Aktoriaus ir režisieriaus Andriaus Žebrausko kelias į sceną prasidėjo operos teatre. Tiesa, jaunystėje ten jis dirbo baldininku-revizoriumi. Draugo pakviestas pamėgino studijuoti aktoriaus specialybę. Nepatiko. Norėjo viską mesti ir grįžti prie baldininko darbo.
Tačiau tuo metu būsimo aktoriaus kursas pateko į lemtingas Rimo Tumino rankas... A.Žebrauskas prieš metus įkūrė fenomenalaus pasisekimo sulaukusį improvizacijos teatrą “Kitas kampas". Jis sukūrė daugiau nei teatrą - sukūrė improvizacijos meno judėjimą.
DOSJĖ
GIMĖ 1959 m., Sverdlovske.
IŠSILAVINIMAS 1978-1982 m. studijavo konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Henriko Vancevičiaus, Rimo Tumino, Irenos Bučienės ir Vytauto Čibiro vadovaujamame kurse. Stažavosi Keito Džonstono tarptautinėje improvizacijos mokykloje Kanadoje, “Jacques Lecoq Ecole International de Theatre", Paryžiuje. Dvejus metus Maskvoje ir Indonezijoje studijavo Tarptautinėje transformacinio koučingo ir lyderystės akademijoje pas Peterį Wryczą ir tapo profesionaliu treneriu. Šiuo metu studijuoja 5 ritmų praktiką “The Moving Center" Niujorke.
VEIKLA Sukūrė kelias dešimtis vaidmenų teatre. Filmavosi Lietuvos, Vokietijos, Norvegijos, JAV, Belgijos kūrėjų filmuose. Improvizacijos teatro ir mokyklos “Kitas kampas" įkūrėjas.
- Ar sunku mokytis improvizacijos žanro?
- Manau, kad pats mokymasis turi teikti malonumą. Ir improvizacijos galima mokytis su didžiausiu malonumu. Juokaujant, kvailiojant, žaidžiant galima išmokti tokių žmogui svarbių dalykų kaip spontaniškumas, kūrybiškumas, nebijojimas susimauti. Viso to mokomasi ne intelektualiai, o visa savo esybe, psichofizika. Galima daug išmanyti, bet nemokėti jausti, neturėti to savo kauluose, raumenyse.
- Pagal kokius prioritetus rinkote “Kito kampo" aktorių trupę?
- Pasikviečiau buvusius savo studentus. Iš jų natūraliai, per improvizaciją savaime susiformavo trupė.
- Jūsų kolektyve labai mažai moterų. Ar tai reiškia, kad jos ne tokios imlios improvizacijos žanrui?
- Tai pastebėjau net pagal pasaulines tendencijas. Bet tikiuosi, kad ateityje jų bus daugiau.
- Šiemet improvizacijos teatras “Kitas kampas" švenčia vienų metų gimtadienį. Kodėl taip ilgai delsėte jį įkurti teatre? Juk televizijoje jis sėkmingai startavo beveik prieš dešimtmetį...
- Niekada apie tai nesusimąstydavau. Tiesiog atėjo tam metas, ir tiek.
- “Kito kampo" spektakliai vyksta be išankstinio scenarijaus ar siužeto. Kaip tuomet jūs repetuojate?
- Tai daugiau treniruotės. Nes repeticijose veiksmas dažnai kartojamas. O mes treniruojame savo spontaniškumą, gebėjimą veikti, girdėti, kas vyksta, įsiminti, kur padėtas menamas daiktas. Treniruojamės skaidyti dėmesį - tuo pat metu ką nors daryti su menamais daiktais, suprasti, ką sako kolega ir net tai, ko nepasako, pritarti jam, nedaryti improvizacijos klaidų, kurios stabdo judėjimą, neblokuoti, nenumatyti, kas bus. Improvizacija yra čia ir dabar - vamzdžio tiesimas ir vandens leidimas vienu metu.
- Jūs scenoje neimprovizuojate. Tik modeliuojate aktoriams situacijas. Kodėl?
- Kai vyksta laisvojo stiliaus improvizacija, reikia žmogaus, kuris reguliuotų visą erdvę. Aš reguliuoju ne tik scenos, bet ir bendrą salės erdvę. Turi būti vienas dirigentas, kuris viską sujungtų - atrinktų salės pasiūlytą improvizacijos temą, inspiruotų.
- Ar nebūdavo taip, kad publika aktorius pasitiktų geležiniais veidais, kad nors verk?
- Tokios sienos nebūdavo. Bet pasitaikė visko. Vakar Kaune spektaklio pradžioje ėjosi kaip per smėlį. Bet vėliau, nuo kažkurios vietos, publika improvizaciją “pagavo", dinamika pradėjo kilti - pabaigoje visi plojo atsistoję. Improvizuojant smagu tai, kad gali garsiai prisipažinti: “Ką nors reikia daryti su jūsų geležiniais veidais. Gal atsistokime, pašokime, pažiūrėkime vienas kitam į geležinį veidą ir nusišypsokime." Kaip sakė Šveikas, nieko nebūna, kad kažkaip nebūtų. Kartą aktorius pradėjo pasakoti istoriją ir nejučia pradėjo save kritikuoti. Tai improvizuojant - peilis. Negali vienu metu būti spontaniškas, improvizuoti ir dar kritikuoti. Kritikai reikia laiko praeitį analizuoti. Tačiau aktorius laiku pajuto tai, kad save kritikuoja ir prisipažino: “Man atrodo, aš pradedu nusišnekėti." Tai ir yra mūsų improvizacijos filosofijos dvasia - jis neišgyveno, kad nusišneka. Jis tai pripažino. Žmogus turi teisę susimauti, o kai jis nėra prispaustas prie sienos, pajunta laisvę. Kiekvienoje asmenybėje yra vidinis kritikas, uždedantis savo geležines rankas. Kai kada jis yra toks stiprus, kad žmogus negali ir žodžio pratarti. Mokytojų, tėvų balsais ausyse skamba to kritiko balsas. Todėl žmogus dažnai negali savęs išreikšti, būti spontaniškas.
- Tokiems žmonėms ir padedate savo įkurtoje improvizacijos mokykloje?
- Be abejo. Improvizacija išlaisvina. Stengiamės priimti visą žmogų - ne tik jo gerąsias puses, kai reikia būti geram, linksmam, mandagiam, pirmam, bet ir tas kitas, kurias slepiame, bijome išreikšti.
- Skamba kaip psichologijos seanse, o ne improvizacijos mokykloje!
- Galima viską išdėlioti į įvairias lentynėles: improvizacija, psichologija, saviugda, motyvacija. Nors aš taip neskirstyčiau. Tiesiog improvizacijoje yra visko, - nuo smagaus laiko leidimo iki išsamių psichologinių eksperimentų, giliai paslėptų savybių, kurios trukdo žmogui augti, atvėrimo.
- Kokie žmonės ateina į improvizacijos mokyklą?
- Įvairūs. Iš pradžių galvojau, kam ji turėtų būti skirta. Vėliau supratau, kad mokykla yra absoliučiai visiems. Nuo studento iki pensininko, nuo verslininko iki gydytojo. Visus juos sieja bendras kūrybinis vaikas. Kūrybai reikia to nekalto vaiko, kuris vieniems labiau, kitiems mažiau užgniaužtas to blogo kritiko.
- Ar būna, kad taip ir nepavyksta žmoguje atrasti kūrybinio vaiko?
- Dažniausiai pavyksta. Nes susibūrimuose sukuriamas laukas, kuriame galima susimauti. Kuo dažniau susimauni, tuo geriau. O kai nebebijai susimauti, tai dėl to ir nebegadini sau nuotaikos.
- Mokydamas aktorius ir paprastus žmones improvizacijos auginate gausų būrį savo sekėjų....
- Daugėja žmonių, kurie nori improvizuoti. Šiais metais kursus baigė kelios suaugusiųjų ir jaunimo grupės. Juos baigusiems žmonėms rudenį planuoju įsteigti klubą, kur ir toliau galės rinktis improvizuoti. Noriu, kad mokykla nebūtų vienkartinis projektas, noriu judėjimo. Ateityje tie žmonės galės burtis festivaliuose, susitikimuose. Šis improvizacijos judėjimas plėsis, atsiras tokia bendruomenė.
- Ar nepasiilgstate paprastų spektaklių, kur aktoriai vaidina pagal iš anksto žinomą fabulą?
- Pasiilgstu, nors vis dar vaidinu keliuose repertuariniuose spektakliuose. Tačiau kol kas turiu nebaigtų darbų, mokslų. Šešerius metus intensyviai studijuoju, važinėju po visą pasaulį. Mokslai išplėtė mano akiratį. Kitąmet dar turėčiau gauti "5 ritmų" mokytojo licenciją. Repeticijos aktorių pririša, o aš dar nenusėdau.
- Kaip manote, kur slypi ypač gausiai lankomo jūsų improvizacijos teatro “Kitas kampas" fenomenas?
- Visi žmonės nori būti spontaniški, kūrybiški, linksmi, laisvai reikštis, bendrauti, būti tokie, kokie yra. Visi nori vidinės laisvės. Erikas Bernas yra pasakęs, kad visi vaikai gimsta princais ir princesėmis, bet suaugusieji juos paverčia varlėmis. Improvizacija yra toks žanras, kai leidi sau nusimesti visas primestas kaukes, rizikuoti susimauti, būti toks, koks esi - niekuo neprisidengęs.
Edita MAŽELYTĖ
