„Pusę savo gyvenimo atidaviau narkotikams. Šiai dienai aš noriu gyventi, būti laisva graži moteris ir aš galiu padėti kitiems. Kiek su narkotikais sužlugdžiau gyvenimų, tiek dabar galiu ištraukti. Net jei iš šimto žmonių ištrauksiu vos vieną, aš būsiu laiminga“, – atvirą pokalbį pradeda Alma.
Narkotikus išbandė po vyro mirties
Ne vieno žmogaus kelias į priklausomybes prasideda dar vaikystėje ar paauglystėje. Tuo metu Alma tą laikotarpį savo gyvenime prisimena kaip itin gražų ir nežadėjusį vėliau būtent taip susiklosčiusios ateities.
„Mano vaikystė buvo labai graži, tėvai buvo puikūs žmonės, niekada neturėjome finansinio nepritekliaus ar kitų blogų dalykų. Mano tėvas buvo superinis, o mama tiesiog gimusi būti mama, tikrai augau pavyzdingoje šeimoje.
Tik nuo mažens mane traukė tai, kas buvo negalima. Negalima keiktis – aš keikdavausi, negalima kur nors eiti – aš eidavau, negalima kur nors papulti – aš visą laiką papuldavau...“, – pasakoja kaunietė.
Būdama vos 17-likos, ji ištekėjo pirmąjį kartą. Moters sutuoktinis buvo nusikalstamo pasaulio atstovas, tad ji niekada nežinojo – vakare jis sugrįš namo ar ne. Vieną dieną būtent taip ir nutiko – vyras dingo be žinios ir tik vėliau Alma sužinojo, kad jis buvo nužudytas.
Maždaug tuo metu ji pirmą kartą ir išbandė narkotikus.
„Pradėjau vartoti narkotikus, kad susitvarkyčiau. Pinigų buvo krūvos, jų nebuvo kur dėti, tad leidau juos narkotikams. Tada jau turėjau ir sūnų, man gimė pats gražiausias vaikas pasaulyje, bet aš jį atidaviau mamai, ji augino mano vaiką, o pati pradėjau prekiauti narkotikais.
Man tai buvo labai patogu – aš turėjau pinigų, turėjau viską, ko norėjau, nebuvo jokių problemų. Bet narkotikai iš manęs atėmė protą, žmonišką meilės jausmą, vertybes ir laisvę“, – atvirai kalba Alma.
Buvo kaip vaikščiojantis robotas
Su kiekviena diena ji vartojo vis daugiau narkotikų ir vienus pradėjo keisti kitais.
„Pavyzdžiui, nuo metadono nulipinėjau su heroinu. Aš išbandžiau visus narkotikus, kokie tik tuo metu buvo. Kadangi iškart pradėjau nuo leidžiamų narkotikų, šiai dienai savo kūną esu subadžiusi taip, kad jei reikia duoti kraujo, aš bijau, nes nežinau, kur duoti... Čia mano narkotikų pasekmė“, – sako pašnekovė.
Ji neslepia, kad dalis gyvenimo ir prisiminimų iš jos atminties yra paprasčiausiai ištrinti, todėl viską papasakoti nuosekliai yra gana sudėtinga.
„Narkotikai ištrina dalį tavo gyvenimo. Aš galiu pasakyti vartojimo pradžią ir pabaigą, kai man uždėjo antrankius. Yra dalis, kurios neatsimenu – iš pradžių vieno gimtadienio, tada jau ir kito... Narkotikai ištrina pusę savo gyvenimo, aš pati esu jo tiek ištrynusi.
Iš tikrųjų net neatsimenu 10–12 metų, nes buvau kaip vaikščiojantis robotas. Žinau, kad kažką dariau, bet negaliu pasakyti, nepapasakočiau eiliškumo. Narkotikai atima dalį tavo gyvenimo, mąstymo, atminties, o vertybes išvis sužlugdo, prioritetų tu neturi jokių. Tampi robotas ir eini paskui tą švirkštą...“, – atvirai kalba Alma.
Ji sako, kad jei užklupdavo kokios nors problemos, užtekdavo pavartoti narkotikų ir jų tarsi nelikdavo. Tačiau tik vėliau moteris suprato, kad iš tiesų bėdos niekur nedingsta, o priešingai – didėja.
Gydytis pastūmėjo vaikai
Alma ne tik pati toliau grimzdo į narkotikų liūną, bet ir jais prekiavo. Tačiau nešvarūs darbai moterį galiausiai pasivijo ir ji pateko į kalėjimą.
„Prekiavau narkotikais ir visada gyvenime ateina laikas, kai turi atsakyti už savo veiksmus. Tik man tada atrodė, kad aš esu nekalta, kalti visi kiti, aš juk protinga moteris, taip save išlaikau.
Tada jau buvau palaidojusi ir antrą savo vyrą, kuris buvo gimęs kalėjime ir turėjo maniakišką potraukį mylėti kiekvieną daiktą. O kalėjime ištekėjau trečią kartą. Mano trečias vyras buvo neblogas žmogus, bet jį irgi užmušė...“, – pasakoja kaunietė.
Ji įkalinimo įstaigoje praleido ketverius metus, po kurių nusprendė kreiptis pagalbos ir išvažiuoti į reabilitacijos centrą.
„Mane į sustojimą pastūmėjo vaikai, jie paklausė: mama, gal jau gana? Tai reikia išgyventi, kai tau vaikai sako, kad reikia sustoti... Atsirado kažkokia graužatis, kaltė ir jausmas, kad gerai, važiuoju gydytis. Matyt, reikėjo gero spyrio į užpakalį“, – sako dviejų sūnų, jau sukūrusių savo šeimas, mama.
Ji neslepia, kad po 25-erių metų narkotikų vartojimo gydymasis reabilitacijos centre jai atrodė kaip didžiausia katastrofa.
„Man atrodė, kad aš viską žinau, viską puikiai suprantu ir jie man nieko negali duoti. Bet po mėnesio aš pradėjau keistis – sunkiai, bet keičiausi. Verkiau, rėkiau, man buvo labai sunku, reabilitacijos vadovas su manimi vargo. Pas mane dar buvo toks kalėjimo supratimas, kad reikia išgyventi bet kokiomis sąlygomis“, – atvirauja pašnekovė.
Reabilitacijos centre ji praleido beveik dvejus metus ir darė viską, kad išsilaisvintų nuo priklausomybės.
„Norint iš narkomano tapti normaliu žmogumi, reikia labai daug visko padaryti. Turi keisti save, netgi miegoti ant kitos kaldros. Man tai buvo sunkiausias dalykas, bet aš pakeičiau viską – plaukų spalvą, šukuoseną, nagų spalvą, vaikščiojimą, kalbėjimo manierą. Mano gyvenime įvyko tikrai labai dideli pokyčiai“, – dalijasi kaunietė.
Kartais pagalvoja apie narkotikus
Tačiau kardinaliai gyvenimą pakeitusią Almą pasivijo praeities nuodėmės ir jai vėl teko grįžti į kalėjimą.
„Aš turėjau seną bylą už narkotikus ir turėjau atsėdėti. Kaip sakoma, nori pakeisti gyvenimą – atiduok skolas senajam. Galvojau – aš pakeičiau savo gyvenimą ir vėl turiu grįžti į kalėjimą, į tą pačią terpę, matyti tuos pačius veidus... Buvo labai sunku. Bet po reabilitacijos aš nė karto neprisiliečiau prie narkotikų, jau penkerius metus nevartoju“, – sako Alma.
Nors moteris buvo nuteista trims metams, už nepriekaištingą elgesį į laisvę ji išėjo anksčiau – po metų ir aštuonių mėnesių. Palikusi kalėjimą ji labai bijojo, kad narkotikai vėl sugrįš į jos gyvenimą, todėl iškart ėmėsi veiksmų.
„Aš kiekvieną dieną pradėjau eiti į anoniminių narkomanų grupes, nes bijojau vėl bristi į tą patį šūdą. Nenorėjau grįžti į narkotikus, nes žinojau, kad vieną kartą jie mane sužlugdys. Kai pabūni švarus, supranti, jog vartoti nelabai apsimoka, būti narkomanu yra beprotybė“, – užtikrintai sako pašnekovė.
Taip ji susirado daug tokio paties likimo draugų ir globėją, kuri iki pat dabar padeda sunkiomis akimirkomis. Alma neslepia, kad būna akimirkų, kai pagalvoja apie narkotikus, tačiau stengiasi daryti viską, kad nebe atverstų jau užversto gyvenimo puslapio.
„Aš dedu labai daug pastangų, būna, kad kartais ir apsiverkiu, nes galvoju, kad gal tikrai būtų lengviau būti narkomane. Bet nebeleidžiu to sau daryti. Negaliu sugriauti savo, savo vaikų, anūkų gyvenimų. Aš sugriaučiau viską, ką stačiau tiek metų, ir man tai būtų katastrofa“, – pripažįsta kaunietė.
Trūksta visuomenės pagalbos
Ji neabejoja, kad visuomenė narkotikus vartojantiems žmonėms vis dar suteikia per mažai pagalbos. Vienam su tuo kovoti yra be galo sunku, todėl kitų žmonių palaikymas ir pagalba yra neįkainojama.
„Aš manau, kad nė vienas narkomanas giliai viduje nenori būti narkomanas. Bet tai beprotiškai sunku, tu negali nepaklusti tai jėgai. Atrodo, matai, kad žmonės miršta, bet nieko negali pakeisti, tai nėra taip lengva, reikia didelės pagalbos.
Aš visą laiką įsivaizdavau, kad pati viską sugebėsiu, kad ateis noras ir aš nustosiu. Tai buvo mano iliuzija. Nė vienas narkomanas nenustojo pats, tai neįmanoma, tik itin išimtinais atvejais“, – atvirai sako Alma.
Ji dalijasi ir savo asmeniniu pavyzdžiu, kai noras nustoti vartoti narkotikus lyg ir buvo atsiradęs, tačiau reikiamos pagalbos ji taip ir nesulaukė.
„Vieną kartą aš norėjau mesti narkotikus. Man buvo tarsi toks prabudimas, kad aš galėčiau nevartoti, gal visai neblogai būtų. Paprašiau, kad mane paguldytų į detoksiją, bet niekas to nepadarė, mūsų visuomenė paprasčiausiai nesuteikia pagalbos narkomanams. Man pasakė – gal kitą savaitę. Bet kitą savaitę man jau to nebereikėjo...“, – neslepia pusę gyvenimo narkotikus vartojusi moteris.
Dabar keičia kitų gyvenimus
Moteris graudinasi kalbėdama apie tai, kad didžiąją gyvenimo dalį nebuvo gera mama ir neskyrė vaikams pakankamai dėmesio. Todėl ji itin stengiasi atsigriebti dabar.
„Ilgą laiką aš turėjau kaltės jausmą prieš vaikus ir kol kas dar nesu išsilaisvinusi iš tos kaltės. Bet tai buvau ne aš, tai buvo narkotikai... Vaikai man yra atleidę – buvo, kas buvo, to nepakeisi. O dabar dalyvauju jų gyvenimuose, prižiūriu anūkus, kai reikia, bendrauju su marčiomis.
Aš praradau tiek daug, nes nelabai stebėjau vaikų augimą, tai dabar stengiuosi atsigriebti. Dabar esu laisva graži moteris ir man nusispjauti ant praeito gyvenimo. Dabar aš gyvenu, aš noriu gyventi“, – jautriai kalba Alma.
Savo gyvenimo patirtimi ir išbridimu iš narkotikų liūno moteris dabar dalijasi reabilitacijos centre „Naujas gyvenimas“. Ji dirba su beveik dvidešimties žmonių grupe ir neslepia, kad tai daryti nėra lengva.
„Dabar iš narkotikų traukiu kitus žmones ir sakau, kad jie yra blogis. Aš jo į savo gyvenimą buvau įsileidusi tiek daug, kad dabar vaikams galiu pasakyti – nedarykit to... Su kiekvienu atvažiavusiu žaidžiu su kaip mažu vaiku, prašau, kad dar bent dieną pabūtų, sakau, kad viskas pagerės.
Man kiekvienas yra labai svarbus, tarsi mano pačios vaikas. Aš žinau, kad narkotikai galiausiai juos sužlugdys, tad šiai dienai galiu nuo jų gelbėti“, – dalijasi moteris.
