„Aš darau save laiminga. Būtų per daug prabangu laimę perkelti aplinkybėms, sėkmei ar kitiems gyvenimo įvykiams. Klausau savo širdies, pildau savo svajones ir vertinu tai, ką turiu, žinodama, jog ateityje turėsiu tik dar daugiau. Būnu čia ir dabar ir stengiuosi įprasminti kiekvieną akimirką“, - pokalbio metu ištaria Živilė, skaitytojus sava istorija įkvėpsianti ne tik siekti savo svajonių, bet ir pajusti tikrąją gyvenimo prasmę.
Išskirtinė istorija apie gyvenimą, kur svarbiausia ne pinigai ar komfortabilumas.
Po mokyklos baigimo įstojai, susiradai studentui įprastą darbą. Vis dėlto vėliau gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Kas lėmė šias permainas?
Nepasakyčiau, kad kardinaliai, nes silpnybę keliauti ir tyrinėti naujas vietoves turiu jau seniai. Studijuojant negalėjau išvykti kur nors ilgėliau nei trims mėnesiams, taigi sukausi iš padėties. Pirmąją studijų vasarą gyvenau ir dirbau Ibizoje, sekančią – Maljorkoje, dar kitą vasarą – Kipre. Baigusi studijas galėjau pajudėti toliau ir pildyti didžiąsias svajones. Todėl išvykimas ilgesniam laikui į Norvegiją man nebuvo labai drastiškas.
Tu pasirinkai gyvenimo būdą, kuris pagal stereotipinį mąstymą (darbas, karjera, šeima ir pastovumas ) dažnam gali būti nepriimtinas. Ar įsivaizduoji save dirbančia ofise?
Taip, gyvenimo būdas šiek tiek skiriasi nuo stereotipinio, tačiau nesakau, jog karjera ar šeima man yra tabu, tikrai ne. Tiesiog nemanau, kad tai turi būti pagrindinė siekiamybė sulaukus atitinkamo visuomenėje nustatyto amžiaus, nemanau, jog tai turi sekti vienas po kito pagal kažkieno sugalvotą tvarką. Kiekvienas turi teisę gyventi sau patogiausiu laiku. Dėl pastovumo mėgstu cituoti rašytoją J. A. Shedd‘ą, kuris teigia, jog „laivai uoste yra saugūs, tačiau vis dėl to ne tam jie buvo sukurti“ (angl. „A ship in harbor is safe, but that is not what ships are built for“). Pritariu jam ir manau, jog tiesiog ne „uoste“ buvau sukurta būti ir aš.
Žinau, kad dėl kelionės teko pasistengti ir turėjai dirbti Norvegijoje, kad susitaupytumei pinigų. Papasakok apie tai plačiau? Ką dirbai? Kaip sekėsi ten gyventi?
Tiesą sakant visai neįsivaizdavau, kaip ir ką darysiu, neturėjau detalaus plano, tiesiog žinojau, jog noriu į Braziliją. Bilietai į šią šalį brangesni nei Europoje, teko rinktis šalį, kurioje yra palankūs atlyginimai. Man pasisekė, kad turiu Norvegijoje gyvenančią draugę, kuriai parašiau ir netrukus gavau pasiūlymą – dirbu viešbutyje kambarine.
Šiame darbe esu patenkinta fiksuotu septynių valandų darbo laiku bei laisvais vakarais. Bergeno miestas, kuriame gyvenu, yra nepaprastai graži, kalnų apsupta vietovė, galinti pasiūlyti daug turistinės veiklos bei kitų užsiėmimų. Gyvenimas čia mane maloniai nustebino, žmonės draugiški, viskas atrodo sisteminga ir organizuota, o ir galimybės užsidirbti taip pat yra palankios.
Kuo tave apkerėjo Brazilija, kad įdėjai tiek pastangų ten nukeliauti?
Su geriausia drauge Gabriele – neatsiejama mano gyvenimo dalimi – nuo mažumės buvome pakerėtos Ispanijos. Mums patiko ir tiko pietiečių gyvenimo būdas, ispanų kalba. Išnaršėme Ispaniją ir aplinkines salas, tad norėjosi kažko daugiau, tad taikinyje atsidūrė Pietų Amerika. Brazilija mane labai žavėjo savo muzikos kultūra, gatvėse skambančia bossa nova ar samba. Tai šalis, kurioje gyvenimas panašus į nesibaigiantį karnavalą.
Ką šiame krašte veikėte?
Brazilijoje keliavome mėnesį. Nusileidome Rio DeŽaneire, išnaršėme beveik visus paplūdimius, keliavome į aplinkinius miestelius, tokius kaip Itacotiara, Recreio ir t. t. Skridome į Sao Paulą, pagal „Worldpackers“ programą savanoriavome Bertiogoje. Teko gyvai pamatyti dar išlikusią Tupi Guarani indėnų gentį, dalyvauti karnavalo repeticijose, mokytis sambos, klausytis gyvos muzikos, gerti kokoso vandenį, dainuoti paplūdimyje laužo šviesoje, pamatyti Kristaus skulptūrą, maitinti mažiausią beždžionėlę marmozetę, plaukioti banglente ir dar daugybę nepamirštamų dalykų. Taip pat apsilankėme Paraty miestelyje.
Asmeniškai man, tai pats jaukiausias kampelis Žemėje: gatvės išpuoštos girliandomis, nameliai spalvoti, viskas gėlėta, gausu menininkų dirbinių ir skulptūrų, žmonės įdomūs bei labai laimingi.
Ką apie tokį gyvenimo būdą mano tavo tėvai?
Akivaizdu, kad tolimos kelionės artimuosius gąsdina dėl galimų pavojų, kultūrinių skirtumų ir t.t Turbūt visi tėvai norėtų, jog jų vaikai būtų šalia, bet, manau, mano tėvai yra prie manęs pripratę ir jiems tai nebekelia diskomforto ar didelės nuostabos. Tiesa, turiu pripažinti, kad dėl kelionės į Braziliją šeima nerimavo. Brolis primigtinai reikalavo pasiskiepyti, mama prašė būti labai atsargiai, tėtis teiravosi, ar tikrai noriu vykti ir nepersigalvosiu. Visgi, nors šiek tiek jaudinasi , šeima skatina siekti svajonių, visada palaiko.
Troškimas keliauti yra sena svajonė, tačiau keisti gyvenamąsias vietas, aplankyti kitus žemynus – daugiau su laiku susiformavęs tikslas. Iš pradžių net mažiausia kelionė kėlė baimę, tačiau po truputį tai keitėsi. Kiekviena nauja patirtis sustiprina ir įkvepia judėti toliau. Na, o paragavęs negali sustoti, kuo dažniau keliauji, tuo labiau to nori.
Mes dažnai girdime istorijas apie žmones, kurie meta darbus ir tiesiog su sutaupytais pinigais keliauja po pasaulį. Bet dažnai už tokių istorijų slypi kitokia tikrovė. Ar susidūrėte su sunkumais?
Mūsų kelionė po Brazilija truko lygiai mėnesį. Turiu pripažinti, jog mums viskas klostėsi puikiai, susipažindavome su reikiamais žmonėmis reikiamu laiku. Nebuvome nei pasiklydusios, nei atsidūrusios kryžkelėje. Kadangi abi šnekame ispaniškai ir truputį portugališkai, susišnekėti su vietiniais nebuvo sudėtinga, ypač žinant, kokie brazilai šilti, paslaugūs ir svetingi.
Vieninteliai tokios kelionės sunkumai galėtų būti nuovargis bei patogumų stoka. Ilgos kelionės autobusu duobėtais keliais turbūt neskamba labai viliojančiai ir vargu, ar visi žmonės sugebėtų pailsėti tokiame kelyje, tačiau mums tai bėdų nesukėlė, autobusuose iškart užmigdavome. Po Braziliją keliavome tik su kuprinėmis, t. y. tik su keliais drabužiais ir kitais būtiniausiais daiktais. Svoris ant pečių būdavo visada, bet jei nesi nudegęs saulėje pečių, tai anokia čia problema.
Dažniausiai tiksliai nežinodavome, kur miegosim kitą naktį, kur važiuosim toliau, taigi visada turėdavome būti atidžios ir susikoncentravusios, kol pasieksime atitinkamą vietovę. Taip pat kalbant apie patogumų stoką, ne paslaptis, jog negali bet kada užsigeidus nueiti į dušą, išsidžiovinti plaukų fenu ar išsiplauti drabužių, pasikrauti telefono bateriją, pasigaminti norimą patiekalą ar pabūti tyloje, nes paprasčiausiai tu nesi savo namuose, savo vonioje ar virtuvėje ir apskritai nesi namuose, o kažkur kelyje. Bet visi šie sunkumai yra elementariausias komfortabilumo stygius, kuris, mano nuomone, tikrai nėra svarbiausias. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, visos pastangos ir nuovargis nublanksta prieš patirtį, kurią įgyji keliaujant, prieš žmones, kuriuos sutinki ir visus įspūdžius, kuriuos patiri.
Kiek bendrai kainavo išvyka į Braziliją?
Tiesą sakant nesistengėme taupyti, taigi šios išlaidos yra labai individualios ir priklauso nuo kiekvieno žmogaus bei jo kelionės tikslų. Per mėnesį laiko kiekviena išleidome apie 1000 eurų. Į šią suma įeina vienas vietinis skrydis, bilietai už autobusus, keltus ir kitą transportą, hostelius, maistą, pramogas, lauktuves, įėjimus į muziejus, kitas lankytinas vietas ir viskas, ko tik tąsyk galėjo prireikti.
Ar įmanoma keliauti turint itin mažas pajamas?
Tikrai įmanoma. Internete rasite portalų, kurių pagalba galima susirasti gyvenamąją vietą. programų, kurios suteikia tiek maitinimą, tiek apgyvendinimą mainais už šiokią tokią pagalbą, taip vadinamą savanorystę. Jei programos ar gyvenimas pas vietinius yra per didelė avantiūra, nesunkiai galima surasti ir pigių hostelių. Na, o transportas ir kitos paslaugos labai priklauso nuo šalies, į kurią keliauji. Tačiau trumpai tariant – jei yra noro, atsiras ir galimybės.
Tu keliauji su geriausia drauge, bet, įsivaizduoju, draugų ir šeimos ilgesys jaučiasi?
Kalbant visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti, jog manęs šeimos ar draugų ilgesys nekankina, pabrėžiu „nekankina“, nes nejaučiu to kaip nemalonaus jausmo. Labai dažnai šeimą ir draugus prisimenu, pagalvoju, bet tai yra daugiau malonus potyris, žinojimas, kokia laiminga esu, jog juos turiu. Tačiau, jeigu kitiems žmonėms šis ilgesys yra labai sunkus ir nemalonus, tai ilgalaikis keliavimas šią situaciją gali dar labiau apsunkinti. Kadangi keliaudamas susiduri su dar vienu fenomenu – kuo daugiau keliauji, tuo daugiau žmonių ir vietų tampa tavo šeima ar namais. Namai nebėra vien vieta, kurioje gimei, šeima – ne tik žmonės, kurie tave užaugino, o draugai išsisklaido po visą pasaulį. Taigi ilgesys šiuo atveju tik stiprėja.
Ar skirtingose šalyse teko sutikti lietuvių? Ar jie draugiški?
Brazilijoje sutikti lietuvių neteko, tiesą sakant, daugumoje miestelių vietiniai akcentavo, jog esame pirmos lietuvės, su kuriomis jie bendrauja. Tačiau kitose šalyse, kaip Kipras ar Ispanija, be abejo, teko. Turbūt esu laiminga, bet keliaudama susipažinau tik su linksmais ir draugiškais tautiečiais. Giliai tikiu, jog trauki ir susitinki tokius žmones, koks ir pat esi. Ne naujiena, jog nusiteikęs pozityviai pirmiausia pastebi besišypsančius žmones.
Tavo istorija galėtų būti įkvėpimas kitiems. Tai ko palinkėtumei žmonėms – siekti svajonių, nebijoti mesti darbo, gyventi taip, lyg tai būtų paskutinė diena?
Taip, palinkėčiau siekti savo svajonių ir pirmiausia nebijoti leisti sau svajoti. Kartais žmonės nedrįsta svajoti, nes netiki, jog tai gali išsipildyti, tad nenorėdami patirti nusivylimo jausmo tiesiog tenkinasi tuo, ką turi. Tačiau svajoti ir ta svajone tikėti yra būtina. Galiu tik patvirtinti remdamasi savo patirtimi, jog net nebūtina iš karto žinoti, kaip tą svajonę išpildysi, svarbiausia tikėti, pasitikėti ir mėgautis procesu.
Pastebėti galimybes ir jomis pasinaudoti. Juk yra sakoma, jei tavo svajonės tavęs negąsdina, jos nėra pakankamai didelės, tad linkiu visiems didelių svajonių! Taip pat palinkėčiau daryti tai, kas džiugina ir verčia jaustis laimingais. Nebūtinai visi žmonės turi mesti darbus ir keliauti, tikrai ne. Kiekvienas iš mūsų yra unikalus ir turi skirtingų troškimų.
Reikia suvokti tai, kad laimė yra labai individualus ir asmeniškas subjektas. Taigi svarbiausia išsigryninti, kas tau, kaip asmenybei, teikia džiaugsmą ir nedvejojant tai daryti, nekreipti dėmesio į visuomenės ar kitų nustatytas normas, nepabijoti išsiskirti iš minios ir judėti savo unikaliu gyvenimo keliu!'
