Kalbėjosi Inga Kontrimavičiūtė
Po poros mėnesių Kristaus Karaliaus katedroje Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas perduos valdžios ženklą – vyskupo lazdą naujajam vyskupijos ganytojui jėzuitui Lionginui Virbalui.
Paskirtasis Panevėžio vyskupas sako būsiantis dvasininku, ne tik žiūrinčiu nuo altoriaus į susirinkusiuosius bažnyčioje, bet ir einančiu jų pasitikti.
– Kaip sutikote žinią apie paskyrimą Panevėžio vyskupu? Ar toks Šventojo Tėvo sprendimas jums buvo netikėtas?
– Jausmas dvejopas – nustebimas, nedrąsa ir džiaugsmas. Esu jėzuitas vienuolis ir niekada negalvojau būti vyskupu, todėl tikrai tokia žinia buvo labai netikėta. Bet labai apsidžiaugiau, kad esu paskirtas į Panevėžį. Čia mano tėviškė, mano kraštas, pažįstamos parapijos, kunigai ir žmonės.
Gal kai kas mano, kad būti paskirtam vyskupu yra karjera. Man taip tikrai neatrodo, o tarp daugybės gautų sveikinimų buvo labai nuoširdžiai užjautusiųjų. Sakoma, kad kunigas niekada nei į dangų, nei į pragarą vienas neina, o kartu su parapijiečiais. Vyskupui bus dar sudėtingiau – teks eiti su visa vyskupija.
– Į Panevėžį atvykstate iš Romos, kur praleidote maždaug šešerius metus. Ar negaila palikti amžinąjį miestą?
– Tikrai nė kiek negaila. Romoje miela, gera ir gražu. Šis miestas visais atžvilgiais yra vienas iš Europos bažnyčios, kultūros, istorijos centrų. Bet parskrendi į Lietuvą, nusileidi oro uoste, išlipi iš lėktuvo, įkvepi ir pajunti: čia sava, gimta ir artima.
Seniau maniau, kad labai sudėtinga būtų gyventi kitoje šalyje. Kai pats tai patyriau, supratau, ką reiškia. Kai svetur įsikuriama, įsisukama į darbus, kitiems gal ir nebėra lengva grįžti. Bet žemė, kuri išaugino, ir įpareigoja. Visada jautiesi esąs lietuvis.
– Kokia vyskupų skyrimo tvarka? Kaip popiežius atrenka kandidatus, galinčius eiti šias pareigas?
– Popiežiaus į kraštą atsiųstas nuncijus ten, kur bus reikalingas vyskupas, ieško, kas tiktų į šias pareigas, kalbasi su dvasininkais, pasauliečiais. Numatytą kandidatą pristato vyskupų kongregacijai Romoje, o šioji pristato Šventajam Tėvui.
– Jūsų kelias į kunigystę nebuvo lengvas. Studijavote dabartiniame Gedimino technikos universitete, į kunigų seminariją buvote priimtas ne iš karto. Kas padėjo tokius tvirtus dvasinio gyvenimo pamatus, kad taip atkakliai siekėte savojo tikslo?
– Mano pasirinkimą pirmiausia lėmė šeima, tėvų pavyzdys. Buvo natūralu būti kataliku, į bažnyčią eidavome kiekvieną sekmadienį. Dievas davė parapijoje gerų kunigų, kurie savo pavyzdžiu mane patraukė.
Baigęs Biržuose vidurinę mokyklą, dabartinę „Aušros“ gimnaziją, galvojau stoti į seminariją, bet nebuvau visai tikras dėl tokio pasirinkimo. Sovietmečiu į seminariją priimdavo ribotą skaičių jaunuolių. Taigi, jei įstojęs būčiau nusprendęs, kad ne čia mano kelias, išėjęs vis tiek jau būčiau iš kažko kito atėmęs vietą.
Todėl pirmiausia stojau į tuometį Vilniaus inžinerijos ir statybos institutą, pasirinkau labai „dvasingą“ specialybę – automobilius ir autoūkį. Grupės draugas ją baigė, o po to įstojo į seminariją ir dabar darbuojasi Vilkaviškio vyskupijoje.
Aš pasimokiau porą metų. Apsisprendžiau, kad vis dėlto noriu būti kunigu. Iš instituto išėjęs atlikau privalomąją karinę tarnybą. Norėjau stoti į seminariją, bet saugumui užkliuvo, kad bendravau su tuomet pogrindžio kunigu Jonu Boruta, dabar Telšių vyskupu, gyvenau pas kunigą jėzuitą Joną Lauriūną Ignalinos rajone, pažinojau ir kitus dvasininkus, ne itin palankiai vertinamus sovietų valdžios. Kai manęs keletą metų nepriėmė į seminariją, nusprendžiau pasitraukti į kitą parapiją, trejetui mėnesių apsistojau Rokiškyje. Ir man pavyko – įstojau! Dėkoju Dievui už sutiktus kunigus. Jie man atvėrė visai kitokį pasaulį.
Net ir augusiam pamaldžioje šeimoje nebuvo daug galimybių pažinti tikėjimą. O kai gavau progą pasigilinti į filosofijos veikalus, atsivėrė plati perspektyva, atėjo suvokimas, kad tikėjimas yra ne tik bažnyčia ir pamaldos, bet pats gyvenimas, žvilgsnis į pasaulį.
– Kodėl pasirinkote jėzuitų bendruomenę?
– Kai pasirinkau, dar buvo sovietmetis ir oficialiai negalėjo veikti jokia vienuolija. Pažinojau pogrindyje dirbusius jėzuitų vienuolius, mane imponavo jų pasiaukojimas, drąsa ir troškimas darbuotis ne dėl savo karjeros, o žmonių. Jėzuitų gyvenimas priklauso kitiems. Gilaus dvasinio pagrindo ir aktyvumo derinys man pasirodė labai artimas.
– Esate kilęs iš Biržų, taigi, paskirtas Panevėžio vyskupu, grįžote namo. Kaip tokią žinią priėmė jūsų šeima?
– Abu mano tėveliai jau mirę. Mamos netekau, kai buvau dar nedidelis, o prieš trylika metų – ir tėvelio. Abu palaidoti Alizavoje, Kupiškio rajone. Bet turiu seseris, pusseserių. Nors artimieji jau susitaikę su mano netikėtais paskyrimais, bet, be abejo, labai nustebo, kad į Panevėžį grįžtu vyskupu. Jiems buvo džiaugsminga žinia, kad nuo šiol būsiu arčiau.
– Kokius matote pirmuosius savo, kaip Panevėžio vyskupo, darbus? Kokius sau keliate uždavinius?
– Pirmieji darbai labai aiškūs: įsiklausyti, pamatyti, susipažinti. Nors ir pažįstu vyskupijoje absoliučią daugumą kunigų, bet kurį laiką čia negyvenęs atitrūkau.
2014-ieji paskelbti Tikėjimo metais. Noriu, kad tikėjimą žmonės pamatytų kaip gyvenimo būdą, žvilgsnį į šviečiantį pasaulį. Tikėjimas yra ne kažkokie įpareigojimai, privalomi atlikti per metus, o gyvenimas su Dievu ir šviesoje.
Mano rūpestis ne tik ateinantieji į bažnyčią, o bendravimas su visais žmonėmis.
– Visuomenės apklausos rodo, kad pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje auga pasitikėjimas Bažnyčia. Žmonių tikėjimą sustiprino žinia, kad Bažnyčia sugeba atsinaujinti – popiežius Benediktas XVI dėl ligos pasitraukė iš Romos katalikų vadovų, o kardinolų konklava išrinko asketiškąjį Pranciškų. Kaip manote, kokio atsinaujinimo Bažnyčiai reikia?
– Bažnyčia yra institucija, kuriai visuomet reikia atsinaujinti. Šis procesas itin matomas Romoje. Į susitikimus su naujuoju popiežiumi atvyksta daugybė žmonių, vien praeitą savaitę suvažiavo apie 9000 mokinių iš Italijos jėzuitų gimnazijų. Popiežius yra be galo šiltas ir paprastas žmogus. Užuot skaitęs pasiruoštą kalbą, pasakė ją perduosiantis pasiskaityti patiems ir pasiūlė tiesiog pabendrauti. Jaunimas jo klausė, ko norėjo, ir popiežius spontaniškai atsakinėjo.
Popiežius Pranciškus nuolat pabrėžia, kad Bažnyčia turi būti ne institucija, o ganytoja tarp žmonių, eiti su jais kartu. Visuomenė tai jaučia, todėl pasitikėjimas Bažnyčia ir simpatijos popiežiui auga. Jis nebijo paliesti ir skaudžių temų.
Dvasininkams kalba apie tai, kad jie negali būti funkcionieriai, karjeristai, o nuoširdžiai rūpintųsi žmonėmis.
Popiežiaus žvilgsnis nukreiptas į pačius silpniausius – ligonius. Net važiuodamas Šv. Petro aikšte, pamatęs ligonį, neįgalųjį paprašo sustoti ir eina pasisveikinti.
Jis sugeba apie tikėjimo dalykus kalbėti labai suprantamai ir paprastai. Ir tai, ką pasako, yra labai įtaigu. Po išrinkimo popiežiumi jis kalbėjo apie Dievo gailestingumą, kad Dievo nereikia bijoti, nes jam nenusibosta atleisti. Tie žodžiai taip paveikė, kad per gavėnią labai padaugėjo išpažinčių. Ne vienas daug metų išpažinties nebuvęs pripažino pajutęs, kad tie popiežiaus žodžiai tarsi buvę jam skirti.
Turint tokį popiežių, belieka iš jo semtis įkvėpimo ir juo sekti.
– Ar būsite eiliniam, paprastam žmogui prieinamas vyskupas? Ar pas jus galės ateiti paguodos žmogus iš gatvės?
– Kai nemažai metų dirbau Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi, stengdavausi sekmadieniais išeiti priešais bažnyčią, kad galėčiau pasisveikinti, pabendrauti. Tai nėra rimtų reikalų sprendimas, bet norisi ne tik žiūrėti nuo altoriaus į susirinkusiuosius bažnyčioje, o juos pasitikti. Stengsiuosi būti arti žmonių.
– Dirbote Romoje, Austrijoje, Ispanijoje. Kokios patirties įgijote svetur?
– Ispanijos pietuose, prie pat Gibraltaro, prieglaudoje dirbau su keliolika paskutinės stadijos AIDS ligonių. Visi jie – buvę narkomanai. Gražu, kad padėti šitiems žmonėms ateidavo daugybė savanorių.
Prisilietimas prie kenčiančio žmogaus, kai reikia jį ne tik dvasiškai pastiprinti, bet ir nuprausti, labai praturtina. Kai nebebijai tokio paliesti, pamatai, kiek daug ligoniui reiškia tavo pagalba. Man, kaip tikinčiam žmogui, tokia patirtis davė be galo daug. Galiu pasakyti, bendraujant su ligoniais mano tikėjimas įsikūnijo.
Gražu buvo žiūrėti į bandančiuosius kabintis – paralyžiuojamus, bet vis tiek nepasiduodančius, kasdieną stojančius ir einančius. Tie žmonės – atkaklumo ir tikėjimo pavyzdys.
Mylėti turime visus žmones, ne tik idealius ir dėkingus.
Anot prancūzų mokslininko jėzuito Teilardo de Šardeno, jei mes nemylėsim žmonių nors truputėlį daugiau nei manom, kad jie verti, gyvenimas taps pragaru.
– Suprantu, kad esate labai užimtas žmogus, tačiau vis dėlto turite pomėgių?
– Labai patinka žingsniuoti arba važinėti dviračiu. Praėjusiais metais keliavau į piligrimų miestą Santiago de Compostela, pėsčiomis per keturias savaites su šiaurietiškomis lazdomis nuėjau 670 kilometrų.
– Ko palinkėtumėte jūsų įšventinimo laukiantiesiems Panevėžio vyskupijos žmonėms?
– Linkiu tikėjimo – gyvo, šviesaus, kasdienio. Kad jis taptų žvilgsniu į pasaulį, save, kaimyną. Tikėjimo, kurį Viešpats perdavė kviesdamas mylėti kiekvieną žmogų. Turėti tikrumą, kad Dievas niekada neapleidžia, lydi bet kokioje situacijoje. Ir taip pat nuoširdumo bei atvirumo. Visuomet ten, kur yra žmonės, reikia bendravimo, buvimo kartu, turėjimo drąsos kalbėtis visais klausimais – ir skaudžiais, ir džiugiais. Viliuosi geranoriško priėmimo ir stengsiuosi pateisinti lūkesčius, kuriuos daugelis jau išsakė pasveikindami.
