Vienas liberalas, du liberalai, trys liberalai, keturi? Šį penktadienį vyks Lietuvos liberalų sąjūdžio – jau ketvirtos partijos, kurios pavadinime yra nuoroda į liberalizmo ideologiją, – steigiamasis suvažiavimas. Bet ar galime tikėtis, kad tai žingsnis naujos, sąžiningos politikos link?
Kaip parodė absurdiškas ginčas dėl kuriamos partijos pavadinimo ir netikėtai Petrui Auštrevičiui mesti kaltinimai, politiniame pokeryje visiems galioja tos pačios „nešvarios“ žaidimo taisyklės.
Matyt, nieko nestebina, kad nuo šiol Lietuvoje veiks net keturios liberalioms idėjoms atstovaujančios partijos – tai Liberalų ir centro sąjunga, Liberalų demokratų partija, Naujoji sąjunga (socialliberalai) ir naujasis Liberalų sąjūdis, kurių nė viena, pagal sausio mėnesį „Vilmorus“ atliktą gyventojų apklausą, nepatektų į Seimą. Turbūt nė neverta ieškoti panašumų ir skirtumų tarp šių politinių jėgų programų, nes tai tebūtų bergždžias darbas. Juk akivaizdu, kad šios partijos, kaip ir dauguma kitų naujų politinių jėgų, kuriamos ne doktrinos pagrindu, o tik kaip priemonės tikslui pasiekti – kaip įrankiai politinei valdžiai įgyti. Ir šiuo atveju nesvarbu, ar ta valdžia bus naudojama kilniems, ar žemiems darbams.
Tai lyderių partijos, kurias palaikome remdamiesi simpatijomis ar neapykanta žiniasklaidoje šmėsčiojantiems jų vadovų veidams. Vargu ar daug kas galėtų pasakyti, kas, be Seimo pirmininko Artūro Paulausko, yra socialliberalai, prieš rinkimus šaukę, kad nusipelnėme gyventi geriau, tačiau, kaip rodo bėgantys metai, supratę, kad viskas nėra taip paprasta. O kaip Artūro Zuoko liberalcentristai? Kartodami svetimas klaidas, liberalcentristai, kaip kadaise liberaldemokratai, skęsta kartu su savo kapitonu. Absurdiška net klausti, kodėl tokie fanatiški kapitonai, užvedę laivus ant uolėtų politinės tikrovės krantų, negelbėja savo įgulų...
Todėl, vienai naujienai apie liberalus keičiant kitą, kiek neįprastai atrodė visų užmirštų krikdemų (o ką jie dabar veikia?) mėginimas prisiminti moralią politiką. Šalį krečiant skandalų virtinei, jie pasiūlė partijoms pasirašyti susitarimą dėl moralios ir skaidrios politikos. Įdomu, kiek politinių jėgų atsilieps į šį kvietimą, jei jis apskritai buvo pastebėtas. Kaip ir beveik pro akis prasprūdęs neeilinės Seimo sesijos metu svarstytas politikų etikos kodeksas. Kalbos apie moralią politiką darosi tuo dažnesnės ir kartu mažiau žadančios, kuo labiau smunka visuomenės pasitikėjimas partijomis. Tiesiog moralės žargonas atėjo į madą. Atėjo ir praeis, linkčioja galvas politinių madų žinovai.
Turbūt tai naujos politikos ženklas, jei šį reiškinį dar galima pavadinti „politika“. Visoms reikšmingoms partijoms sutariant dėl užsienio politikos prioritetų ir šalies ekonomikos modelio, išsitrynė visi ryškesni ideologiniai skirtumai. Galima manyti, kad po keleto metų nebeliks nei rudimentinių, didžią praeitį primenančių „-izmų“ nuorodų partijų pavadinimuose. Viskas labai aišku – idėjų kova nebevyksta, nors kai kas dar bando gyventi senąja dvasia ir akcentuoja savo vertybinį išskirtinumą. Tai paprasta daryti krikdemams, nes jie turi religijos vėliavą. Taip dar moka elgtis ir konservatoriai. Tačiau visiems kitiems, išnykus esminėms ginčo linijoms, nebekeliant fundamentalių klausimų apie visuomenės gyvenimą ir valstybės valdymą, teliko pyktis dėl juokingų smulkmenų. Išnyko pati politika. Nes politika yra valstybės valdymo menas, o dabar tiesiog niekas nebemato reikalo aptarti alternatyvas. Politiką pakeitė administravimas. Politinių sprendimų niekas nebenori priimti. Kaip matyti iš viešosios retorikos, net pats žodis „politika“ turi neigiamą prasmę.
Tiesa, dar lieka pagrindinis ginklas politiniame pokeryje. Tai skandalai – Viktoro Uspaskicho diplomo istorija, „Crowne Plaza“ privatizavimas, kaltinimai „Rubicon Group“ Abonentui ir pagaliau labai jau žavus prisipažinimas, kad Petrui Auštrevičiui buvo mokamas atlyginimas už sąrašo lyderio vaidmenį. Ir kas iš to, kad P. Auštrevičius ginasi: „Tai visiškai primityvus iš skandalų niekaip neišlipančios partijos ir iš teismų neišlendančio jos pirmininko kerštas, rodantis jos politinio veikimo lygį“. Toks politinio veikimo lygis būdingas ne vienai ar kitai partijai, o bendram Lietuvos (o gal ir Europos?) politinių žaidimų laukui, tad, jei nori žaisti su jais politinį pokerį, turi būti toks kaip jie. Balta vėliava mosuodamas mūšio nelaimėsi.
Taip rinkėjų akyse žaidžiamas „aš esu šventesnis už kitus“ žaidimas, kai mėginama įrodyti, kad kuri nors politinė jėga yra „švaresnė“, „sąžiningesnė“ ir „mažiau korumpuota“. Kairės ir dešinės takoskyrą pakeitė skirstymas į geruosius ir bloguosius. Tačiau dar įdomiau tai, kad tikrų gerųjų turbūt net nėra. Arba jiems tiesiog neleidžiama būti. Negali juk pokerio ateiti žaisti moralistas, pareiškęs, kad jis neblefuos. Kas iš senųjų žaidėjų juo patikės? Ir kiek laiko jis pats tuo tikės? Senieji žaidėjai būtinai pasirūpins, kad nebūtų nė vieno geresnio už kitus, kad visi būtų lygūs, nes tos pačios taisyklės galioja visiems. Ir dar. Kaipgi kovoti su naujais liberalais, jei jų idėjos beveik tokios pat kaip senųjų liberalų? Ką ten idėjos, juk ir žmonės tie patys. Telieka skandalų taktika. Laimi ne tas, kuris būna teisiausias, o tas, kuris sugeba ilgiausiai išsilaikyti savo poste ir nukreipti žiniasklaidos žvilgsnį nuo savęs į kitus. Kaip tame kortų žaidime, kai „miestas“ atvirai diskutuoja, kas iš jų yra „mafija“, ir niekas nepatikės, jei prisiekinėsi, kad nesi kaltas, nesvarbu, esi ar ne. Nes toks žaidimas. Tokia jo logika.
Sąmokslo teorijos sakytų, kad visi yra susitepę ir todėl tokie įžūlūs: tereikia apšmeižti priešininką ir jis liausis kandžiotis. Kiekvienas politinio pokerio žaidėjas, kai nebeužtenka blefo, juodai dienai turi ir revolverį: kai jam jau „galas“, jis išsitrauks ir pamosuos juo kitiems prieš nosis. Šantažas. Tu tik užsimink apie mane ir aš tuojau išduosiu visą tiesą apie tave. Ir visi lyg susitarę apsimes, kad nieko neįvyko. Svarbiau išlaikyti valdžią. Svarbiau žmones įbauginti vyriausybės griuvimu... iširs koalicija, reikės priešlaikinių rinkimų, šalis bus nestabili... Apsidairykime. Algirdo Brazausko ir A. Zuoko istorijos jau beveik praeityje, nors jos niekaip nesibaigė. Kaip ir beveik visos kitos „politinės“ istorijos, jos padėtos į stalčių ir bus prisimintos, kai tam ateis laikas. O tai nuspręs tikrai ne visuomenė. Dėl stabilumo. Dėl seno gero pokerio.
