Indrė ir Ignas susisukę lizdelį Londone, apie grįžimą į Lietuvą jau nebekalba, tačiau Tėvynės ilgesys juos kamuos visą gyvenimą.
Indrė Steponaitytė Londone gyvena jau dešimt metų. Kartą buvo susikrovusi lagaminus ir pakėlusi sparnus, tačiau į Tėvynę taip ir nesugrįžo – Lietuvoje prasidėjo labai ilga ir sunki krizė.
Devyniolikmetė studentė atvyko į svetimą šalį porai mėnesių, norėdama užsidirbti pinigėlių mokslams. Tačiau į Kauno universitetą taip ir negrįžo, užsidirbo mokslams Londone ir gražiam namui vakariniame didmiesčio rajone. Tikriausiai jau ir nebegrįš, nes pernelyg tvirtai į svetimą žemę šaknis įleido.
Ilgesys kamuoja iki šiol
Indrė kiekvieną dieną per skaipą kalbasi su Lietuvoje likusiais artimaisiais – motina, tėvu, broliu. „Gerai, kad dukrelę galiu matyti kiekvieną dieną, – sako jos motina Dalia, – kalbamės kartais ištisas valandas. Man atrodo, kad ji, nutolusi tūkstančius kilometrų, netgi artimesnė nei čia pat gyvenantis sūnus. Su Indre galime ne tik kalbėtis, bet ir matytis, viena kitai parodome naujus batelius, sukneles, baldus, gėlynus, pasidžiaugiame kiekviena namų naujove. Tačiau yra ir vienas trūkumas – negaliu savo vaiko per internetą skanumynais pavaišinti.“
Indrė juokiasi iš slapto motinos troškimo pavaišinti ją pyragais, tačiau paklausta apie Tėvynės ilgesį, vos sulaiko ašaras: „Visada ilgėjausi Lietuvos ir dabar ilgiuosi. Taip noriu namo, kad jei tik galėčiau, tuojau lėkčiau.“
Bet ji nelekia. Kodėl, Indre?
Lizdelį susuko svetur
„Prieš metus nusipirkome namą, – pasakoja Indrė. – Nusibodo gyventi nuomojamuose butuose, juk tai tikras pinigų švaistymas. Jei būčiau anksčiau nuosavą būstą įsigijusi, jau nemažą paskolos dalį būčiau išmokėjusi.“
Indrė gyvena su draugu Ignu, atvykusiu čia prieš šešerius metus. Ignas dirba staliumi, o po darbo ir laisvadieniais pluša namie. Juk naujame name tiek daug visko reikia įrengti. Indrę tėvai išmokė darbštumo ir tvarkingumo, o ir Ignas – ne iš kelmo spirtas, viską moka, kaip ir daugelis lietuvių. Įsirengti ir suremontuoti būstą padėjo tik Indrės tėvas, ilgesnį laiką pabuvęs svečiuose. Pavasarį jis ir vėl atvažiuos, juk reikia padėti vaikams kiemą susitvarkyti.
Ar nuosavo namo įsigijimas reiškia, kad Indrė jau niekada nebegrįš namo? „Nežinau, – atsako mergina. – Dar ne laikas grįžti, Lietuvoje gyventi vis dar nesaugu. Darbo nėra, o jei ir rastume, argi iš lietuviškų atlyginimų išgyventume. Ignas turi savo motiną išlaikyti, kuri gauna tik 350 litų pensijos – nei maistui, nei būstui neužtenka. O aš savoje Tėvynėje jau jaučiuosi svetima. Tik tėvų labai pasiilgstu, lietuviškos gamtos, miškų ir ežerų. Anksčiau ilgėdavausi ir patogesnio gyvenimo – man vis atrodė, kad Lietuvoje visi turi geras gyvenimo sąlygas, nuosavus būstus, o čia mes iš taupumo gyvename lyg bendrabučiuose.“
Verstis padeda nuoma
Kol neturėjo nuosavo būsto, Indrė ir Ignas taip pat gyveno dideliame nuomininkų pilname bute. Tokio buto nuoma kainuoja 1 200 svarų per mėnesį, tad lietuviai, kad būtų taupiau, gyvena kaip bendrabutyje, kiekviename kambarėlyje po kelis. Indrės draugė neseniai nusipirko nuosavą butą, tačiau pati jame gyvena kaip vargšė, su vyru ir šunimi – viename kambarėlyje, kitus nuomoja. Taip išlaiko butą ir sumoka paskolą bankui.
Indrė sako, kad vien dėl šios priežasties prieš trejus metus ji jau buvo susikrovusi lagaminus grįžti namo. Vilniuje ji netgi nusipirko dviejų kambarių butą, praleido ten pusę metų ir tikrai galvojo sugrįžti, nes Lietuvoje gyvenimas gerėjo.
Indrės namai (nuotr. asmeninio archyvo)
Sulaikė meilė
Rudenį ji atvyko į Londoną tik išlaikyti paskutinio egzamino (studijavo buhalteriją ir finansus), tačiau ir vėl įstrigo. Šį kartą ją sulaikė meilė. Viename vakarėlyje Indrė sutiko Igną. Pora nutarė nesiskirti, bet grįžti į Lietuvą tik po metų. Juk reikėjo užsidirbti pinigų bendro gyvenimo pradžiai.
Kol taupė, Lietuvoje prasidėjo krizė. Emigracijos banga vėl sustiprėjo. Atgal į Londoną parlėkė netgi tie emigrantai, kurie jau buvo į Tėvynę sugrįžę. Nedarbas ir sumažėję atlyginimai į Angliją parskraidino Indrės draugus, kurie paprotino: nėra ten, Lietuvoje, ką veikti. Nei darbo, nei pinigų, visi rauda, liūdi, protestuoja, krizė visu sunkumu užgulė žmonių pečius. Supratę, kad Lietuvoje tikrai niekas jų su pyragais nelaukia, Indrė ir Ignas nusprendė, kad į Lietuvą grįš tik tada, kai ten situacija pagerės.
Darbo nėra ir Londone
Tačiau ir Londone pasidarė sunkiau. Jau beveik metus Indrė neturi darbo. Ieško jo labai aktyviai, eina į pokalbius, klausinėja draugų, bet pasiūlymo vis nesulaukia. Pretendentų į vieną darbo vietą būna apie 500, tad Indrė supranta, kad darbo dar gali tekti palaukti. Kartais net gailisi, kad savo noru paliko registratorės vietą grožio salone. Ten ji gaudavo neblogą atlyginimą, 1 060 svarų per mėnesį, o nuoskaudos prabėgus laikui užsimiršo. Atsimena, kad dirbo ji ten ir šeštadieniais, ir neskaičiuodama darbo valandų. Kai kartą darbdavės paprašė pasirašyti sutartį, kurioje būtų surašytos darbo valandos, išgirdo: „O kam tau ta sutartis? Juk mes mylime tave kaip dukrą, tu čia esi tokia sava – kaip mūsų salono interjero detalė!“
Indrė dirbo viską, ko tik jos paprašydavo. Vietiniams anglams patiko lietuvė, ji buvo iš tiesų nepaprastai tvarkinga ir darbšti. Tačiau mergina suprato, kad ją išnaudoja, tad kartą neištvėrusi trenkė durimis. Kantrybės taurę perpildė staiga prasidėję nepagrįsti grožio salono savininkės vyro priekaištai. Pats dėl krizės netekęs darbo jis, matyt, neturėdamas, ką veikti, ėmė kas dieną trintis salone. Kabinėjosi ir priekaištavo Indrei dėl nebūtų nuodėmių, neva tikrindamas, kaip ši atlieka savo pareigas.
Kaip viskas prasidėjo
Prieš dešimt metų atvykusi į Angliją, Indrė skynė uogas viename dideliame ūkyje. Dirbti ten buvo labai sunku, tad po mėnesio vieno draugo prikalbinta mergina atvažiavo į Londoną. Tačiau čia prasidėjo jaunos merginos bėdos. Pirmoji – ją apgavo tas pats į Londoną pakvietęs draugas. Išviliojo visus jos uždirbtus pinigus ir, anot Indrės, „labai ilgam juos pasiskolino“. Antroji – pasirodė, kad darbo susirasti Indrė negalės, nes neturi leidimo dirbti mieste. Teko skambinti į Lietuvą ir prašyti motinos, kad padėtų. Jos motina susisiekė su drauge, kurios sūnus jau anksčiau buvo įsikūręs Londone, ir Indrė gavo darbą greitojo maisto restorane „Burger King“. Svetimu vardu ji įsidarbino padavėja ir aptarnaudavo klientus nuo 8 vakaro iki 4 valandos ryto.
„Taip ir pasilikau Londone ilgesniam laikui, – prisimena Indrė, – juk tada tikrai supratau, kad grįžti namo bus gėda, kad net tų pinigų, kuriuos tėvai buvo kelionei davę, negalėsiu jiems grąžinti.“
Apie grįžimą nebekalba
„Mūsų gyvenimas labai pasikeitė, kai nusipirkome namą, – pasakoja lietuvė. – Dabar matome lietuvišką televiziją, turime gražų kiemą, savaitgaliais su draugais kepame šašlykus. Dažnai nuvažiuojame į Rytų Londoną, kur gyvena daugiausia lietuvių. Ten yra didelė lietuviško maisto parduotuvė, keli restoranai. Smagu juose pasėdėti, pabendrauti, pašokti lietuvių klubuose. Norintieji pasimelsti ar besiruošiantys santuokai gali lankyti Švento Kazimiero katalikų ar Lietuvių Krikščionių bažnyčias. Juk Londonas – didžiulis miestas, čia visada rasi, ką veikti.“
Prieš porą metų garsiai aptarinėję grįžimą į Lietuvą, Indrė ir jos draugai apie tai jau nebekalba. Dauguma baigė čia mokslus, turi gerus darbus arba plėtoja savo verslus, perka būstus, kuria šeimas. Kai kurie net ir savo tėvus į Londoną atsivežė, visi kartu gyvena. Jau nebėra, kas juos į Lietuvą trauktų.
Meilė Jančorienė
