Kviečiame prisiminti paskutinius naujienų portalo tv3.lt interviu apie ponios Gražinos svarbias gyvenimo akimirkas. Dar sausio pabaigoje Gražina Ručytė Landsbergienė atšventė savo 90-ąjį jubiliejų.
Tuomet naujienų portalo tv3.lt kalbintas ponios Gražinos sūnus Vytautas V. Landsbergis teigė, kad tą dieną didžiausia dovana šeimai buvo – pagerėjusi mamos sveikata.
Šeimą nustebindavo patiekalais
Garsus vyras neslėpė – mama ilgą laiką praleido ligoninėje, todėl tai, kad ji pagaliau per savo gimtadienį buvo namuose, kartu su šeima, jam buvo didelė laimė.
Tuomet pasiteiravus, kaip šeimoje švenčiami gimtadieniai ir kokių tradicijų laikosi pas mamą sugužėję vaikai, anūkai ir proanūkiai, Vytautas buvo atviras:
„Tradicijos gana paprastos – visos šeimos pagamina ką nors skanaus ir tada visi važiuojame pasveikinti mamos. Žinoma, per šventę tikrai ne pati mama gamina – pagal jubiliatės receptus puikiai gamina ir dukra, ir marti, ir anūkės.
Mano žmona Ramunė kepa kopūstinį pyragą, be kurio jau neįsivaizduojamos šventės. Receptą jai perdavė mano mama. Ji turi pačių įvairiausių receptų, kuriuos kadaise pati paveldėjo iš savo šeimos“, – pakiliai tuomet kalbėjo Vytautas V.Landsbergis.
Didžiausia dovana – sveikata
Paskutinio ponios Gražinos vakaro planas buvo šeimos susitikimas su mama, o savaitgalį profesoriaus V.Landsbergio žmona planavo pasimatyti su draugais ir bičiuliais.
„Šiandien mes esame labai laimingi, nes po ilgo laiko, praleisto ligoninėje, mūsų mama pagaliau namie. Sveikata pagerėjo ir mums tai – didžiausia dovana“, – anuomet sakė G. Landsbergienės sūnus.
Buvo ligoninėje
Gruodžio mėnesį tv3.lt rašė apie tai, kaip ponia Gražina paspruko iš ligoninės. Sūnus tada žurnalistams sakė, kad jo mama turi sutrikimų su širdimi, todėl turi būti prižiūrima medikų.
„Ji turi būti prižiūrima, slaugoma, tačiau ryžosi nueiti į knygos pristatymą.
Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai, po renginio ji buvo nuvežta atgal į ligoninę“, – tada pakiliai kalbėjo Vytautas V.Landsbergis.
Remia sergančius vaikus
G. Ručytė-Landsbergienė mokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, iki 1945 m. – Anykščių gimnazijoje. 1945–1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948–1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, studijuodama 1948 m. ten pat dirbo akompaniatore.
Nuo 1991 m. ji buvo V. Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti vaikus su negalia, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, pirmininkė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje.
Ji inicijavo ir režisavo trijų dalių dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“ (kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte, 2013 m.) apie Lietuvos Atgimimą ir išsilaisvinimą iš sovietinės dvasinės ir politinės vergovės.
G. Landsbergienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.). Ji apdovanota „Vilniaus garso“ premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.), už ištikimybę labdaros idėjai – „Žaliojo obuolio“ statulėle (2006 m.).
