Mažiausiai, ką valdžia gali padaryti įmonių socialinės atsakomybės didinimo labui, tai nekurti situacijų, kuriose su morale ir etikos normomis susikertanti veikla būtų įstatymiškai leidžiama. Antra, socialinė įmonių atsakomybė niekada negali tapti privaloma ar būti apribota įstatymais ar etikos normomis. Visa socialinės atsakomybės stiprybė – kitokio savęs matymo vizija ir konkurencija.
Kas yra socialiai atsakingas verslas?
Socialiai atsakingas verslas tampa būtinu šiuolaikinės valstybės atributu, kai jo nėra, valstybė automatiškai patenka į kitą, žemesnį lygmenį. Jeigu ši valstybėms klijuojama etiketė tokia jau svarbi, tada pirmiausia reikėtų pabandyti išsiaiškinti, kas slepiasi už socialiai atsakingo verslo sąvokos.
Teoriškai socialiai atsakingas verslas turėtų būti gretinamas su savanoriška įmonės atsakomybe vykdant jai keliamus juridinius reikalavimus. Ši atsakomybė gali apimti įvairias sritis, pradedant žmogaus teisėmis, aplinkosauga ir baigiant visuomenės laisvėmis.
„Įmonių socialinė atsakomybė tam tikru atžvilgiu yra didingumas. Tai jokiu būdu nėra arba bent neturėtų būti rinkodaros arba reklamos produktas. Jeigu įmonė pasodina keletą medelių ar surengia kokį nors koncertą visuomenei, tai dar nedaro jos socialiai atsakinga. Tačiau atsakymą į klausimą, kur slypi ta tikroji didybė, rasti labai sudėtinga. Įmonių etikos ir moralės normos visada išliks neišsemiamos diskusijos klausimais “, – taip socialinės įmonių atsakomybės sąvoką aiškino apskritojo stalo diskusijos „Socialiai atsakingas verslas – rinkodaros triukas ar būtinojo verslo branda?“ dalyvis, viešųjų ryšių specialistas Rytis Juozapavičius.
Socialinės atsakomybės priežastys
Pasak diskusijoje dalyvavusios savaitraščio „Atgimimas“ redaktorės Indrės Makaraitytės: „Įmonių socialinė atsakomybė Lietuvoje ir užsienyje vis dar yra du skirtingi dalykai. Apžvelgiant socialinės atsakomybės tendencijas, „Spinter“ tyrimai parodė, jog dėl įmonės socialinės atsakomybės aspektų produktą ar paslaugą renkasi tik 6 proc. vartotojų. 20 proc. apklaustųjų teigia apskritai nesidomintys, ar jų perkamos produkcijos gamintojai yra socialiai atsakingi. Skaičiai rodo, jog įmonių socialinė atsakomybė Lietuvoje dar tik leidžia pirmuosius daigelius.“
Kad ir kokios neryškios, tačiau tam tikros tendencijos šioje srityje yra matomos. Tada kyla klausimas, kokios priežastys skatina įmones tapti socialiai atsakingas? Galima išskirti dvi pagrindines priežasčių grupes.
Visų pirma, įmonė gali būti socialiai atsakinga todėl, kad ją tokia būti verčia aplinka. Visuomenė, turinti tam tikrų lūkesčių ir norų, kartu yra ir vartotojų visuomenė. Būdama vartotojų visuomene, ji įgyja visus instrumentus, reikalingus įmonės veikimo politikai koreguoti. Jeigu manome, kad „vergovė“ Maximose yra socialiai neatsakinga ir pagaliau turėtų liautis, niekas mums nedraudžia ten tiesiog neapsipirkti. Visi ginklai visuomenės rankose, tik svarbu suprasti, kad pagaliau galime jais pasinaudoti.
Antras įmonių socialinės atsakomybės variklis yra pačios įmonės sąmoningas pasirinkimas veikti pagal moralės ir etikos normas, nulemtas jos socialinės brandos ir savęs matymo vizijos. Jeigu įmonei iš tikrųjų svarbu būti „kitokiai“, tada ji pasirinks sunkesnį, bet moraliai teisingą kelią.
Visuomenės spaudimas – įmonių socialinės atsakomybės garantas?
Viena iš Lietuvos, kaip socialiai atsakingo verslo naujokės, problemų, pasak „Fermentas International Inc.“ vykdomojo direktorius Viktoro Butkaus, yra tai, jog Lietuvos įstatymai dažnai vienokią ar kitokią su moralės normomis besikertančią veiklą leidžia ir netgi palaimina. „Ar įmonė turi jaustis kalta, kad ji pasinaudoja nemoraliais įstatymais? Nereikėtų visos atsakomybės už netobulus įstatymus užkrauti įmonėms. Tačiau čia jau yra kiekvieno pasirinkimas, kuris ir suskirsto įmones į dvi grupes: socialiai atsakingas ir ne visai tokias“, – kalbėjo V. Butkus.
Tačiau pakliuvus į tokią gana dažną situaciją, kai įmanoma apeiti pačius įstatymus, kyla klausimas: kuriuo keliu įmonei reikėtų pasukti? Veikti pagal nemoralius įstatymus ir gauti realaus pelno, ar to pelno atsisakyti ir išlikti moraliems? Šioje kryžkelėje įmonei apsispręsti turėtų padėti visuomenė. Kaip jau minėta, visuomenė turėtų būti spaudimo grupė, garsiai išsakanti savo lūkesčius. Šioje plotmėje Lietuva (ir daugelis kitų Rytų Europos valstybių) iš bendro europinio konteksto, švelniai tariant, „iškrenta“. Vakarų Europos visuomenės savo lūkesčius išsako labai tvirtai ir aiškiai, o Lietuvoje aiškiai artikuliuotų visuomenės lūkesčių ir spaudimo, kuris keistų įmonių veikimo politiką bei skatintų jas artėti prie socialinės atsakomybės, dar labai maža. Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Krekenavos „vokelių istorija“ nuskambėjo pakankamai plačiai. Tačiau kiek visuomenė reagavo į šiuo atveju labai konkretaus žmogaus problemą? Kiek jinai pasipriešino ir pareiškė savo nepasitenkinimą? Akivaizdu, kad tas nepasitenkinimas ir protestas lengviausiai galėjo būti išreikštas pasirenkant pirkti ar nepirkti šios įmonės gaminius. Iš to ir paaiškėjo, kokiai visuomenės daliai socialiai atsakingas verslas yra svarbus. Visuomenės reakcija rodo, kad nebuvo jokios reakcijos. Nepasitinkinimas ir kalbos išliko kalbomis, o Krekenavos dešrelės nuo prekystalių ir toliau tiesiog nykte nykdavo.
Pasak, AB „Kraft Foods Lietuva“ korporacinių reikalų vadovės Centrinės ir Rytų Europos regionui Rasos Bagdonienės, „verslas elgsis tiek atsakingai, kiek visuomenė ir jos atskiros grupės rodys spaudimo ar lūkesčių. Apie įmonių socialinį atsakingumą galėsime kalbėti tada, kai žmogus, stovėdamas prie prekių lentynų, galės rinktis, kas jam yra svarbiau.“
Tačiau ar šiandienė Lietuvos visuomenė realiai gali prieštarauti ir daryti spaudimą? Ar pensininkas, nepatenkintas vieno prekybos centro socialine neatsakomybe, išgali sau leisti pirkti kitur? Tikriausiai ne. Ir ne tik pensininkas, bet ir didelė visuomenės dalis to padaryti Lietuvoje šiandien dar negali. Viena ir priežasčių yra paprasčiausias „neišgalėjimas“, kita – situacijos svarbumo nesuvokimas.
Taigi akivaizdu, kad tobulėti dar tikrai yra kur. Būtina padėti visuomenei kuo aiškiau susivokti, jog kiekviena, net labai konkreti situacija, nesibaigia ties tiesioginiais jos veikėjais ir turi kur kas sunkesnių padarinių. Atlyginimų vokeliuose mokėjimas nėra vien tik tokių atlyginimų gavėjo problema. Tai liečia kiekvieną visuomenės narį.
Deja, kaip rodo praktika, solidarumo jausmas Lietuvoje nėra stiprus. Kol kas vartotojų altruistiniai motyvai neįtikina. Viena iš išeičių – pradėti mąstyti egoistiškai. Galbūt klausimas, kodėl mokėdamas Sodros mokestį turiu uždirbti pensiją ne tik sau, bet ir tam, kuris gauna atlyginimą vokelyje ir tokių mokesčių nemoka, pasirodys vertas dėmesio.
Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad vis dėlto jau susiformavo tas visuomenės sluoksnis, kuris gali sau leisti socialiai neatsakingam verslui pasakyti „ne“. Šiuos asmenis mokyti ir šviesti reikėtų jau dabar, kad vėliau jie patys galėtų tapti mokytojais.
Valdžios vaidmuo skatinant įmonių socialinę atsakomybę
Jau daugybę kartų aptarto artėjančio ekonominio sunkmečio laikotarpiu būti socialiai atsakingiems gali tapti tik dar sunkiau. Apskritai lengva būti socialiai atsakingam ir moraliam, kai turi pakankamą finansinę bazę, o aplinka niekuo negrasina. Ar ištikus ekonominei krizei socialiai atsakingo verslo kelią pasirinkusieji tokie ir išliks? Netrukus laikas pats pateiks atsakymą, bet panašu, o ir praktika rodo, kad ir tvirčiausi moraliniai įsitikinimai badmečiu pradeda šlubčioti.
Bet, kaip teigia liaudies išmintis, nėra padėties be išeities. Prisidėti prie socialiai atsakingo verslo pirmųjų daigų auginimo turėtų abi pusės: tiek visuomenė, tiek valdžia. Mažiausiai, ką pastaroji gali padaryti įmonių socialinės atsakomybės didinimo labui, tai nekurti situacijų, kuriose su morale ir etikos normomis susikertanti veikla būtų įstatymiškai leidžiama. Antras labai svarbus dalykas – socialinė įmonių atsakomybė niekada negali tapti privaloma ar būti apribota įstatymais ar etikos normomis. Visa socialinės atsakomybės stiprybė – kitokio savęs matymo vizija ir konkurencija.
Parengė Jovita Sandaitė
