Lygiai prieš dvejus metus, rugsėjo 21-osios rytą netikėtai mirė filosofas, buvęs Europos Parlamento narys Leonidas Donskis.
Ištiko mirties smūgis
L.Donskį mirtis ištiko Vilniaus oro uoste, ruošiantis skrydžiui į Ukrainą, tuomet šią žinią BNS patvirtino Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Juozas Augutis.
„Tai didžiulė netektis, kartu su juo išėjo ir universiteto dalis. L.Donskis buvo ir filosofijos, ir politikos, ir kitų mokslų grandas“, - tuomet BNS sakė rektorius.
Anot žiniasklaidos pranešimų, L.Donskį galėjo ištikti širdies smūgis. L.Donskiui buvo 54 metai.
Parašė daugiau kaip 40 knygų
L.Donskis gimė 1962 m. rugpjūčio 13 dieną Klaipėdoje, baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos konservatorijos Klaipėdos Pedagoginiame fakultete, vėliau apgynė disertacijas Vilniaus ir Helsinkio universitetuose.
Per savo mokslinę karjerą L.Donskis dirbo JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose, parašė daugiau kaip 40 knygų ir daugiau nei 500 straipsnių.
2009-2014 metais Leonidas Donskis buvo Lietuvos atstovas Europos Parlamente ir dirbo Liberalų ir demokratų aljanso „Už Europą“ frakcijoje ALDE.
Užuojautą pareiškė ir prezidentė
Prieš dvejus metus Lietuva neteko iškilaus humanitaro, aktyviai gynusio laisvės ir žmogaus orumo idėjas. Rugsėjo 21-ąją netikėtai mirus filosofui Leonidui Donskiui, tuomet pasisakė ir pati šalies vadovė Dalia Grybauskaitė.
„Lietuva neteko iškilaus humanitaro, savo akademinėje ir visuomeninėje veikloje aktyviai gynusio laisvės ir žmogaus orumo idėjas. Profesorius L.Donskis buvo tvirtas europinių vertybių ir vakarietiško mąstymo pavyzdys ne tik jaunajai kartai, bet ir visiems Lietuvos žmonėms“, – tuomet buvo rašoma Prezidentūros paskelbtoje šalies vadovės užuojautoje.
Taip pat savo užuojautoje D.Grybauskaitė pabrėžė, kad būdamas Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotojas ir aktyvus šios bendruomenės narys L.Donskis svariai prisidėjo išsaugojant šalies žydų kultūrą ir jos paveldą, skleidžiant tolerancijos, lygybės ir pagarbos žmogui idėjas.
Apie filosofą su pagarba tuomet atsiliepė ir kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. Anot jo, netikėtai miręs filosofas Leonidas Donskis buvo šviesulys Lietuvos moksle ir visuomeniniame gyvenime, nuoširdžiai rūpinęsis valstybės raida.
„Tai yra milžiniška netektis Lietuvos valstybei. Asmeniškai išgyvenu dėl nuoširdaus artimo bičiulio netekties“, - BNS sakė prezidentas.
„Manau, kad L.Donskis buvo Lietuvos gyvenime šviesulys, ne tik moksle, bet ir valstybės, visuomeniniame gyvenime. Jis rūpinosi dėl Lietuvos ateities, savo išmintimi ir patarimais stengėsi įnešti giedrumo, sąžiningumo į mūsų gyvenimą. Tikiuosi, kad jis paliko pavyzdį ateinančioms kartoms, kaip reikia gyventi, siekti aukštesnių tikslų ir tikėti ateities Lietuva“, - kalbėjo V.Adamkus.
Prisiminkime kelias filosofo L. Donskio mintis iš jo knygos „Mažasis patirties žemėlapis: mintys ir aforizmai”:
„Sėkmė niekada nėra galutinė. Tikroji nesėkmė nėra fatališka. Jei mums kažkas iš tikrųjų nepavyksta – kažkas, ką mes patys darėme, o ne tai, kas mums buvo pramogų industrijos primesta kaip privalomas vaidmuo, – mes liekame nors truputį išmintingesni ir brandesni. Tiesa, padaugėja liūdesio. Bet nuo to mes juk nenustojame tikėję savo darbo ir pasirinkimo prasmingumu.“
„Gyvenimas yra it fortepijonas, kuriuo mes pradedame išgauti autentišką garsą ir priartėjame prie jo skambesio gelmės tada, kai mūsų laikas pasaulyje baigiasi.“
„Ar nugyventi metai yra argumentas diskusijoje? Ne. Galima likti aklam ir kurčiam gyvenimo pamokoms. Išmintis ir kilnumas nebūtinai yra susiję su amžiumi ir greičiausiai nuo jo net nepriklauso. Seno meistro gebėjimas nusilenkti jaunam meistrui yra ne tik jų abiejų bendros etikos ir elgesio kodekso ženklas, bet ir pripažinimas, kad nusilenkiama trečiam – kažkam, kas aukščiau už juos abu. Tai gali būti Dievas, moralinis principas ar sąžinė. Nusilenkimas tam, kas įprasmina gyvenimą ir kas leidžia mums išlikti savimi, ir yra gyvenimo vertės pojūčio apraiška.“
„Gyvenimas prabėga tada, kada mes ruošiamės pradėti jį gyventi – o ruoštis juk nėra kam. Tai tas pats, kas kalbant ruoštis mąstyti ir kalbėti. Nėra vertingų ar nevertingų gyvenimo segmentų. Yra tik juos sujungianti buvimo prasmės pastanga, kuri yra neįmanoma be vaizduotės ir svajonės. Reikia nors akimirką pasijusti nemirtingu, kad išdrįstum svajoti, mąstyti ir būti savimi.“
„Myli tą, ką bijai prarasti, o su aistra darai tai, kas gali bet kada nutrūkti.“
„Muzikantai kartais siūlo savo mokiniams groti taip, tarsi jie grotų paskutinį kartą gyvenime. Tik tada žmonės tave išgirs ir patikės tavimi. Jei grodamas galvosi apie kitą atlikimą, nebus nei šio, nei kito karto. Taip ir su gyvenimu. Gyvenimą reikia gyventi suvokiant, jog jis gali bet kada nutrūkti. Todėl niekšybėms arba klaidoms pripažinti bei atitaisyti kada nors vėliau mes galime tiesiog nebeturėti laiko.“
„Mes esame lieptelis tarp begalinės svajonės ir žaibiškai prabėgančios gyvenimo dienos.“
„Jėga yra gyva tik išoriniais savo pasireiškimais. Galia, priešingai, ištirpdo save civilizacijos formose. Skirtumas tarp ginkluoto nusikaltėlio ar kovotojo agresyvaus žvilgsnio ir jo kostiumuoto šeimininko, šypsena ar akimis nurodančio, ką jo pavaldinys turi daryti, ir yra skirtumas tarp jėgos ir galios. Tai skirtumas tarp šūvio ir nosinaitės, kuri nurodo, kada jis turi nuaidėti.“
„Gal ir galima sutikti su logika, teigiančia, jog už savo nusikaltimus neatgailaujantis niekšas turi būti likviduotas, bet visada lieka pavojus, kad keršto ir prievartos metu pats tapsi niekšu ir tik padidinsi jų skaičių, užuot jį sumažinęs.“
„Niekšybė nėra nedori tikslai, kaip kartais neteisingai manoma. Visi mes nors kartą esame pagalvoję apie nusikaltimą arba, pridursiu nuo savęs, bent jau pafantazavę apie tai, ko neturėtume daryti. Niekšybė yra priemonių naudojimas, nesustojant prieš jokias, net ir pačias niekingiausias. O priešo naikinimas verčia imtis priemonių, kurių naudojimas gali mus sunaikinti ir paskandinti jėgos sraute. Patekę į jėgos pasaulį, mes privalėsime jame likti, nes mums bus primestas jo logikos veikimas – savęs išsaugojimo būtinybė ir keršto sau baimė.“
„Mums neretai atrodo, kad valdžia žmogų gadina palengva ir laipsniškai. Netiesa. Ji sugadina jį žaibiškai, tik žmogus kurį laiką dar stebi savo aplinką ir neskuba prabilti savo tikrąja intonacija bei apnuoginti savo tikrąsias vertybes bei gyvenimo tiesas.“
„Puikų ir taiklų lordo Actono aforizmą man knieti perfrazuoti – „Valdžia apnuogina, o absoliuti valdžia apnuogina absoliučiai“.
Tikra tiesa, patvirtinta psichologų ir sociologų studijų, kad dėl staiga įvykusių pokyčių žmogaus gyvenime įvyksta ir dideli asmenybės pokyčiai – sukilėlis ir maištininkas tampa diktatoriumi, teisingas ir doras žmogus nustoja taręsis su senais draugais ir aklai pasikliauja tik saujele pataikūnų ir intrigantų, didelių tikslų siekiantis ir per juos šalia esančių savo artimųjų bei draugų nematantis lyderis už visas savo nesėkmes pradeda kaltinti būtent savo tyliai kenčiančius artimuosius ir draugus, o ne pernelyg ambicingus ir pavojingus savo tikslus.“
