Apie iš Rusijos kilusią amerikiečių režisierę Yaną Ross lietuviai išgirdo bemaž prieš dvejus metus, kai ši jauna kūrėja pristatė spektaklį „Bembilendas“ pagal Elfriede Jelinek kūrinį. Praėjus dvejiems metams Y. Ross vis dar myli Lietuvą, beveik be klaidų kalba lietuviškai ir kviečia į jau ketvirtą Lietuvos scenoje jos pastatytą spektaklį „Meistras Solnesas“.
XIX a. norvegų rašytojo Henriko Ibseno kūrybos Y. Ross Lietuvoje ėmėsi pastačiusi „Bembilendą“, „Liučę čiuožia“ pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės dramą bei „Juodąją našlę“ („Laisvės kaina“) pagal Rainerio Fassbinderio kūrinį, rašo „Respublika“.
Tuo pat metu moteris skraidė tarp Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos, kur statė spektaklius. Rugsėjį Berlyno teatre „Volksbuhne“ ji pristatė spektaklį „Makbetas“, spalį keliavo į Pietų Korėją su amerikiečių teatro aktoriais, o nuo lapkričio darbuojasi Lietuvoje. Moteris sakė, kad jai be galo patinka pavasaris, vasara ir ruduo Lietuvoje, bet žiemą sukandus dantis iškęsti įmanoma tik dėl įdomaus darbo.
H. Ibsenas – it išnešiotas kūdikis
Y. Ross jau seniai domisi H. Ibseno kūrybos schemomis, o labiausia ją traukia paskutinis jo kūrybos etapas, kuriame visuomeninės problemos pasitraukia į antrą planą, į priekį užleisdamos pulsuojančią, sužeistą kūrybinės sielos būseną.
„Kiekvienas režisierius turi savo lagaminėlį, kuriame per gyvenimą kaupia medžiagą. Tie kūriniai tampa vis svarbesni ir kuriuo nors metu norisi prie jų prisiliesti. Taip man buvo su Shakespeare'u, taip yra su Ibsenu. Matyt, tai kaip vaikas, kurį reikia išnešioti savyje prieš garsiai pasakant, kad noriu užsiimti šia medžiaga, - kalbėjo Y. Ross. - Iki Ibseno buvo ilgas kelias. Praėjau per dvylikos jo dramų ciklą. Ibsenas savo gyvenimo pabaigoje kaip normalus kūrybos žmogus pradeda žvalgytis atgal, iš naujo vertinti materialines ir dvasines vertybes“.
Spektaklio „Meistras Solnesas“ režisierė neslėpė, kad viena mėgstamiausių jos šio ciklo pjesių – „Heda Gabler“. O Hedos Vangel personažas „Meistre Solnese“ - galimybė pažiūrėti į Hedą, kai ji buvo labai jauna.
Ilga kelionė su aktoriais
Y. Ross neneigia, kad šis kūrinys jai labai artimas. Tačiau kartu su spektaklio aktoriais ji praleido pusantro mėnesio vien studijuodama H. Ibseno kūrybą.
„Susirinko įdomi komanda, visiškai atsidavusi šiai dramaturgijai. Pradėjome dar laprkitį. Tokiam giliam dvasiniam darbui reikia mažiausiai 3-4 mėnesių. Tai buvo „kaifas“, dialogas apie tai, kas mums kaip žmonėms dabar svarbu, apie tai, ką mes galime kalbėti dabar. Ir iš to gaunu milžiniškos grąžos. Didžiulis malonumas, kad galime sau leisti taip ilgai ir giliai keliauti su tokia medžiaga“, - džiaugsmo neslėpė režisierė.
„Meistre Solnese“ vaidina keturi aktoriai, kuriems nėra nė 24-erių. Y.Ross buvo įdomu pabandyti Nacionaliniame dramos teatre padirbėti su jaunais artistais, kurie anot jos, per savo chaotiškumą, energiją įnešą į jį kitą žinutę. Šiuos jaunus aktorius Y. Ross pažįsta dar nuo tada, kai atvyko į Lietuvą. Tuo metu ji jiems Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstė paskaitas apie amerikiečių teatrą. Jau tada režisierė stebėjo jaunuosius artistus, jų spektaklius.
„Mes siekiame, kad Hilda būtų tarsi antžmogis, turintis milžinišką diapozoną. Todėl Miglė Polikevičiūtė ir Toma Vaškevičiūtė, būdamos tokios skirtingos, ir kuria tą Hildos jėgą. Miglė veikia labiau protu, o Toma - jausmais. Tai bendrą darbą daro stipresnį. Aš kaip režisierė tobulindama save turiu tobulinti ir kitus. Ir truputį pasinaudoti jais, pasimaitinti šia jauna energija. Tačiau juos pasirinkau daugiausia intuityviai. Ir labai džiaugiuosi, kad pasirinkau teisingai“, - per petį nusispjovė Y. Ross.
Meilės ir darbo nepainioja
Nors pjesėje Solnesas yra apibūdinamas kaip vidutinio amžiaus žmogus, Y. Ross jo vaidmeniui pasirinko aktorių Algirdą Gradauską. Juk dabar toks žmogaus statusas kaip Solneso pasiekiamas anksčiau nei H. Ibseno kūrybos laikais.
Y. Ross ir A. Gradauskas yra pora ne tik profesiniame gyvenime. Tačiau režisierė tikino griežtai atskirianti asmeninį gyvenimą nuo darbo. O tai, kad mylimasis vaidina kiekviename jos lietuviškame spektaklyje, šiukštu ne pažinties išdava, o pasitikėjimas aktoriumi.
„Kuriant spektaklį turi būti tam tikras pasitikėjimo lygis, ypač kai darbas toks ilgas. Aktorius turi būti patikrintas, turiu žinoti, kad galima juo pasitikėti. Profesijoje nematau to žmogaus kaip asmenybės. Matau jį kaip aktorių-instrumentą. Tai toks keistas perėjimas. Kad ir kurioje šalyje bedirbtum, profesionaliam darbui ieškai žmonių, su kuriais galėsi nueiti ilgą kelią. Kai gali dirbti su tais, kuriais tiki, tai tikra kūrybinė laisvė“, - džiaugėsi Y. Ross.
Zita Voitiulevičiūtė
