Dėl imigracijos Rusijoje jau kuris laikas kyla aštri polemika. Šis fenomenas neaplenkia nė vienos pasaulio šalies, tačiau Rusijoje jis įgyja grėsmingą potekstę dėl čia egzistuojančios demografinės krizės. Spartus gyventojų skaičiaus mažėjimo procesas kelia nerimą ne tik dėl ateityje atsiliepsiančių pasekmių ekonominiam šalies gyvenimui, bet ir dėl Rusijos, kaip galingos valstybės, dominavimo. Nenuostabu, kad dar 2006 m. Vladimiras Putinas demografinę krizę pavadino skubiausiai spręstina šalies problema ir atsakingu už jos sprendimą tuomet paskyrė ne ką kitą, o dabartinį šalies prezidentą Dmitrijų Medvedevą.
Pagrindo baimintis dėl demografinės krizės padarinių šalyje iš tikrųjų yra. Gyventojų Rusijoje nuolat mažėja nuo 1970 metų. Priešingai nei Vakarų pasaulio šalyse, Antrojo pasaulinio karo aukų skaičius Rusijoje nebuvo pakankamai kompensuotas po karo sekusios naujagimių bangos. Vėliau Boriso Jelcino vyriausybės inicijuotos liberaliosios ekonomikos reformos taip nuskurdino žmones, kad demografinė šalies kreivė pakrypo žemyn.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Rusija iš emigracinės šalies pavirto šalimi, į kurią veržėsi buvusių sovietinių respublikų gyventojai, ieškodami politinio prieglobsčio arba tiesiog geresnių gyvenimo sąlygų. 1988–1989 m. įvykęs karinis Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas sukėlė pirmąją didesnę imigrantų į Rusiją bangą. Tuo pačiu metu į Rusiją nuo prasidėjusių susidorojimų bėgo Uzbekijos turkai. Per Centrinę Aziją bei Kaukazo regioną nuvilniję neramumai ir su jais susijęs ekonominis nuosmukis tapo ilgalaikiais veiksniais, skatinusiais prieglobsčio ieškoti kaimyninėje Rusijoje.
Nuo 1989 iki 2002 m. atvykėlių iš kaimyninių respublikų į Rusiją skaičius siekė 11 milijonų*. Žinoma, imigracijos srauto reguliavimas šiuo laikotarpiu toli gražu nebuvo vienalytis, ir iš pirmo žvilgsnio įspūdingi skaičiai jokiu būdu nereiškė besąlygiškai palankios Rusijos nuostatos atvykėlių atžvilgiu. Pradžioje naujiesiems imigrantams, kurių didžiuma buvo etniniai rusai iš Sovietų Sąjungos respublikų, taikyta palanki prieglobsčio politika, gana lengvai suteikiant Rusijos pilietybę ir leidimą dirbti. Sienų laidumą dar padidino staigus sovietinės imperijos suirimas – neprognozuojamas įvykis, kuriam įstatymiškai iš anksto pasiruošti ir taip apriboti gausėjantį atvykėlių srautą tuo metu buvo tiesiog neįmanoma. 1996 m. priimtas Imigracijos įstatymas atspindėjo sugriežtėjusią Rusijos nuostatą dėl pabėgėlių įvažiavimo į šalies teritoriją, tačiau jis dar nereiškė ilgalaikės imigracinės politikos strategijos Rusijoje atsiradimo.
Žinoma, tuo metu aštrėjant konfliktams kalba labiau sukosi apie politinį pabėgėlių statusą nei apie socialinius padarinius. Nors šiuo metu į imigraciją Rusijoje žvelgiama iš ekonominės perspektyvos, problema tebėra ta pati – imigracija nesulaukia aiškios ir apibrėžtos vyriausybės politikos. Tai paaiškina, kodėl stokojama patikimų statistinių duomenų apie imigraciją Rusijoje.
Oficialiais duomenimis, kasmet į Rusiją atvyksta 200 tūkst. imigrantų, pusė jų yra etniniai rusai iš buvusių sovietinių respublikų. Tačiau kai kalbama apie nelegalią imigraciją, pradedama skaičiuoti milijonais. Manoma, kad šalyje nelegaliai gyvena ir dirba nuo 10 iki 12 milijonų atvykėlių (informacijos agentūra RIAN praėjusių metų rugpjūtį nelegalių imigrantų spėjo esant „nuo 5 iki 15 milijonų“), didžiuma jų yra iš buvusių sovietinių Šiaurės bei Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos respublikų. Vien iš Uzbekijos atvykusių nelegalų Rusijoje yra apie pusantro milijono, nors oficialiai įregistruotų – vos 100 tūkstančių.
Keičiantis imigracijos pobūdžiui ir aštrėjant demografinei krizei, Rusija specialiomis programomis bando iš kaimyninių valstybių susigrąžinti etninius rusus. Specialiu Vladimiro Putino įsakymu 2006 m. priimta valstybinė programa sudaro palankias sąlygas „tėvynainiams“, norintiems sugrįžti iš buvusių SSRS respublikų. Abejonių dėl šios programos veiksmingumo jau dabar kelia tai, kad ji, kaip ir ankstesni Rusijos vyriausybės panašaus pobūdžio projektai, skirta asmenims, turintiems Rusijos pilietybę. Nors per šešerius metus Rusijos vyriausybė tikisi pritraukti kelis milijonus persikėlėlių, 2007 m. sausio mėnesį prasidėjusi programa iki šių metų vasario mėnesio jų suviliojo vos 890.** Programų įgyvendinimą apsunkins ne tik įstatyminės problemos Rusijoje, bet ir demografiniai sunkumai, su kuriais susiduria buvusios Sovietų Sąjungos respublikos. Jos savo ruožtu taip pat stengsis išsaugoti potencialius emigrantus.
Tokios programos sulaukia Rusijos visuomenės palankumo, tačiau vargu ar jos sustabdys atvykstančių ieškoti darbo žmonių bangą. Ekonominė imigracija Rusijoje didės ir toliau, juolab kad priežastys, iki šiol skatinusios kaimyninių respublikų gyventojus ieškoti darbo šioje šalyje, tebėra aktualios labiau nei bet kada. Ekonomiškai Rusija tik įsibėgėja, o Tadžikija, Uzbekija ir Kirgizija, pagrindinės šalys, iš kurių imigruojama į Rusiją, jau ilgą laiką neišsprendžia aštrių skurdo ir nedarbo problemų. Tai rodo, kad nesiimant konkrečių veiksmų nelegali imigracija į Rusiją ateityje tik didės. Žvelgiant iš demografinės krizės Rusijoje perspektyvos, šalies vyriausybė, mažėjant gyventojų skaičiui, turėtų kompensuoti darbo jėgos trūkumą, sudarydama palankesnes sąlygas darbininkams iš kaimyninių valstybių atvykti. Kaip tik tokia ir buvo 2006 m. Tarptautinės darbo organizacijos pranešimo apie darbo rinkos situaciją Rusijoje išvada. Tai pripažįsta ir kai kurie Rusijos politikai. „Šiandien Rusija negali išgyventi be dirbti atvykstančių imigrantų“, – praėjusiais metais ruošiant Pilietybės įstatymo projektą pareiškė Federacijos Tarybos narys Vladimiras Sluckeris.*** Deja, nors su tokiu požiūriu sutinkančių politikų atsirastų, be jokios abejonės, ir daugiau, iki šios dienos parengti ir priimti įstatymai to neatspindi. Priešingai, vyriausybės nustatytos imigracijos kvotos ir griežtinamos įvažiavimo į Rusiją sąlygos pabrėžia priešišką požiūrį į imigraciją.
Kol atvykėlių klausimą bandoma išspręsti teisiniais būdais, Rusijos miestų gatvėse vyrauja nerimą kelianti neapykantos ir smurto banga, nukreipta prieš visus tamsesnio gymio asmenis. Ksenofobijos apraiškas ir rasinės neapykantos nusikaltimus tiriančio Rusijos analitinio centro „Sova“ duomenimis, 2007 m. per rasistinius išpuolius 565 žmonės nukentėjo, o 68 buvo nužudyti. Imigrantų užpuolimai, vis dažniau pasibaigiantys smurtine mirtimi, tesulaukia vangių Rusijos politikų komentarų, o dešinieji ekstremistai nesunkiai išsisuka nuo teisinės atsakomybės. Susidaro įspūdis, kad Rusijoje įsigali daugeliui priimtinas požiūris į imigrantus kaip žemesnės rasės atstovus, vagiančius darbą iš eilinių rusų ir atsakingus už ekonominius sunkumus. Taigi socialinė įtampa Rusijoje, kurią sukelia demokratijos stoka ir ekonominė nelygybė, turi patogų laidininką neapykantai iškrauti – imigrantus.
Imigracinė politika šiandienos Rusijoje atskleidžia keistą dvilypumą: nelegalūs imigrantai teisiniu požiūriu toleruojami tol, kol jie naudingi šalies ekonomikai, o prieš imigrantus nukreiptas smurtas atspindi subtiliai Rusijos vyriausybės šalyje palaikomą imigrantų kaip „atpirkimo ožių“ stereotipą. Dėl jo bent iš dalies išvengiama nepatenkintų politine ir ekonomine situacija šalyje visuomenės sluoksnių konfrontacijos su valdančiąja klase. Kyla klausimas, ar tokia dvilypė Rusijos vyriausybės inicijuota imigracinė politika pasiteisins tolesnėje ateityje, tačiau jau šiandien imigrantai yra nestabilumo šaltinis, diskredituojantis Rusiją tarptautinėje arenoje.
* Le Courrier des Pays de l’Est 2007-2 (n° 1060), psl. 54–68.
** www.fms.gov.ru/press/publications/news_detail.php?ID=9792
*** http://fr.rian.ru/russia/20070801/70128666.html
Aurimas Dunauskas
