Kauno dramos teatrą vėl aplankė netektis. Dar neatsigauta nuo pastaraisiais metais vienas po kito Anapilin išėjusių praradimo, kai saulėtą lapkričio 3-iąją vėl mus prislėgė skaudi žinia.
Netekome aktoriaus Vilhelmo Vaičekausko, kuris teatre nuo pat 1973-iųjų kartu su visa teatro šeima šiltai sutiko ir priėmė ne vieną jauną kartą. Visi mes mokėmės iš senbuvių ir iš Jo, Viliaus, mylėti Teatrą, gerbti kiekvieno individualybę, būti sąžiningiems ir atviriems aktoriaus profesijoje.
Tylus buvo Vilius teatre. Prisimename jį mažakalbį, daugiau klausantį, tyliai stebintį. Tačiau, kai prabildavo, žodžiai būdavo išjausti, nuoširdūs. Kartais tiksliais pastebėjimais su vos juntama ironija, gero humoro jausmu prajuokindavo mus iki ašarų.
Prisimenant Jį tokį, iš atminties iškyla primirštas skaudus faktas iš Viliaus kūrybinės biografijos. Sėkmingai pradėjęs kūrybinį kelią Kapsuke (dabar Marijampolė) 1959–1964 m., nuo1965 m. Jis tęsė aktorinį darbą Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre. 1970 spalio 31 diena buvo lemtinga. Tą dieną Vilius vaidino Skapeną didžiulio pasisekimo sulaukusiame spektaklyje Moljero „Skapeno klastos“ (rež. Vytautas Čibiras). Spektaklyje buvo daug improvizacijos, aišku, aktoriai neapsiėjo be jos ir tą vakarą. Po Skapeno ištartos frazės „Vien mintis apie bylinėjimąsi mane nuvytų iki pačios Turkijos“, sekė nuosprendis atleisti aktorių iš darbo. Vietoje Indijos (kaip parašyta pjesėje) paminėdamas Turkiją, Vilius tą vakarą salėje sėdėjusio aukšto komunistų partijos veikėjo akivaizdoje žiūrovams priminė tuo metu dar aktualų brolių Brazinskų akibrokštą, kai šie pagrobę lėktuvą Turkijoje paprašė politinio prieglobsčio. Salėje nugriaudėję plojimai Viliui reiškė ne tik pritariančią žiūrovų reakciją...
Po kurio laiko Jis mums pasakojo apie šį politinį farsą su humoru ir ironija. Tik Vilius žino, kaip sunku buvo vėl rasti sau tinkamą darbą. Pusę metų teko dirbti Operos ir baleto teatre scenos darbininku, kol režisierius Vitalijus Mazūras aktorių pakvietė į Vilniaus „Lėlės“ teatrą. Už poros metų Vilius sulaukė netikėto pasiūlymo. Tuo metu Kauno dramos teatro vyriausiąja režisiere dirbusi Dalia Tamulevičiūtė pakvietė Aktorių kartu su žmona Aldute Kudlaite – du buvusius „jaunimiečius“ – vaidinti Kaune. Čia nuo 1973 m. Vilius ir dirbo visus 36 metus.
Viename interviu paklaustas, kokie vaidmenys Jam svarbiausi, mylimiausi, Vilius atsakė: „Atsiskyrėlis ir velnias Karbarundas iš spektaklio „Velnio malūnas“, Ragana iš „Mergelės Gulbelės“ – mėgstamiausi mano darbai lėlių spektakliuose. Iš Jaunimo teatro darbų į tą sąrašą patektų Kimas spektaklyje „Nuo šeštadienio iki sekmadienio“, Psichologas spektaklyje „Mergaitė ir pavasaris“ ir, žinoma, Skapenas iš „Skapeno klastų“.
Jeigu mūsų, su Viliumi dirbusių kolegų ir partnerių paklaustų, kokie Vilhelmo Vaičekausko vaidmenys įsimintiniausi, manau, atsakytume, jog sunku išskirti tik keletą jų – visi Aktoriaus vaidmenys buvo nepakartojami, nes juos vaidino Jis, Vilius – tas aktorius ir žmogus, kurį būtų sunku pakartoti.
Vilhelmai, mums labai Tavęs trūks.
Ilsėkis ramybėje.
Teatro bendruomenės vardu
