Savaitinis žurnalas „Newsweek“ paskelbė dalį išskirtinio interviu, kurį Barackas Obama davė praėjusių metų gegužę, kai jis tebuvo vienas iš dviejų demokratų, kovojančių dėl teisės tapti partijos kandidatu. Dabar jis yra išrinktasis šalies prezidentas, kurį po inauguracijos dažniausiai girdėsime kalbant aktualiais politiniais klausimais. Šiandien, sausio 12-ąją, Jungtinėse Valstijose pasirodys apie B.Obamą parašyta knyga „Ilgo kelio pradžia“ („A Long Time Coming“), joje bus įdėtas ir šis interviu.
- Prisiminkime tą metą, kai jums teko apsispręsti, kelti savo kandidatūrą ar ne. Mane labai domina, ką tikėjotės išgirsti, kai susėdote prie stalo kartu su savo draugais ir patarėjais. Kas jums kėlė nerimą?
- Pirmasis klausimas buvo „ar aš galiu laimėti?“ Man reikėjo kuo objektyvesnio įvertinimo, nes visą laiką labai įtariai žiūrėjau į visą tą triukšmą, kuris kilo man patekus į JAV Senatą. Norėjau būti tikras, kad netapome dirbtinai išpūsto burbulo aukomis, patikėję mus remiančia spauda, todėl bandžiau gauti labai konkrečius atsakymus į šį klausimą. Tuo metu spėjome, kad mūsų laukia labai stiprūs varžovai, tokie kaip senatorė Hillary Clinton ir Johnas Edwardsas.
Antrasis klausimas kilo iš mūsų su Michelle pokalbių. Norėjome iš komandos narių, jau dalyvavusių prezidento rinkimuose, gauti atsakymą, kaip kampanija paveiks mūsų šeimą. Iš tiesų tai buvo svarbiausias klausimas, tačiau jo reikšmė galėjo gerokai sumenkti, jeigu būtų paaiškėję, kad nesugebėsime peržengti pirmojo slenksčio. Nebūčiau kandidatavęs, jeigu nebūčiau tikėjęs, kad mes galime laimėti. Neturėjau siekio ketveriems metams įsitaisyti kokiame aukštame poste, nes jau buvau nemažai pasiekęs. Žinojau, kad pralaimėjęs prezidento rinkimus prarasčiau daugiau, negu galiu laimėti. Todėl galvojau apie apkrautą darbotvarkę ir kampanijos ritmą, apie tai, kaip tai pakeis mūsų kasdienį gyvenimą ir kaip mums seksis nuo to apsaugoti savo šeimą, savo mergaites.
Galiausiai į trečiąjį, patį sudėtingiausią klausimą, turėjau atsakyti aš pats. Ar aš turėčiau nugalėti? Jeigu gali laimėti, dar nereiškia, kad esi tas žmogus, kurio šią akimirką labiausiai reikia tavo šaliai, o aš visada tikėjau savo paties žodžiais, kad būtent dabar yra labai svarbus metas. Maniau, jog kandidatavimui nepakanka vien tik asmeninių ambicijų ar tikėjimo, jog atėjo mano valanda. Jaučiau, kad turi būti bent mažiausia galimybė, jog aš ką nors padarysiu geriau už kitus kandidatus - ar vienydamas šalį, ar siekdamas visuotinio sutarimo, ar gaivindamas Amerikos žmonių domėjimąsi valdžia. Turėjau sau išsikelti nemažai klausimų, kurių atsakymus itin sunku patikrinti. Daug sunkiau pasakyti, ar tam tikru metu būtent tu labiausiai tinki šaliai, negu išsiaiškinti, ar mes galime laimėti rinkimus.
- Ar galėtumėte paminėti tokias akimirkas, ar pokalbiuose su draugais, ar bendraujant su Michelle, ar kalbantis pačiam su savimi, kai supratote peržengęs slenkstį, pradėjęs linkti prie minties kelti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose?
- Vienas kritinių momentų buvo tada, kai Michelle pasakė, kad ji norėtų, jog tai padaryčiau.
- Ar ji labiausiai nerimavo dėl tokio sprendimo galimo poveikio jūsų šeimai, ar nuogąstavo dėl jūsų saugumo?
- Labiausiai nerimą kėlė poveikis mūsų šeimai, poveikis mūsų mergaitėms, metas, kai negalėsiu būti šalia, privatumo netektis. Michelle nėra žmogus, kuris vertintų save ar savo šeimą pagal tai, kaip man sekasi politinė karjera. Jai daug svarbiau, kad būčiau geras tėvas ir suteikčiau jai paramą. Dėl to man buvo labai svarbus jos tikėjimas, kad mūsų šeima sugebės atlaikyti mums teksiančius išbandymus. Kita svarbi šios dėlionės detalė buvo jos įsitikinimas, kad galiu laimėti, nors ir nesu aiškus favoritas, kad galiu pasiekti pergalę. Ir galiausiai dar mūsų nebuvo apleidęs suvokimas, kad viskas įmanoma, jog sugebėsiu įveikti partinį šališkumą, paskui tą aklavietę, kurioje esame pastaruosius 20 metų, ir pasiūlysiu mūsų politikai šviežią perspektyvą tuo metu, kai mūsų šaliai kaip niekad reikia atitrūkti nuo praeities.
- Kai Michelle bandė pati atsakyti į visus iškilusius klausimus, koks buvo jūsų vaidmuo? Ar ji buvo jums paruošusi klausimų?
- Ji turėjo klausimų, tačiau iš pradžių buvo linkusi nesutikti. Buvome ką tik pabaigę Senato rinkimų kampaniją, mūsų finansinė padėtis pagaliau šiek tiek stabilizavosi, mergaitės vis labiau augo, ir ji žinojo, kaip man sunku būti toli nuo jų. Michelle jausdavosi vieniša, kai manęs nebuvo šalia. Ji taip pat jautė, kad Clintonai yra labai stiprūs ir užsispyrę, todėl aš tapsiu daugybės atakų taikiniu. Ji galvojo, kad po aštuonerių metų turėsiu geresnes pozicijas ir būsiu ne toks pažeidžiamas. Jai nepatinka matyti, kaip puolamas jos vyras.
- Tačiau jūs esate iš tų, kurie moka įtikinti. Ar stengėtės ją įkalbėti, ar tiesiog leidote jai pačiai pasirinkti?
- Mes tiesiog daug apie tai kalbėjomės. Man tai tikrai nebuvo lengva pergalė. Manau, viena priežasčių, kodėl ji sutiko, buvo jausmas, kad ji turi veto teisę, kad ji ir mergaitės šiame procese vis dėlto yra svarbesnės negu mano ambicijos, ir jeigu ji nesutiktų, mums didelės tragedijos nebūtų.
- Ar pamenate tą akimirką, kai ji galiausiai davė savo sutikimą?
- Ne. Tiesą sakant, esu įsitikinęs, kad jai apsispręsti padėjo kiti žmonės, kurie galbūt net labiau už mane jautė, kad būtent dabar yra tinkamiausias metas.
- Ar bandote save paguosti sakydamas: „Man dabar teks daugiau laiko praleisti be šeimos.“ Kaip tai vertinate?
- Na, aš pats pasirinkau kelią, kuriuo nutariau eiti, todėl neturėčiau galvoti apie tai, ko nepasirinkau. Taip jau yra, kad kai ko nors imiesi, negali trauktis atgal. Tai, ką renkiesi, labiausiai priklauso nuo požiūrio.
- Pakeiskime temą. Inercijos yra ir mąstyme, ir politinėje kampanijoje. Manau, nėra lengva pasirinkti kitą kelią, ypač jei viskas gerai sekasi tame kelyje, kuriuo eini, todėl tam reikia labai daug pastangų. Be to, tai daryti nėra nei lengva, nei natūralu. Taip jūs tarsi ignoruojate tai, ko tikisi visi kiti, tik ne jūs pats, nes įsivaizduojate, kad galima iš esmės padaryti geriau, nors tai ir nebus lengva, nes viskas tarsi einasi gerai. Gal galite pasakyti bent porą dalykų, kuriuos manote galintis padaryti geriau?
- Jau kampanijos pradžioje stengiausi viską gerai apgalvoti. Tariausi su patį aštriausią protą turinčiais žmonėmis ir su tais, kurie trokšta permainų sveikatos apsaugos sistemoje, energetikoje, švietime. Stengiausi į viską kuo labiau įsigilinti ir įsivaizduoti, ką galima padaryti, kokius tikslus pasirinkti, kad pastūmėtumėme šalį geresnės ateities link.
Deja, ne viskas buvo padaryta, kas buvo įmanoma, nes teko daug laiko skirti eiliniams politiniams žingsniams apgalvoti, lėšoms rinkti, kartais, kaip Ajovoje, per dieną įvykdavo net aštuoni susitikimai su rinkėjais, todėl likdavo labai mažai laiko viską sistemiškai apmąstyti. Tačiau aš tikiu tuo, ką mes pasiūlėme, ir manau, mūsų politinė komanda padarė tikrai labai daug, nors aš galėjau numatyti toliau į ateitį, užduoti sunkesnius klausimus apie tai, kaip politikai turėtų spręsti svarbiausias problemas, pavyzdžiui, kilusią energijos krizę. Nemanau, kad šioje srityje mes padarėme viską, ką galėjome ir ko norėjome. Dabar tam liko daug mažiau laiko...
- Visada labai didžiavotės savo šaknimis ir tuo, kad mokate suburti bendruomenę, nors panašiai galvoja kone kiekvienas amerikietis, nes tai lėmė mūsų šalies patyrimas. Manau, žinote geriau nei kas kitas, kad tapęs prezidentu pasijusite tarsi izoliuotas. Ar galvojate apie tai? Ar tai jums kelia nerimą?
- Žinoma. Visą laiką dėl to nerimauju. Pasinaudosiu tuo, kad Michelle, jos šeima - visi Amerikoje giliai įleidę šaknis, jie - beveik tipiški amerikiečiai. Taip pat, kaip ir mano draugai iš vidurinės mokyklos laikų, ir iš tų laikų, kai dirbau pagal darbo sutartis... Laimei, dauguma mano draugų nėra politikai ir nepriklauso politiniam pasauliui. Tikiuosi, jie man padės sužinoti, kaip iš tiesų gyvena žmonės. Bet man vis vien neramu. Daugiausia nerimo kelia tai, kad dabar iš karto pasikeičia atmosfera visur, kur tik pasirodau, pasikeičia ir pokalbis, prie kurio nutariu prisijungti. Dabar žmonės su manimi kalba kitaip, nei kalbėjo prieš penkerius metus. Ir taip elgiasi net man artimi žmonės. Tai įveikti bus vienas sunkiausių mano prezidentavimo iššūkių.
