„Į kalėjimą patekau už vagystę. Buvau įtariamas šiuo nusikaltimu dar 1991 m. Jau būdamas jame padariau nusikaltimą ir tada man skyrė iki gyvos galvos. Nors 1991 m. labiau nukentėjau pats, bet tais laikais niekam teisingumas nerūpėjo. Man skyrė trejus metus už vagystę“, - tikino tv3.lt kalbintas nuteistasis.
Tiesa, viešoje erdvėje prieš dešimtmetį pasirodžiusioje publikacijoje aprašoma šiek tiek kitokia K. Matijošaičio kriminalinė praeitis. Kaip tuomet rašyta laikraštyje „Akistata“ į kalėjimą vyras pateko dėl žmogžudystės, o griežčiausios bausmės sulaukė po to, kai nužudė kameros „draugą“.
Plačiau apie K. Matijošaičio kriminalinę praeitį: „Vierchas“ ar socialinis darbuotojas?
Išskirtiniame interviu naujienų portalui tv3.lt K. Matijošaitis papasakojo apie tai, kaip prabėgo pirmieji 25 metai Lukiškėse. Keista, bet, kaip teigė pašnekovas, tas laikas neprailgo...
- Visi kaliniai skundžiasi gyvenimo sąlygomis Lukiškėse. O galbūt yra kažkas, kas jus džiugina?
Kas gali džiuginti nelaisvėje? Esi tarsi paukštis narvelyje. Tik atidarykite jam duris ir jis nesugrįš. Iš esmės, dėl laikymo sąlygų skundų nerašau. Labai abejoju, kad Lietuvoje įmanoma kažką pagerinti.
Buvo priimtas įstatymas, kad artimiesiems negalima nešti maisto kaliniams. Esą viską galėsime nusipirkti kalėjimo teritorijoje esančioje parduotuvėje. O ten net „bombonkių“ nėra, tik šokoladiniai saldainiai. Viskas, kas surišta su cukrumi, tas uždrausta. Apie ką tada mes kalbame.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Henriko Daktaro jaunystė: kai gavau „malkų“, sunkiai dirbau, kad atkeršyčiau
- Kas jus aplanko įkalinimo įstaigoje?
Daugiausia mama lanko, atvažiuodavo ir sūnus. Yra dar dukra, bet su ja nelabai bendraujame. Sūnus irgi savo gyvenimą sukūręs, tai nutolę esame. Vaikai paaugę, jau ir anūkų yra. Bet nebuvo atvežę. Dabar vaikai kompiuterizuoti. Jiems laišką ranka parašyti – sunku.
Bet suprantu artimuosius. Už mano elgesį nei mama, nei mano vaikai neturi kentėti. Žinau, kad mama nesako, kur aš esu ir tikrai dėl to nepykstu. Nenoriu kelti kitiems rūpesčių.
- Ko norisi siekti, kai esi įkalintas iki gyvos galvos?
Faktas, kad jeigu nieko nedarysi – išprotėsi. Reikia judėti į priekį, pažinti kitą pasaulį. Studijuodamas susipažinau su kitais žmonėmis, praplėčiau akiratį. Esmė, kad pats vienas nieko nepasieksi. Tau turi atidaryti duris, padėti. Manau, kad ir laisvėje sudėtinga vienam kažko pasiekti. Žmogui nors nedidelė pagalba, bet yra labai reikalinga.
- Kokioje aplinkoje jūs augote?
Vilniuje gyvenau su tėvais ir vyresne sese. Tėvai normalūs, dirbo visą gyvenimą. Stengėsi išleisti į mokslus. Mano draugų aplinkoje buvo įvairiausių žmonių. Bet dėl mano klystkelių nereikia versti kaltės kitiems. Ir apskritai, kaip suprasti, kad bendrauji su netinkamais draugais? Juk patys žmonės renkasi su kuo bendrauti. Nereikia kratytis atsakomybės. Aš atsakau už šeimą, kad mano vaikai be manęs užaugo. Aš, ne kas nors kitas.
- Koks yra jūsų receptas, kad neišprotėtumėte nuo vienatvės?
Skaitau, mezgu, lankau anglų kalbos užsiėmimus. Kartą per savaitę dirbu sporto salėje. Būna, kad mezgi, įsijungi televizorių dėl fono. Mezgimas yra tarsi savotiška meditacija. Žiūri, laikas ir praeina. Nuo 1991 m. sėdžiu, tačiau nepasakyčiau, kad laikas kalėjime slenka vėžlio greičiu. Greitai viskas.
- Ar dažnai pagalvojate apie laisvę?
Ne, nes tai būtų pirmas žingsnis link išprotėjimo. Galvodamas apie tai, prie gero neprieisi. Geriau apie tai negalvoti. Bus, kas bus.
- Ar tikite, kad kalėjimas pakeičia žmogų?
Juk yra daug istorijų, kai žmogus išeina į laisvę ir neprisidaro problemų. Bet būna ir tokių, kur dar kvapas kalėjimo neišgaravęs, o asmuo ir vėl nusikalsta. Čia kiekvieno pasirinkimas. Suprantu, kai išeini ir nieko neturi, tada sunku adaptuotis visuomenėje.
Dabar specialybės kitokios. Kalėjimas gali labai daug ką duoti žmogui, tik reikia pasinaudoti galimybėmis. Norisi žmonių paprašyti: „Padėkite žmogui, kuris nusikalto ir atliko bausmę.“.
Laisvėje esantys žmonės labai blogai apie kalinius galvoja. Tik patekę čia, supranta visai ką kitą. Nė vienas negimėme blogu žmogumi. Nepamirškime to.
- Kaip vertinate šiuolaikinį jaunimą?
Mūsų laikais tikrai viskas kitaip būdavo. Labiausiai norisi atkreipti dėmesį, kad dabar jaunimas visiškai nebegerbia vyresnių žmonių. Šiais laikais 12-mečiai spardo pensininkus dėl kelių eurų. Nežinia, kur tos blogo elgesio šaknys glūdi. Kaltiname daug ką, bet neieškome šaknų. Lengviausia yra pasmerkti žmogų.
- Kas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pasikeitė per 25 metus?
Gyvenimo sąlygos tokios: kur valgai, ten pat atlieki gamtinius reikalus bei miegi. 1991 m. sėdėjome rūsyje, ten buvo šalta, vien grotos. O dabar yra medinės grindys, kabelinė, televizorius.
Anksčiau vaikščiodavome su dryžuota apranga, surakintomis rankomis. O dabar daug laisviau. Iš kitos pusės, anksčiau artimieji galėdavo maisto atnešti.
Dabar leidžia auginti gėles, anksčiau ne. Direktorius seniau sakydavo, jei tik būsite ramūs, žiūrėkite televizorių dieną ir naktį. Dabar yra nustatytos valandos, tą patį kompiuterį gali naudoti tik tris valandas per dieną.
- Ar gailitės dėl savo padarytų nusikaltimų?
Galiu sakyti, kad gailiuosi. Bet jei tik gailėsies, nežengsi į priekį. Gailėtis, ką padarei ir daužyti galvą į sieną, nėra išeitis. Turi dar ir išvadas padaryti. Turi atsakyti į klausimus: ką padarei? Kokios pasekmės? Ką paradai? Aš praradau viską – ir tėvus, ir kitus artimuosius. Praradau laisvę. Supratau, kad įskaudinau daug nekaltų žmonių.
- Jei galėtumėte atsukti laiką, ar pasielgtumėte kitaip?
Nežinau... Lengviausia pasakyti taip, aš pasikeisčiau, nebekartočiau klaidų. Bet tai būtų veidmainystė. Aš nežinau, kas laukia ateityje. Žinau, kas buvo praeityje. Bet turi būti sąžiningas pats su savimi. Visi mes žmonės esame savotiški egoistai.
TAIP PAT ŽIŪRĖKITE:
