Simona PUŽAITĖ
Indija gali tapti šoko terapija, jei apsilankai joje savaitei ar dviem. Šiaulietė žurnalistė Viktorija Samarinaitė beveik pusmetį gyvena Indijoje, Naujajame Delyje, su dar 22 milijonais ten registruotų žmonių ir gal 5 milijonais nė neturinčiais paso. Palikusi komforto zoną ji keliauja po pasaulį ir jame išmoksta savo pamokas.
Magija – už komforto zonos
„Naujųjų metų rytą stovėjau metro stotelėje ir žiūrėjau žemyn į gatvę. Supratau, kad jau nebematau tų patrakusių rikšų kelyje, o važiavimas jomis man tapo toks pat įprastas, kaip važiavimas bet kokia kita transporto priemone, – pasakoja Viktorija. – Nebepastebiu ir mane supančio chaoso: gatvėje miegančių žmonių, laužų, degančių mano gatvėje, nuogų turistinėse vietose lakstančių vaikų, prašančių išmaldos, žmonių, stebinčių mane parduotuvėje, traukinyje, parke ar turguje.“
Indija į jos gyvenimą atėjo palaipsniui per keliones į kitas šalis, kultūras ir istorijas.
– Savo „Facebook“ puslapyje apie užsiėmimą esi užsirašiusi, jog gyvenime esi čigonė. Kodėl?
– Kai išėjau iš savo paskutinės darbovietės virtualioje 3D modelių parduotuvėje, socialiniame tinkle iš karto pasikeičiau savo „gyvenimo kelią“ į čigonės. Visų pirma dėl to, kad dauguma žmonių norėjo sužinoti – o ką gi tu veiksi dabar? Negi vėl keliausi? Sakykime, patenkinau jų norą manyti, kad vėl klajosiu.
Anot visuomenės, jeigu neturi įprasto rutinos režimo, esi traktuojamas kaip pasimetęs, nežinantis savo kelio ar tiesiog nevykėlis.
Aš nesu klajoklė. Tiksliai žinau, kur einu, ką darau ir ką konkrečiu savo veiksmu noriu pasiekti. Tai gali nesutapti su didžiuoju visuomenės ar visatos planu. Nemanau, kad turėčiau dėl to nuogąstauti.
– Ar gyvenime nesinori stabilumo, komforto zonos?
– Yra geras posakis, kuriuo neretai vadovaujuosi: „Magija prasideda ten, kur baigiasi tavo komforto zona“. Jame yra labai daug tiesos. Tai nereiškia, kad asmuo turi viską mesti ir išvažiuoti į Pietų Ameriką tos magijos ieškoti.
Mes, susirangę savo komforto zonoje, dažnai tampame akli, kurti ir bejausmiai netikėtumams, iššūkiams, smulkmenoms ar kasdienybės grožiui.
Virti savo sultyse patogu, tačiau tai trukdo tobulėti, išmokti kažką naujo, prisiminti senas svajones, išdrįsti jas įgyvendinti ar net nusišypsoti nepažįstamajam.
Mano gyvenimas yra stabilus: vos grįžus namo, visi žino, kad neilgai trukus – vėl kažkur išvažiuosiu (šypsosi).
Lietuviai „neįmanomai darbštūs“
– Kas tau yra pasaulio pilietis? Ar tokia jautiesi?
– Pasaulio pilietis yra tolerantiškas visoms kultūroms, religijoms, tradicijoms, temperamentams, charakteriams, mentalitetams, pasaulėžiūroms, tautoms ar rasėms. Tai visiškai nepriklauso nuo aplankytų šalių skaičiaus ar vartojamų kalbų kiekio.
Žinau keletą keliautojų, kurie svečioje kultūroje paiso tik savo taisyklių. Jiems pasiūlyčiau vietoje keliavimo likti namie ir pasižiūrėti „Discovery Channel“.
Kai nuvykau į Iraną, nekvestionavau, kodėl karštuoju sezonu turėčiau slėptis hidžabe ir dėvėti kelnes bei tuniką ant viršaus, kodėl neturėčiau vaikščioti su draugu, kuris nėra mano kraujo giminaitis ar sutuoktinis, kodėl negaliu maudytis su maudymosi kostiumėliu, kodėl turiu naudotis atskiru metro vagonu ar sėdėti autobuso gale.
Peržengusios Irano ir Irako sieną, tiek vietinės moterys, tiek keliautojos išsinėrė iš slepiančių drabužių ir dauguma jų paliko gulėti pasienyje. Lyg būtų pačios išsinėrusios iš savo primestos kultūros.
Pasaulio pilietis – žmogus, kuris sugeba gyventi tarp kitų žmonių, juos priimti ir gerbti tokius, kokie jie yra. Prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi yra parašęs knygą „Žemė, žmonių planeta“, todėl, tikiu ir aš, kad ši žemė yra kiekvieno iš mūsų namai.
– Kokią Lietuvą ir lietuvius atrandi, pamatai per atstumą kelionėse ir grįžusi?
– Pastebėjau, jog dauguma lietuvių kelionėse bando vieni kitų išvengti. Kodėl? Negaliu atsakyti. Stereotipiška galvoti „pabėgau iš Lietuvos ne tam, kad bendraučiau su lietuviais“. Arba – „kaip Lietuvai Emilio Vėlyvio filmas visai neblogas“. Tai yra kvaila.
Man visiškai nesvarbu, ar žmogus, su kuriuo man įdomu bendrauti, dalytis įspūdžiais ar kartu keliauti, yra lietuvis, kinas, indas, amerikietis, rusas, latvis, gruzinas, suomis ar somalietis. Svarbu, kad jis būtų žmogumi.
Gyvenant kitose šalyse lengviau suprasti, kokia iš tikrųjų yra tavoji kultūra, kokie žmonės tave supa.
Dauguma lietuvių yra neįmanomai darbštūs ir kantrūs žmonės, atrodo, galintys prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių. Pastebėjau mūsų šiaurietiškumą, nes nesame tokie atviri ar lipšnūs vieni kitiems, kas būdinga žmonėms Pietuose.
Dauguma mano draugų Lietuvoje yra iniciatyvūs, aktyvūs žmonės, kurie trokšta ko nors pasiekti gyvenime. Indijoje esu apsupta žmonių, kurie visiškai nesijaudina dėl rytojaus ir gyvena čia ir dabar.
Nebandau teisti. Kiekvienas turi savo pasirinktą kelią. Jei tie žmonės laimingi – visa kita ne mano reikalas.
Prieš daugiau nei mėnesį knygyne Nepalo sostinėje Katmandu pamačiau lietuvių keliautojo ir fotografo Pauliaus Normanto fotografijų albumą apie Butaną „Drakono ir maldų karalystė“. Negaliu apsakyti, kokį pajutau pasididžiavimą. Kitą dieną knygos vitrinoje jau nebebuvo. Nebandau ir nenoriu atkirsti savęs nuo Lietuvos. Gražesnio miesto pasaulyje nei Vilnius – dar nemačiau.
Pastaruoju metu pasaulis keičiasi ypač greitai, tad ir Lietuva, ir lietuviai kinta kartu su juo. Mano kartos žmonės yra daug atviresni pasauliui, naujovėms, išbandymams, jie linkę tobulėti, drįsta svajoti apie geresnį pasaulį ir dažnas bando jį sukurti.
Kvietė skleisti islamą Europoje
– Kas tau svarbu keliaujant – pamatyti, paragauti, pajusti?
– Kas kartą išgirdusi žodį „keliautojas“ įsivaizduoju apiplyšusį kuprinėtoją, kuris neprisimena, kada paskutinį kartą valgė ar prausėsi, dažnai miega parkuose, po tiltais, gyvena tik iš kitų malonės, negrįžta namo, nes bijo įsipareigojimų ir nežino, kaip tvarkytis su savo gyvenimu.
Žmonės keliauja vedami keisto gyvenimo troškulio, ieško įkvėpimo, patys savęs. Aš keliaudama visuomet išmokstu savo pamokas. Pasakysiu labai banaliai, tačiau keliavimas dažnai primena paauglystėje skaitytą Paulo Coelho knygą „Alchemikas“. Pagrindinis knygos veikėjas savo sapne keliavo tam, kad suprastų, kodėl jo vieta yra būtent ten, kur jis atsibudo.
Keliaujant man svarbiausi kvapai ir žmonės. Sykį sėdėjau Himalajų papėdėje ir stebėjau saulėlydį, kuris turėjo būti pats gražiausias mano gyvenime. Girdėjau žmones aikčiojant, ir man buvo šiek tiek gėda, kad nepatiriu tokių išgyvenimų.
Kitą dieną Katmandu pagrindinėje aikštėje sutikau senyvą moterį, pardavinėjusią čiajų (vietinė arbata su pienu ir prieskoniais), nusipirkau arbatos ir tiesiog sėdėjau ir stebėjau ją. Mane užplūdo tokia galybė emocijų, kad net nespėjau į jas sureaguoti. Sėdėjau ir šypsojausi pilna širdimi laimės.
Man visada daug įdomiau, kaip žmonės gyvena kasdien.
Gal čia prisidėjo ir mano žurnalistinis išsilavinimas – tiesiog svaigstu nuo pirminių šaltinių. Nežinau nieko, kas mane labiau įkvėptų, negu išgirsta istorija apie gyvenimą Abchazijoje iš abchazo lūpų konflikto su Gruzija metu, apie indų mitologijos subtilybes iš pasišventusio indų piligrimo, apie islamo religijos prievoles iš musulmono, apie persų architektūros paslaptis iš iraniečio, apie konflikto su Azerbaidžanu metu subombarduoto gimtojo miesto tragediją iš moters Kalnų Karabache, apie pabėgimą iš Tibeto, šalį okupavus Kinijai, iš gimtinę palikusios tibetiečių šeimos. Skaitau knygas, tačiau skaityti žmones mėgstu daug labiau.
– Kokių ryškiausių pamokų ar nuotykių prisimeni iš kelionių?
– Mano kiekviena kelionė man yra nauja pamoka. Galbūt skamba naiviai, tačiau Indijoje mokausi paprastumo, bandau nebealinti savęs iš nežinia kur atsiradusiais reikalavimais, stengiuosi pykčio jausmą išmesti į šiukšlinę ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, nes jis yra pats geriausias iš visų galimų gyvenimų.
O nuotykių būta aibė. Labiausiai nustebinta buvau Varanasyje, šventajame Indijos mieste. Vos pakilus saulei, yrėmės valtimi per Gangą, ir staiga irklas užkliudė kažką didelio. Vandenyje pamačiau objektą, susuptą į didelį audeklą drobės. Kai paklausiau mane plukdžiusio vyro, jis atsakė paprastai: žmogaus lavonas. Jo veide nesuvirpėjo nė vienas raumuo. Tuomet prisiyrėme prie paviršiuje plaukiančios karvės. Jau nieko nebeklausiau.
Kartą bandžiau kataloguoti vietas, kuriose man yra tekę miegoti: automobilių remonto servise Kalnų Karabache, greitkelyje Irane, pilyje viduryje dykumos Kalnų Karabache, ant viduramžiais pastatyto istorinio namo stogo 1200 m virš jūros lygio Gruzijos ir Čečėnijos pasienyje, karavanų prieglobstyje istoriniame Šilko Kelyje Irane, apleistame name Gruzijoje, kone rūmuose Šiaurės Irake ir dar daug kitų vietų. Tačiau... kas iš to katalogo?
Viena iš neužmirštamų patirčių buvo filmavimasis pokalbių laidoje per satelitinę Irano televiziją po dar vieno konflikto su Vakarų pasauliu. Paskui laidos šeimininkai man pasiūlė darbą. Jų nuomone, būčiau galėjusi skleisti islamą Europoje ir tai filmuoti jų kanalui.
Pasitaikydavo, kad negalėdavau tiesiogiai susikalbėti su žmonėmis, tačiau kartu su jais tekdavo nuvažiuoti tūkstančius kilometrų, naudojant visus žinomus visų kalbų žodžius. Kartą net gavau dovanų lėktuvo bilietą į Lietuvą.
Liverpulio gyventojas Grahamas Hughesas, ką tik užbaigęs savo kelionę aplink pasaulį nesinaudodamas lėktuvu, pasakė, jog siekė žmonėms įrodyti, kad pasaulis nėra tokia didelė ir baisi vieta, kaip daugeliui atrodo. Kiekvienoje, nors ir mažiausioje, šalyje yra šimtai gerų žmonių, kurie padaro tavo kelionę ypatingą.
Nutinka ir taip, kad pavargsti nuo nesibaigiančio adrenalino, netikėtumo, nuotykių, iššūkių. Tokiais atvejais tenka sustoti keletui dienų, atsikvėpti, pabūti su savimi ar paskaityti knygą.
Budistų vienuoliai mėgsta sakyti: jeigu arbatos puodelis yra sklidinas, tu gali jį pildyti, kiek tik pageidauji, tačiau tai bus ta pati per kraštus besiliejanti arbata. Todėl kartkartėmis tiesiog būtina nupilti dalį puodelio turinio.
Indija – chaotiška ir jautri "kambariokė"
– Ar keliauji viena? Kaip realizuoji norą dalintis įspūdžiais, išgyvenimais, patirtimi?
– Gyventi į kokią kitą šalį visuomet išvykstu be kompanijos. Nors jos niekada ir neieškojau.
Į Suomiją išvykau studijuoti pagal universiteto mainų programą, į Gruziją iškeliavau rašyti bakalauro darbo tema „Rusijos-Gruzijos konflikto pėdsakai gruzinų menininkų kūryboje“, į Indiją – dirbti turizmo sektoriuje.
Periodas nuo momento, kai palieki savo komforto zoną, iki komforto zonos susikūrimo svetimoje šalyje, dažnai yra skausmingas, pilnas dvejonių, vienatvės ir nežinomybės. Tačiau jis visuomet praeina ir galiausiai tu vėl randi sau artimus žmones, mėgstamas pasivaikščiojimų, kavos gėrimo ar kultūros vietas. Tuomet pastebi, koks iš tikrųjų adaptyvus yra žmogus.
– Šiuo metu gyveni Indijos sostinėje. Kaip ten atsidūrei, ką ten veiki?
– Banalu, tačiau apie Indiją pradėjau svajoti prieš daugiau nei dešimtmetį, kai susipažinau su Jurgos Ivanauskaitės kūryba. Indija ir Nepalas tapo savotišku mano gyvenimo Planu B, kuris net neturėjo tikslios datos.
Praeitą pavasarį gyvenau gražų gyvenimą Vilniuje, neišeidama iš senamiesčio ribų, ir susilaukiau pasiūlymo – galbūt norėtum darbo Indijoje? Jaučiausi lyg po pirmo bučinio: drebėjo kojos, rankos, net apsvaigo galva. Po kokių 5 minučių aš jau turėjau atsakymą – taip. Nuo to karto savo sprendimu niekada rimtai neabejojau.
Šiandien dirbu Delyje, turizmo sektoriuje, ir bandau bendrą svajonę paversti tikrove. Tai darbas, kuris šiuo metu reikalauja neįsivaizduojamo entuziazmo, bemiegių naktų ir kantrybės. Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti, ką veikiu Indijoje, manau, kad mokausi kantrybės. Darbas su indais yra ypač geras mokytojas.
– Tu "prisijaukinai" Indiją ar ji tave?
– Nebandžiau jos prisijaukinti, tiesiog atsidaviau tam, kas vyksta ir bandžiau prie jos prisitaikyti, lyg ji būtų chaotiška ir ypač jautri kambariokė.
Iš pradžių buvo labai sunku. Kartais tam tikrose situacijose manydavau, kad sapnuoju.
Penkių valandų spūstys Delyje nustojo vesti mane iš kantrybės, nes visuomet nešiojausi knygą. Nustojo kaskart skaudėti širdį, gatvėje matant minias neturtingų, išmaldos prašančių žmonių.
Indų pažadai ir jų ateities planai bei pasiūlymai nebesusilaukia išskirtinio mano dėmesio, nes didžioji dalis jų yra tik kalbos.
Indija vis dar auklėja mane griežta savo ranka. Neturiu pasirinkimo, tik tam pasiduoti.
Žinios apie prievartavimus kenkia ekonomikai
– Ar vis dar jauti kultūrinį šoką, aplankiusi ir gyvenusi tiek daug skirtingų šalių?
– Kaskart su juo susiduriu. Jei būčiau išvykusi gyventi į Indiją prieš ketverius metus, manau, kad ji būtų mane ne juokais išgąsdinusi. Tačiau aš tvirtai žinojau, kad prieš Indiją turiu pasiruošti, todėl Aziją palikau desertui, prieš tai išnaršiusi Europą, vėliau Kaukazą ir Vidurio Rytus.
Taip skirtumus priimti tampa daug lengviau. Neneigsiu, pati ne kartą troškau apsisukti ir bėgti ieškoti prieglobsčio mamos glėbyje.
Su tuo susijęs vienas neigiamas dalykas. Kuo daugiau skirtingų šalių aplankai, susipažįsti su įvairiausio plauko žmonėmis, pamatai gražiausias pasaulio vietas ir įspūdingiausius miestus, tampa sunku stebėtis.
Pavyzdžiui, mane greičiau nustebintų Himalajuose paslėptas vienuolynas, negu milžiniškas, niekuomet nemiegantis Honkongas ar Tokijas.
– Kaip gyvenimas Indijoje veikia tavo filosofiją?
– Rodos, būdama čia, tik ir gaunu patvirtinimus, kad tai, ką aš mąstau, kaip suprantu pasaulį, ką jaučiu – yra absoliučiai tikra ir teisinga, jeigu tokia sąvoka iš viso egzistuoja.
Mano indiška filosofija yra labai paprasta: viskas yra taip, kaip yra ir gyvenimas tęsiasi, todėl ši diena yra viskas, ką iš tikrųjų turi.
– Pastaruoju metu apie Indiją dažnai pasirodo žinių apie lytinius nusikaltimus, smurtą. Ar jautiesi saugi?
– Randu daug geresnių straipsnių skaityti. Tokio pobūdžio naujienos yra kenksmingos Indijos ekonomikai, nes vienos iš pagrindinių šalies biudžeto įplaukų ateina iš atvykstamojo turizmo sektoriaus. Jei nori sužlugdyti Indiją – sužlugdyk turizmo industriją.
Moterys kasdien prievartaujamos visame pasaulyje, kiti išprievartavimai yra dangstomi prostitucijos šydu. Dauguma tokių nusikaltimų įvykdyti žemesnio išsilavinimo, socialinės padėties, finansinės situacijos asmenų, kurie neretai gyvena šalyse, kuriose moterų yra daug mažiau negu vyrų.
Neskubu ko nors teisti ar teisinti. Nematau prasmės galvoti apie šiuos tragiškus nusikaltimus, nes nenoriu pati savęs tam pasmerkti.
Kai vykau į Gruziją, prisiklausiau istorijų apie tai, kaip gruzinai grobia moteris, jas įkalina rūsiuose ir prievartauja, o paskui priverčia už jų ištekėti. Keliaudama į Armėniją girdėjau, kad armėnai taip pat nesnaudžia – pamatę keliautojas iš užsienio suranda būdus joms prisivilioti, išprievartauti ir dažniausiai – nužudyti.
Apie Iraną visi, rodos, žinojo daug daugiau negu patys iraniečiai: užsienietės ten užmėtomos akmenimis, nušaunamos maudynių metu, pagrobiamos ir priverčiamos atsiversti į islamą ir dar daug kitų dalykų...
Tų pasakojimų niekada per daug nesureikšminau ir nesusidūriau su jais realybėje. Visko bijančiam žmogui dangus visuomet byra.
Varanasis – vartai į kitą pasaulį
– Rašytoja Jurga Ivanauskaitė keliaudavo į Indiją ieškoti dvasinės ramybės. Ko ieškai šioje šalyje? Kartais atrodo, kad Indijos dvasingumas tampa ir mada...
– Indija yra dvasinga ir ji visuomet tokia liks.
Kai kurie krikščionys važiuoja ieškoti dvasingumo į Vatikaną – ar tai irgi mada? Ne, nes Vatikanas yra krikščionių pasaulio sostas ir jis savaime yra dvasingas. Taip ir su Indija.
Čia atokiausiose vietose gali nebūti nė gyvos dvasios, tačiau būtinai stovės bent mažytė šventykla. Šioje šalyje net nenorėdamas susimąstai apie amžinuosius klausimus ir pasineri į filosofinę gelmę.
Būties trapumo pavyzdžių Indijoje yra visur, kur tik pažvelgsi. Vienas iš jų – Varanasis. Jis laikomas amžinuoju ir šventuoju miestu. Yra žmonių, kurie tiki, jog po šiuo miestu paslėpti vieni iš septynių pasaulio vartų į kitą pasaulį. Net būdamas didžiausiu skeptiku nuvažiavęs ten pradedi tuo tikėti.
Palei Varanasį teka Gangos upė, prie kurios su saulėtekiu plūsta šimtai žmonių: praustis, melstis, medituoti ar pasišventinti. Kas vakarą upės pakrantėje vyksta Gangą ir gyvenimą šlovinanti ceremonija su šviesomis, mantromis, ugnimi ir šokiu. Aplink tave šimtai tik audeklu apsisiautusių basakojų žmonių, susivėlusiais plaukais su metaliniu kibirėliu rankose. Jie vadinami sadhu – išsižadėjusieji gyvenimo įsipareigojimų, palikę namus, pinigus, vaikus ir gyvenantys gatvėje.
Kiekvienas žmogus trokšta laimės ir ramybės. Per keliones radau susitaikymą su savimi ir pasauliu. Tai galime vadinti vidine ramybe ar bent harmonijos užuomazgomis.
Indija, manau, daug kam gali suveikti kaip katalizatorius, atnešantis išsvajotąją ramybę, bet ne dėl to, kad Indija savyje yra tam užprogramuota. Tiesiog žmonės kasdieniame gyvenime bijo likti patys su savimi, trumpam prisėsti, pagalvoti ir paieškoti tos ramybės viduje. Būtent ten ji ir yra.
– Rašytojas Radjardas Kiplingas yra pasakęs garsią frazę „Rytai yra Rytai, Vakarai yra Vakarai. Ši pora niekada nesusijungs“. Kiek, tavo nuomone, tame yra tiesos?
– O kam bandyti sujungti Rytus ir Vakarus? Skirtumuose slypi didysis grožis.
Jei Vakarai mums siūlo vartotojišką kultūrą ir greitą maistą, esą poreikiams patenkinti, tuomet aš už tuos, kurie žvelgia į Rytus ir išbando įvairiausias naujas praktikas ir taip bando pažinti save.
Jokiu būdu nesutikčiau, kad ši frazė reiškia, jog vakariečiai turi likti ten, kur yra, ir nesiveržti į Rytus, nes tai per daug skirtingos kultūros. Esu už savęs pažinimą ir tobulėjimą. Visai nesvarbu kur.
