Taip jau atsitiko, kad kadaise Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) viduryje buvęs Vilnius atsidūrė dabartinės Lietuvos valstybės pakraštyje, o kunigaikštystės didybę liudiję istoriniai paminklai - gretimoje Baltarusijoje, kuri juos taip pat vadina savo istoriniu paveldu.
Baltarusijoje švenčiama Mindaugo karūnavimo diena, o Naugardukas laikomas pirmąja LDK sostine. Šiame mieste baltarusiai net ketina pastatyti paminklą Mindaugui. Kol kas jo vietą žymi akmuo.
Baltarusijoje galima nusipirkti degtinės "Gedimin" ir alaus "Vytovt", nes Lietuvos didžiuosius kunigaikščius vietos gyventojai laiko savo istorijos dalimi ir paveldu, beje, pačiu gražiausiu, nes 500 metų jie tapatino save su LDK. Todėl Mindaugas, Vytautas, Žalgirio mūšis, kunigaikščiai Radvilos - jų garbingos istorijos dalis. Mūsų kaimynai pripažįsta, jog bendrą istoriją lietuviai ir baltarusiai vertina skirtingai, bet priduria, kad vieni iš kitų turi mokytis.
Legendinis Nesvyžius
Gardinas, Nesvyžius, Myras, Naugardukas iki 1939 metų priklausė Lenkijai, todėl šias vietas lenkai irgi laiko savos istorijos dalimi. Čia kasdien pilna lenkų turistų, aiškinančių, kad jie atvyko susipažinti su savo istorija. Lietuvių bent jau darbo dienomis nematyti, ir baltarusiai jų pasigenda. Užtat visą istorinį paveldą, kurio komunistai nesunaikino po Antrojo pasaulinio karo, baltarusiai kruopščiai ir rūpestingai restauruoja. Randa tam lėšų net per krizę.
Nesvyžius - garsiausių Lietuvos didikų ir nekarūnuotų LDK karalių Radvilų, kuriuos lietuviai labai nenoriai vadina kunigaikščiais, tėvonija. Radvilos turėjo nesuskaičiuojamus turtus ir visus titulus, kokius tik galėjo turėti. Jie buvo valstybės kancleriai, etmonai, maršalkos, vaivados, arkivyskupai. Mykolas Radvila Juodasis, vadintas antruoju asmeniu valstybėje, atstodavo Vilniuje didįjį kunigaikštį, jei šio nebūdavo mieste. Kai jo sesuo Barbora Radvilaitė ištekėjo už karaliaus Žygimanto Augusto, Radvilos susigiminiavo su Jogailaičiais.
XVI amžiuje Radvila Našlaitėlis medinį Nesvyžių pavertė akmeniniu ir vienu svarbiausių Rytų Europos miestų. Jo dėka čia atsirado rotušė su aukštu bokštu (išlikusi iki šių dienų), mokykla, ligoninė, kirpykla. Prisikvietęs amatininkų Radvila Našlaitėlis su karališku užmoju statė vienuolynus, bažnyčias, pilis. Jo žmoną Elžbietą visi vadino Nesvyžiaus Sabos karaliene.
Iki mūsų dienų išliko ir rytiniai miesto vartai, arba vadinamoji Slucko broma. Šiandien jie vieniši stūkso asfaltuotų kelių sankryžos viduryje. Vartai restauruoti, kaip ir Radvilos Našlaitėlio pastatyta ir 1601 metais pašventinta nepaprastai didinga Dievo kūno bažnyčia, pirmasis baroko statinys Rytų Europoje. Jos kriptoje palaidotas kunigaikštis kukliai apvilktas piligrimo apsiaustu, nes buvo nukeliavęs į Šventąją Žemę. Mumifikuotas Našlaitėlio kūnas davė pradžią Radvilų šeimos panteonui, išlikusiam iki mūsų dienų. Jame - 71 Radvilos palikuonio palaikai. Čia atgabenta ir 1999 metais Londone mirusio Antano Radvilos (Anthony Radziwill) urna. Keleri metai prieš mirtį jis aplankė savo rūmus, kuriuos buvo priverstas palikti 1939 metų rugpjūtį, kai Nesvyžių užėmė sovietų kariuomenė, ir panoro būti palaidotas tarp protėvių. Šeima jo norą įvykdė.
Radvilų didingais rūmais paversta pilis intensyviai restauruojama - siekiama atskleisti visą jos didybę. Šiuose rūmuose šeimininkavo bolševikai ir enkavėdistai, o išliko jie (nors ir sudarkyti) tik todėl, kad buvo paversti vyriausybine sanatorija. Dabar tai - UNESCO saugomas objektas, kuriam stengiamasi sugrąžinti buvusią išorę. Restauratoriai remiasi išlikusiais brėžiniais ir iš Varšuvos vis atvykstančios 92 metų Elzbietos Radziwill prisiminimais. Rūmų atnaujinimo darbai turėtų būti baigti 2011 metais.
Lietuviai laiko Radvilas vienais garbingiausių Lietuvos didikų, tačiau nė vienas Radvila nėra parašęs savo vardo ir pavardės taip, kaip rašome mes. Jie visada buvo tik Radziwill, todėl šią garsią giminę sau priskiria ir lenkai, ir baltarusiai. Vis dėlto, matyt, taikliausiai apie Radvilas yra pasakęs grafas Andrzejus Cechanoweckis: "Sunku nustatyti Radvilų tautybę. Su reta išimtimi jie nelaikė savęs nei lenkais, nei lietuviais, nei baltarusiais. Šie didikai buvo tiesiog Radvilos.".
Gedimino miestas Miras
Verta užsukti ir į Mirą, kuriame Gediminas pastatė pilį ir kurį Vytautas dovanojo savo broliui Žygimantui. XIX amžiuje šis miestas garsėjo savo turgumi - į jį suplūsdavo pirkliai ir prekės iš visos Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos. Šiandien Miras už savo ribų žinomas tik dėl vieno svarbaus statinio - daugybę gynybinių bokštų ir storas sienas turinčios pilies, kuri ėjo iš rankų į rankas (priklausė ir Radvilai Našlaitėliui), kol XIX amžiuje ją nusipirko Rusijos kunigaikščiai Mirskiai. Kavalerijos generolas ir kazokų atamanas Nikolajus Sviatopolskas Mirskis nusprendė atstatyti baigiančią sugriūti pilį ir taip ją išsaugojo ateities kartoms. Be to, šalia dar pastatė koplyčią, kurios bokšte iš tolo matoma auksu spindinti ir šventa laikoma ikona. Tai irgi UNESCO saugomas objektas. Kai jis bus baigtas restauruoti, taps muziejumi.
Mire taip pat pilna lenkų turistų, norinčių susipažinti su savo istorija. 1929 metais į Mirą buvo atvykęs ir Lenkijos prezidentas Ignacijus Mostickis. Jis labai gerai įvertino Michailo Sviatopolsko Mirskio pastangas atgaivinti istorinę pilį.
Gardino kontrastai
Baltarusiai nepaprastai didžiuojasi Gardino, vieno svarbiausių LDK miestų, istorija. Šiandien jis - kontrastų kupinas miestas. Čia šalia karališkų pilių ir didikų rūmų stūkso nykūs pokariniai pastatai, tebestovi paminklai Leninui ir Dzeržinskiui. Kaip sako vienas kultūriniu paveldu besidomintis Gardino vykdomojo komiteto darbuotojas, tokia jau šio miesto istorija, ir primena, kad vien XX amžiuje Gardinas net penkis kartus buvo perduodamas iš vienos valstybės pavaldumo į kitos, todėl reikia išsaugoti viską.
Lietuviams įdomiausia senoji miesto dalis. Čia 1128 metais ant kalno, šalia Nemuno, buvo pastatyta pilis. Dabar ji vadinama Senąja pilimi ir didingai stūkso ant pliko, tik žole apžėlusio kalno. Taip greičiausiai senovėje atrodė ir Vilniaus Gedimino pilis, kai jos kalnas dar nebuvo apaugęs medžiais. Netoli Senosios pilies stovi ir lietuvių Gardinui dovanotas medinis Vytauto Didžiojo paminklas. Ant jo - užrašas baltarusių ir lietuvių kalbomis.
Šią prie Nemuno stovinčią pilį ne kartą puolė kryžiuočiai ir Galicijos kunigaikščiai. Nuo XIII amžiaus Gardinas priklausė LDK. Labiausiai miestas suklestėjo XIV ir XV amžių sandūroje. Būtent iš Gardino savo pulkus į Žalgirio mūšį vedė Vytautas, į jį sugrįžo ir pasiekęs pergalę. Į šią pilį mėgo atvykti Jogaila, joje lankėsi ir Steponas Batoras, įsakęs pastatyti Gardine vieną gražiausių tų laikų tiltų, nes miestas buvo laikomas antrąja LDK sostine.
Baltarusiai mėgsta pabrėžti, kad seimai vykdavo ne Vilniuje, o Gardine. 1793 metais čia buvo susirinkęs ir Tylusis seimas, tik jau kituose rūmuose. Jie taip pat išlikę, tačiau turi sovietinio laikotarpio atributų. Tuomet iš rusų grenadierių apsuptų rūmų Žečpospolitos seimo nariai negalėjo išeiti tol, kol pritars sąjungai su Rusija. Seimui niūriai tylint jo pirmininkas Belinskis tris kartus paprašė sutikti pasirašyti dokumentus, galų gale pasakė: "Tylėjimas - sutikimo ženklas. Pritarta vienbalsiai." Taip rugsėjo 25-osios ankstyvą rytą, ketvirtą valandą, Gardine buvo baigtas trečiasis ir paskutinis Žečpospolitos padalijimas.
Šiandien baltarusiai, vadinantys Gardiną miestu-muziejumi, rūpinasi, kad visi jame išlikę senieji pastatai būtų restauruoti. Todėl į šį miestą atvykę lietuviai gali susipažinti su didinga savo valstybės istorija. Šiuo metu Lietuvą nuo Baltarusijos skiria Europos Sąjungos siena, nors Baltarusija taip pat laiko save Europos dalimi. Europos Sąjunga pasirengusi plėtoti su ja dialogą, jei tik tokį norą demonstruos ir Minskas, t. y. konkrečiais veiksmais parodys, kad gerbia demokratijos principus. Viešėdamas Baltarusijoje Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas jau aptarė su savo kolega Sergejumi Martynovu bendradarbiavimo ir LDK kultūrinio paveldo išsaugojimo klausimus, turizmo galimybes. Jis pasiūlė įkurti bendrą istorinės atminties forumą, glaudžiau bendradarbiauti Lietuvos ir Baltarusijos nacionaliniams dailės muziejams restauruojant ir konservuojant LDK paveldo objektus, parengti kelionių vadovą LDK keliais. Tam galima pritraukti ir Europos Sąjungos lėšų.
Palmyra KRUPENKAITĖ
