„Heritage Foundation“ duomenimis, per pastaruosius 5 metus Europos bendrasis vidaus produktas (BVP) kasmet augo vos 3,9 procento. Azijos ir Okeanijos regione, kur glaudžiasi Rytų Azijos ekonominiai tigrai Kinija bei Indija, BVP augo daug sparčiau – 7,6 procento. Pasaulinis pastarojo penkmečio BVP augimo rodiklis siekia 6,1 procento. Tad kokios priežastys lemia, kad Senasis žemynas atsiduria užnugaryje?
Indoktrinuotas mokslas
Kaip rašoma žurnale „Foreign Policy“, geriausią Senojo žemyno ekonominės stagnacijos paaiškinimą gali pateikti netgi ne pliki skaičiai, matuojantys kiekvienos valstybės ekonominius laimėjimus, o nacionalinės švietimo sistemos. Juk galima teigti, kad mokyklos jaunajai kartai perduoda visuomenėje vyraujantį istorinį naratyvą.
Būta tikrai nemažai diskusijų, kuriose svarstyta, kaip visuomenė naujiems savo nariams perduoda joje vyraujančią istorinę ideologiją. Kaip pavyzdžiai minėta ir Japonija (jos istorijos knygose sušvelninama Nanjingo skerdynių tragedija), ir Palestina (jos vadovėliuose pristatomi žemėlapiai be Izraelio valstybės). Daug kalbėta ir apie Rusiją, kur Kremlius prievarta bruka mokytojams istorijos dėstymo taisykles ir reikalauja šviesiau vaizduoti milijonus gyvybių prarijusį tautų naikintoją Josifą Staliną.
Tiesa, būta labai mažai tyrimų apie tai, kaip skirtingose valstybėse yra mokoma ekonomikos. Nereikia nuvertinti ir šios disciplinos, kadangi ji turi nemenką reikšmę formuojant kolektyvinę žmonių tapatybę ir per tai veikiant tiek vidaus, tiek užsienio politiką. Dar Maksas Veberis atrado glaudų ryšį tarp šalyje vyraujančios kultūros bei ekonominių valstybės pajėgumų. Iš esmės tai reiškia, kad ekonominės krizės priežasčių galima ir tikriausiai būtina ieškoti visuomenės kultūrinėje terpėje.
Štai „Foreign Policy“ apžvalgininkas Stefanas Heilas pažymi, kad Prancūzijos bei Vokietijos studentai ir moksleiviai švietimo įstaigose susiduria su milžiniška indoktrinacija. Jiems kalamos į galvą „tiesos“, kad tokie ekonominiai principai kaip kapitalizmas, laisvoji rinka ar verslininkiškumas yra laukiniai, nesveiki, nemoralūs. Tad jaunuoliams peršamas išankstinis nusistatymas laisva rinka pagrįstos ekonominės sistemos atžvilgiu. Apžvalgininkas teigia, kad vokiečių ir prancūzų moksleiviams brukami dogmatiški įsitikinimai, prieštaraujantys pamatiniams Vakarų įsitikinimams. Toks indoktrinavimas būtų pateisinamas geriausiu atveju tik Pakistano madrasose, tačiau veiksmas vyksta visai ne ten, o dviejose bene labiausiai išsivysčiusiose Senojo žemyno valstybėse.
Kaip mokyklos perduoda jaunajai kartai istorinį naratyvą, taip jos moko ir tam tikrų „tiesų“ apie kapitalistinę ekonomikos sistemą, gerovės valstybę bei kitus ekonominius principus, kurie daugeliui visuomenės narių atrodo savaime suprantami. Tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje mokyklos skatina priešišką nusiteikimą kapitalistinės sistemos atžvilgiu. Vienoje iš 2005 metais atliktų apklausų vos 36 proc. prancūzų pareiškė pritarią ekonominei sistemai, pagrįstai laisvosios rinkos veikimu. Prancūzija buvo vienintelė iš 22 valstybių, kurioje laisvąją rinką remia tik mažuma piliečių. S.Heilas pažymi, kad simpatijos kairuoliškoms socialistinėms idėjoms Vokietijoje šiuo metu pasiekė neregėtas aukštumas. 1991 metais socialistiniams idealams simpatizavo 36 proc. piliečių, o šiuo metu tokių yra jau 47 proc.
Linkstama į kairę
Žinoma, visa tai galima nuleisti tiesiog negirdomis ar paversti juokais, tačiau autorius pabrėžia, kad tokių nuotaikų vyravimas visuomenėje atneša daug liūdnų ir destrukcinių pasekmių. Vokietijoje pagaliau mažėja nedarbas, o ekonomika atsigauna daugiausiai dėl socialdemokratų inicijuotų reformų gerovės valstybės modelyje.
Tačiau krikdemams atstovaujanti kanclerė Angela Merkel, kadaise net vadinta Vokietijos Margaret Tečer, atrodo, jau atsisakė savo ketinimų tęsti laisvosios rinkos reformas. Vietoje to ji įvedė naują „turtingų žmonių mokestį“, sugriežtino darbo rinkos reguliavimą bei pažadėjo dėti kaip įmanoma daugiau pastangų reguliuojant globalizacijos procesą.
Negana to, net 2 iš 3 vokiečių teigia palaikantys bent tam tikrą dalį naujos antiglobalistinės, populistinės, buvusių Vokietijos Demokratinės Respublikos komunistų bei kairiųjų radikalų iš Vakarų sukergtos „Kairiųjų partijos“ (Die Linke) ekonominės politikos dalį. O šios partijos ekonominė politika daugiausiai pagrįsta siekiu sunaikinti liberalių reformų rezultatus.
„Ekonominis augimas primeta karštligišką gyvenimo būdą, verčia persidirbti, sukelia stresą, nervinę depresiją, širdies bei kraujagyslių sutrikimus ir, kai kurių mokslininkų teigimu, net padidina riziką susirgti vėžiu“ – rašoma ne kur kitur, o iš trijų tomų sudarytoje XX amžiaus Prancūzijos istorijoje, kurios tekstus mokosi tūkstančiai moksleivių, besiruošiančių stojamiesiems egzaminams į aukštąsias mokyklas.
Šioje knygoje taip pat rašoma, kad per pastaruosius porą dešimtmečių pasaulyje dvigubai padaugėjo turto, tačiau dvigubai išaugo ir nedarbas, skurdas, socialinė atskirtis, kurios padariniai sukelia skaudžiausius socialinius negalavimus.
„Kadangi XXI amžių žmonija pasitinka aiškiai suprasdama, kad ekonominis augimas yra ribotas, o ekonominis augimas graso žmonijai tam tikrais pavojais, tai ateities gerovė priklauso nuo kapitalistinės sistemos reguliavimo pasauliniu mastu“, – tokia išvada nuo visų negandų pateikiama knygoje. Kapitalizmas leidinyje dažnai apibūdinamas epitetais brutalus, laukinis, neliberalus ir amerikietiškas.
Verta pastebėti, kad ši XX amžiaus Prancūzijos istorija dienos šviesą išvydo ne „šlovingais“ 1968 revoliucijos metais, kai kapitalizmą smerkti buvo tiesiog „spektaklio visuomenės“ mada, o 2005 metais. Agitpropaganda Prancūzijoje vis dar gaji.
Tokie išankstiniai nusistatymai ekonominės sistemos atžvilgiu preziumuoja ir kitas visuomenės bėdas – populistinių politikų, žadančių kovoti su laukiniu kapitalizmu, iškilimą, antiamerikietiškų nuotaikų augimą, kadangi JAV tampa demonišku brutalaus nevaržomo kapitalizmo įsikūnijimu, bei elementariausią nepakantą valstybėje egzistuojančiai laisvosios rinkos sistemai.
Prancūzijos mokiniai taip pat mokomi, kad daugumos socialinių bėdų priežastys glūdi ekonominiame progrese. Tarkime, vienerių metų kurse, skirtame susipažinti su vidiniais ekonominės sistemos mechanizmais, kurį parengė Prancūzijos švietimo ministerija, net du trečdaliai laiko skirta pasakojimams apie sociopolitines ekonominės veiklos pasekmes. Knygos paragrafai pavadinti gana skambiais vardais: „Socialiniai lūžiai ir nelygybė“, „Socialinė mobilizacija ir konfliktas“, „Skurdas ir atskirtis“ bei „Globalizacija ir reguliavimas“.
Ministerijos atstovai teigia, kad mokiniai, siekdami pažaboti globalizaciją, turi žinoti pasaulinius šio fenomeno reguliavimo principus. Tik trečdalis viso kurso yra skirta kompanijų bei rinkos funkcionavimui aptarti, o ir tai tuose skyriuose pilna pašalinės informacijos apie profesines sąjungas, vyriausybės ekonominę politiką, rinkos ribotumą ir ekonominio augimo keliamus pavojus.
Peršasi išvada, kad ekonominė veikla sukelia daug nepageidaujamų pasekmių, nuo kurių piliečius turi apsaugoti globotojos vaidmenį prisiėmusi vyriausybė. Todėl neverta stebėtis faktu, kad dauguma prancūzų gana įtariai žvelgia į rinkos jėgas ir privačią verslininkystę, jau nekalbant apie vyriausybės sprendimus, kuriais būtų siekiama sustiprinti laisvos rinkos veikimą.
Viename iš mokyklinių tekstų, kuriame kalbama apie technologijas ir inovacijas, net nepaminėtas nė vienos veikiančios kompanijos pavadinimas, tačiau skaitytojams iškart peršama „šventa tiesa“ apie tai, kad technologinis progresas griauna darbo vietas. Be to, moksleiviams primenama, kad kultūrinė globalizacija veda prie smurto ir ginkluoto pasipriešinimo, o tai neišvengiamai vėl verčia prabilti apie globalinės valdymo sistemos poreikį.
Ekonomikos mokymas Prancūzijoje kardinaliai skiriasi nuo to, kaip ši disciplina yra dėstoma JAV. Šioje šalyje kone pusė visų mokinių lanko ekonomikos kursus, kurių programa daugiausiai remiasi klasikinėmis ekonominėmis teorijomis. Teksaso valstijoje netgi įvestas reikalavimas, kad per ekonomikos pamokas kuo daugiau būtų pasakojama apie teigiamą verslininkų įtaką vietinės bendruomenės vystymuisi. Galbūt JAV ragina savo moksleivius, užuot įnirtingai kibus į atlapus nekenčiamai globalizacijai, verčiau sekti Bilo Geitso pėdomis.
Ne visai taip, tačiau amerikiečiai bent jau negauna milžiniškos dozės negatyvių išankstinių nusistatymų bei įtarimų apie verslu užsiimančius žmones. Be to, ir ekonomikos knygos JAV nėra uzurpuotos kalbų apie ekonominius pavojus bei negatyvias laisvosios rinkos puses. Juk patiems Prancūzijos mokiniams greičiau yra dėstoma ne ekonomikos teorija, o „propagandinis“ diskursas apie ją.
Baigę mokyklą, jie greičiausiai nežinos itin daug apie pasiūlos bei paklausos dėsnius ar apie korporacijos darbo principus. Tačiau jie puikiai žinos apie „McDonaldizacijos“ keliamus pavojus ir vergovišką kapitalistinę sistemą. Toks antikapitalistinis, antiglobalistinis diskursas nėra tik kelių nuo „1968 metų viruso nepasveikusių“ intelektualų kūrinys. Tai – privaloma mokyklinės programos dalis.
Markso pėdsakai
Vokietijoje mokiniams peršamas panašus diskursas, besikoncentruojantis ties korporatistinėmis bei kolektyvistinėmis Vokietijos ekonominės sistemos tradicijomis. Nors kiekviena iš 16 federalinių žemių pati sudaro savo mokymosi programas, tačiau galima išskirti bendras tendencijas, teigiančias, kad pagrindinis ekonomikos mokymo motyvas, vyraujantis šalyje, yra amžinas konfliktas tarp darbuotojo bei darbdavio. Konfliktas vyksta dėl atlyginimų ir darbo taisyklių kūrimo. Be to, Vokietijoje ypač pabrėžiama grupinio intereso svarba, tradicinis socialdemokratinis visam pasauliui universalus pasidalijimas tarp kapitalo ir darbo, darbdavio ir darbuotojo, boso bei darbininko.
Bosai bei kompanijų savininkai knygų iliustracijose dažnai vaizduojami kaip dykaduoniaujantys, cigarus traukiantys plutokratai, susiję su vaikų išnaudojimu darbe, besaike manija mobiliesiems telefonams, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir besidžiaugiantys nepelnytai gautais pinigais. Apie sėkmingą, modernų verslininką užsimenama itin retai.
Vokiečių moksleiviams dėstoma daug ekonominių temų, tačiau kaip bebūtų, bene geriausiai jie turi išmanyti nuolat į galvą kišamas savo, kaip gerovės valstybės pacientų, teises.
Dešimtokams skirtame vadovėlyje yra skyrius, pasakojantis, ką daryti susidūrus su nedarbu. Užuot paaiškinus, kaip kompanijoms sukurti naujas darbo vietas, šiame skyriuje rašoma, kaip bedarbiai gali susiorganizuoti į savipagalbos grupes ir prisijungti prie kassavaitinių prieš ekonomines reformas nukreiptų protesto akcijų. Potekstė aiški – vyriausybė turi garantuoti piliečiui darbo vietą. Privačiai iniciatyvai vietos palikta itin mažai.
Tame pačiame skyriuje taip pat diskutuojama apie įvairias gerovės valstybės programas ir aiškinama, kaip darbdaviai naudojasi grasinimais dėl gresiančio priverstinio nedarbo tik tam, kad sumažintų darbuotojų algas.
Galiausiai skyriaus pabaigoje pateikiami Vokietijos profesinių sąjungų unijos reikalavimai garantuoti 30 darbo valandų savaitę bei galimybę išeiti į pensiją sulaukus 60 metų. Kai diskutuojama apie nedarbo priežastis, visa kaltė dėl šios ekonominės negalios verčiama robotams ir kompiuteriams. Teigiama, kad internetas pavers darbuotojus anoniminiais kodais ir taip visiškai nužudys tarpasmeninį bendravimą.
Labai populiarūs Vokietijoje yra studentų vadovėliai, kalbantys apie globalizaciją. Vienas iš tokių vadovėlių turi tokius skambius skyrius, kaip „Mančesterio kapitalizmo atgaivinimas“, „Europos brazilianizacija“ ar „Sugrįžimas į tamsiuosius amžius“. Vadovėliuose aiškinama, jog Kinija ir Indija klesti todėl, kad jose egzistuoja milžiniškas valstybės kontroliuojamas ekonomikos sektorius, be to, propaguojamas protekcionizmas.
Vadovėlių autorių nuomone, laisviausios ir kartu pačios vargingiausios ekonomikos egzistuoja Afrikoje. Knygoje studentai raginami užmegzti kontaktus su „Attac“ grupe, kuri yra labiausiai pagarsėjusi savo rengiamais antiglobalistiniais protestais Didžiojo aštuoneto susitikimų metu.
Studentai mokomi, kad privačios kompanijos naikina darbo vietas, o vyriausybės politika jas kuria, laisva rinka kelia chaosą, o vyriausybės reguliuojama rinka skatina tvarką bei stabilumą. Globalizacija vaizduojama kaip destruktyvus, jei jau ne katastrofinis procesas. Verslas laikomas nulinės sumos žaidimu, atsakingu už gausybę šiandieninei visuomenei kylančių problemų.
S.Heilas pažymi, kad mokykloje dėstomas ekonomikos kursas turi didelę įtaką ir tolesniam moksleivių bei studentų karjeros pasirinkimui. Vokiečiai, mokomi, kad laisva rinka yra laukinė beprotybė, dvigubai dažniau nei amerikiečiai laikosi nuomonės, kad neverta prasidėti su nuosavo verslo kūrimu.
Remiantis apklausų duomenimis, vos 2 iš 5 vokiečių bei prancūzų norėtų būti patys sau viršininkai. Tarp amerikiečių tokių yra 3 iš 5. 8 proc. amerikiečių teigia pradedantys savo verslą, prancūzų gretose tokių buvo vos 2 proc., o tarp vokiečių – vos 1 proc.
Dar 28 proc. amerikiečių svarsto galimybę pradėti nuosavą verslą. Palyginimui: apie tokią pat iniciatyvą svarsto vos 11 proc. prancūzų ir 18 proc. vokiečių. Prancūzija ir Vokietija, dvi Senojo žemyno ekonominės galiūnės, dabar būtent labiausiai ir kenčia nuo darbo vietų mažėjimo, inovacijų trūkumo bei ekonominės dinamikos nebuvimo.
Minimalios gerovės valstybės modelio reformos 2005 metais Vokietijos kancleriui Gerhardui Šrioderiui kainavo kanclerio postą. Buvę komunistai ir nepatenkinti socialdemokratai sukūrė naują radikalių kairiųjų partiją, kurios politika persmelkta antikapitalistinės demagogijos ir kraštutiniams dešiniesiems būdingos ksenofobijos.
Visuomenės nuomonių apklausos rodo, kad „Kairiųjų partija“ gali susilaukti nemenkos Vokietijos visuomenės dalies paramos. Jei Vokietijos parlamente įsivyrautų kairiųjų pažiūrų politikai, tai šalies ekonomika taptų itin pažeidžiama dėl neprognozuojamų destrukcinių iniciatyvų, kuriomis neva būtų stengiamasi apsisaugoti nuo laukinės laisvosios rinkos ir globalizacijos.
Net ir Prancūzijos prezidento Nikolia Sarkozi ekonominė politika, kuria jis siekia apkarpyti milžiniškas ir nepelnytas kai kurių viešojo sektoriaus darbuotojų privilegijas bei reformuoti gerovės valstybės modelį, reiškia ne ką daugiau nei „ekonominį patriotizmą“, t. y. net nežadama atsisakyti ilgai praktikuojamo industrinio protekcionizmo.
