.jpg)
Pavojaus signalas: tamsiaodžiai iš Mauritanijos ir Senegalo lyg skėriai puola baltąją Dzeuso Europą, siaubia Paryžiaus priemiesčius, Italijos kurortuose pardavinėja nekokybiškas prekes. Jie pikti, nes kadaise buvo kolonizuoti. Jie pavojingi, nes, be abejo, gali būti teroristai. Bet kas gi jie?
Europos saulė leidžiasi
Tai žmonės, ieškantys naujo gyvenimo. Globalizacijos eros nomadai, žiniasklaidos, politikų ir įbaugintų gerovės valstybės piliečių vadinami imigrantais. Kaip kadaise protestantų piligrimai sukūrė Ameriką, kaip dar anksčiau indoeuropiečiai atkeliavo iki Atlanto, galiausiai kaip Kolumbas ir kiti didieji keliautojai ieškojo svetimo aukso, taip dabar atvykėliai iš pietų ir rytų plūsta į ekonomiškai aprūpintą Italijos provinciją bei pinigais aptekusius Britanijos didmiesčius. Apokaliptinis scenarijus sakytų, kad europiečiai neatsilaikys prieš imigrantų legionus ir kris, kaip nuo jų anksčiau krito indėnai. Istorija nestovi vietoje. Civilizacijos kuriasi ir griūva.
Tačiau dar anksti versti naują pasaulio istorijos puslapį. Europa mėgina išvengti žūties. Liepos viduryje Maroko sostinėje surengtoje konferencijoje patvirtintas veiksmų planas, kuriuo Europos Sąjunga siekia toliau stiprinti Afrikos šalių vystymąsi. Manoma, kad joms ekonomiškai sustiprėjus, turėtų sumažėti vietinių gyventojų poreikis bėgti iš skurdo. Plane taip pat žadama finansinė parama Europoje legaliai gyvenantiems imigrantams, norintiems investuoti į projektus savo kilmės šalyse. Be to, nutarta kovoti su nusikaltėlių tinklais, užsiimančiais prekyba žmonėmis – jų gabenimu laivais nežmoniškomis sąlygomis, nelegaliu įdarbinimu ir vėlesniu šantažu.
Vis dėlto kalbėti apie imigrantus vartojant daugiskaitą, nėra visiškai teisinga. Apokaliptinis Europos likimo paveikslas, žvelgiant iš civilizacijų istorijos perspektyvos, yra labai realus, tačiau atrodo ir šiek tiek juokingas. Imigrantai nesudaro vienalytės žmonių masės. Suskaidžius jų „legionus“ lieka atskiri žmonės – su įvairia praeitimi ir skirtingais tėvynės palikimo motyvais.
Imigracijos individualumą atskleidžia prieš porą metų Lietuvoje rodytas britų režisieriaus Michaelo Winterbottomo filmas „Šiame pasaulyje“ („In This World“). Tai dokumentinis pasakojimas apie dviejų pabėgėlių kelionę iš Pakistano į Londoną. Scenarijus gana paprastas ir įtikinamas: berniukas mokėjo anglų kalbą, todėl jo šeima ir giminės paaukojo viską, kad išsiųstų jį ten, kur per dieną jis uždirbs daugiau, nei visi namiškiai kartu per savaitę. Tokius pačius pasakojimus pateikia ir apklausiamieji pabėgėlių sulaikymo centruose – į rizikuojančiuosius gyvybe sudedamos visos giminės ar net kaimo viltys.
Vienas miestelis – dvi istorijos
Ne visi dienas baigia apvirtus perpildytoms žvejų valtims, taip ir nepasiekusioms išsvajotosios Europos krantų. Ne visi patenka ir į žmogaus teisių gynėjams susirūpinimą keliančius imigrantų sulaikymo centrus Pietų Europoje. Dalis atvyksta lėktuvais ir su vizomis, bet nebeketina sugrįžti.
Mažame Italijos miestelyje gyvena Reza ir Jassinas. Reza yra iš turtingos šeimos kilęs iranietis, atvykęs į Italiją studijuoti aeronautikos. Teherane mokslus jis baigė jau prieš gerą dešimtį metų. Galutinis Rezos tikslas – Jungtinės Valstijos. Tik jis turi mažai vilčių, jog Vašingtonas jam išduotų darbo vizą – jis juk musulmonas šiitas iš branduolinį ginklą siekiančios pasigaminti šalies, kuri atvirai grasina nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus. Be to, jis moka pilotuoti lėktuvą.
Jassino namai – Tunise, pro jų langus matyti Viduržemio jūros platybės. Italijoje jis nesimoko, tik dirba padavėju. Kaip ir Reza, nuleidžia akis prieš italus nenorėdamas jiems užkliūti. Ir vis dėlto užkliūna. Ekskursijų vadovai Pietų Europos kurortuose perspėja saugotis marokiečių, albanų ir visų kitų atvykėlių, nes jie ne tik apiplėš, bet dar ir sužalos. Vyraujantys prietarai giliai įsišakniję kasdienybėje. Italijos policija įvykus apiplėšimui pirmiausia klausia, ar vagis buvo tamsiaodis, o gal arabas. Keistai ignoruojamas faktas, kad dauguma atvykėlių taip vertina tai, ką pasiekė atvykę į Europą, kad nerizikuoja būti išsiųsti atgal už smulkias vagystes.
Imigrantai – tiek kaip socialinis reiškinys, tiek kaip pavieniai žmonės – siejami su darbu. Jie atvyksta sunkiai dirbti. Tai nėra pabėgėliai, nes gana nedidelė jų dalis kilę iš karo niokojamų regionų. Europos Parlamento duomenimis, tik 15 procentų iš 9 tūkstančių paskutiniu metu Kanarų salose išsilaipinusių afrikiečių yra pabėgę iš pavojingų kraštų, kuriuose šiuo metu vyksta kruvini konfliktai – Siera Leonės ar Dramblio Kaulo Kranto.
Europos Sąjunga, susirūpinusi į pietines salas, o ypač į Ispanijos Tenerifę ir Fuerteventurą bei Italijos Lampedūzą plūstančių migrantų srautais, jau diskutuoja apie tarptautines patruliavimo pajėgas, kurios veiksmingiau saugotų vandenis. Tačiau apsauga nepanaikins migracijos priežasčių. Saugomas rojus dar labiau vilios, apvirs dar daugiau laivų, iš triumų bus traukiama dar daugiau oro ir vandens pristigusių nepilnamečių lavonų. Kita vertus, jau atvykusius sunku išsiųsti atgal. Juos anksčiau ar vėliau teks integruoti į visuomenę. Kuo baigiasi apsivalymas nuo imigrantų, parodė Hitlerio vykdytas žydų persekiojimas ar Zimbabvės diktatoriaus Mugabės baltųjų rajonų valymai. Suprantama, tokia gerovė, kuri taip vilioja atvykėlius, Vakaruose gali būti išlaikyta tol, kol taps „kilimėliu batams nusivalyti“, tačiau nei sienos, nei šluota problemos išspręsti nepadės.
Kitoje Atlanto pusėje jau kurį laiką paplitęs vienas įdomus sprendimas. George‘as W. Bushas, būdamas prezidentas šalies, kurią prieš kelis šimtus metų kūrė būtent imigrantai, vienu metu ir rengia įtvirtinimus prie sienos su Meksika, ir teikia pilietybę visiems latinos, kurie užsirašo į JAV armiją. Logika elementari: jei jau gali ginti šią šalį, jei nebijai paaukoti gyvybės už jos vertybes, tuomet esi pilietis, nebe atvykėlis. Įtakingas amerikiečių savaitraštis „Time“ aprašo, kaip prieš keletą dienų Sergio Lopezas, Irake netekęs abiejų kojų, buvo pripažintas amerikiečiu. Lygiai taip pat prieš pusę amžiaus Jungtinių Valstijų pilietybę gavo žymus lietuvių išeivijos filosofas Algis Mickūnas, savanoriu išvykęs į Korėjos karą.
Raudonos rožės iš rytiečio rankų
Lietuva su imigrantų problema kol kas nesusiduria. Nors Vidaus reikalų ministerija informuoja, kad nuo 2002 metų maždaug trigubai išaugo užsieniečių, dirbančių Lietuvos įmonėse, skaičius, dauguma jų atvyksta iš Ukrainos (31 proc.), Baltarusijos (29 proc.), Rusijos (12 proc.), Rumunijos (11 proc.). Tuo tarpu tarp pabėgėlių Rukloje ar Pabradėje daugiausia tų, kuriems naujosios ES narės tėra tranzitinės šalys. Migracijos departamento duomenimis, pirmąjį 2006 metų pusmetį gauta 270 prašymų suteikti prieglobstį Lietuvoje: pabėgėlio statuso prašė 225 Rusijos, 29 Afganistano, 5 Ganos, 3 Baltarusijos bei Kamerūno, 2 Pakistano, Ukrainos ir Uzbekijos bei po vieną Egipto, Irako, Sirijos, Filipinų, Somalio ir Šri Lankos gyventoją.
Vertinant esamą padėtį tikėtina, kad į Lietuvą plūstels ne Afrikos bei Azijos gyventojų, o mūsų kaimynų – baltarusių bei ukrainiečių, kuriems atsiveria darbo rinka lietuvių santechnikams ir statybininkams išvykus į Airiją ar Angliją. Bet slavai mums per daug artimi, kad juos atmestume kaip rasiškai kitokius ir todėl žemesnius. Lietuva niekada neturėjo užjūrio kolonijų egzotiškuose kraštuose, todėl nėra moraliai įsipareigojusi jokiai skurstančiai šaliai. Vis dėlto dalį kaltės lietuviams teks prisiimti kaip europiečiams.
Be to, dabar vasara ir daugybė lietuvių vyksta atostogauti į Vakarų ar Pietų Europą, kur gali pamatyti tų europiečius bauginančių šmėklų šešėlius: vakarieniaujantiems Atėnų senamiestyje raudonas rožes siūlo tamsių akių ir akinamai baltos šypsenos vaikinas iš Bangladešo; Adrijos jūros pakrantėje odinius diržus pardavinėja prancūzakalbis atvykėlis iš Senegalo, Strasbūro gatvelėse pagyvenęs turkas kviečia užsukti kebabų; Venecijoje tradicinius patiekalus turistams siūlančiam italų restoranui vadovauja kinė.
Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto delegacija, birželio viduryje apsilankiusi Kanarų salose esančiuose pabėgėlių priėmimo centruose, pranešė, kad dauguma sulaikytųjų prisipažįsta atvykę dirbti. Tačiau kairiųjų kaltinimai, kad problemą galėtų išspręsti dosnesnė pagalba Afrikos šalims – tiek parama (aid), tiek laisva prekyba panaikinant muitus (trade), – neįtikina.
Viena vertus, pasaulio ekonomikos milžinės požiūrį į skurstančių kraštų gelbėjimą praėjusią savaitę net per daug aiškiai išsakė sužlugdydamos dar vieną Dohos derybų raundą. Kita vertus, vien ekonomika nėra atsakinga už procesą, į kurį sumetę visus skirtingus žmones, tai vadiname imigracijos problema. Nei Reza, nei Jassinas nėra vien ekonominiai migrantai. Kaip iš kinų krautuvėlės atnešęs užkandžių vieną vakarą sakė iranietis, ne pinigų ieškoti jis atvyko. Jis nori prieglobsčio nuo baimės, nuo persekiojimo, nuo netikrumo.
Imigrantai baugina. Jie sudaro masę, griaunančią Vakarų civilizaciją. Atvykėlis žavi. Jis rizikuoja gyvybe dėl naujo gyvenimo, kurį nuo pradžių kuria vienas pats. Europa turi rasti būdą, kaip sulaikyti imigrantų srautus ir kartu išmokti priimti atskirus atvykėlius. Kitaip senosios pranašystės apie Europos saulėlydį gali pradėti pildytis.
