Ką tik knygynuose pasirodė vieno genialiausių, galbūt ir prieštaringiausių, šiuolaikinių lietuvių filosofų Arvydo Šliogerio tekstų ir vaizdų knyga (albumas) „Melancholijos archipelagai“. Filosofą sunku, tiesiog neįmanoma, įsprausti į vienos kurios filosofinės krypties, į kurio nors vieno žanro rėmus.
Knyga iš ankstesniųjų filosofo knygų išsiskiria ir spalvingumu, nestandartiniu formatu, praturtintu autoriaus sukurtais fotovaizdais. Tai – bene pirmasis bandymas tarp Lietuvos filosofų taip kūrybiškai derinti žodžio ir vaizdo fantaziją.
Šioje knygoje nėra nuoseklaus teksto-pasakojimo, ji sudaryta iš atskirų filosofo įžvalgų – savotiškų miniatiūrų. Bet šiuo atveju teksto kompozicijos fragmentiškumas taip pat žãvi. Tad šiuo atveju galbūt ir nėra skirtumo, nuo kurios vietos pradėti skaityti knygą. Fragmentiškumas, eskiziškumas, nebaigtumas turi savą ir savitą estetiką.
Knygos pavadinimas „Melancholijos archipelagai“ įvardija dvi sąvokas – viena jų – „melancholija“ nusako tam tikrą sąmonės būseną (iš graikų - iš graikų k. μελας - „juoda“, χολη - „tulžis“). Taip ir menasi didinga, turinti emocinės įtaigos, Albrechto Diurerio graviūra „Melancholija“. Kita sąvoka – „archipelagas“ – įvardija tam tikrus objektus - vaizdus. Žinia, kad „archipelagas“ nusako grupę jūroje netoli viena kitos išsidėsčiusių salų. Tačiau tarptautinis žodis „archipelagas“ kilęs iš graikiško Egėjo jūros pavadinimo αρχιπέλαγος. Galime aprioriškai spėti, kad šioje knygoje bus svarbi tam tikrą, iš pažiūros – negatyvoką, sąmonės būseną įvardijanti vaizdinija, tam tikra vaizdų kaleidoskopas.
O knygą filosofas pradeda simboliniu pasakojimu, prisimindamas dvikamienio beržo praverto lango rėmuose, leidžiantis saulei, vaizdinį: „Abu kamienai augo iš vienų šaknų ir dvejinosi kaip tik toje vietoje, kur baigiasi žemė ir prasideda dangus – pačiame paviršiuje, lygiai su žolynais, neregimoje membranoje, tamsą skiriančioje nuo šviesos [...] Abu kamienai ne papildydavo, bet neigdavo vienas kitą, o kartu negalėdavo vienas nuo kito pabėgti ir įsitvirtinti vienkartybėje ir vienatvėje. [...] Niekada ir niekur taip aiškiai nebuvau matęs įrėmintos tuštumos – dvikamienio beržo išskobta prošvaistė tarsi Niekio vamzdis siurbdavo mano sielą savin lyg amžinosios įsčios [...] dvikamienis beržas įdaiktino centrinę mano gyvenimo temą, slapčia kamavusią nuo vaikystės [...]“ (p. 9). Būtent tas dviejų kamienų įvaizdis savotiškai paženklina sudėtingą, kartais prieštaringą, paties filosofo mintį.
Fotosofijos pagrindimas
„Melancholijos archipelaguose“ A. Šliogeris kuria savitą – savo – filosofiją – fotosofiją, kur pirmenybė teikiama vaizdui, regai: „Mano susitikimuose su pasauliu ir jame tarpstančiais nežmogiškais daiktais vyraudavo ir vyrauja rega [...]“ (p. 9); „Regėjimo Kiklopas pagauna kur kas daugiau tikrovės nei kalbos mašina, vadinama „žmogumi“ (p. 10).
Per knygos pristatymą filosofas prisipažino sukaupęs daug daugiau gamtos, saulėtekių vaizdų iš gimtųjų vietų. Tačiau jam svarbiausia – ne pačios fotografijos, bet tos akimirkos, kurias patiri fotografuodamas, pavyzdžiui, prie Grūdos, Širvintos).
Kuo gi išsiskiria pačios fotografijos šiame vaizdų ir minčių albume? Ar jos turi jungiamąją giją? Matyt, tai – daugiausia peizažai, kurių esminis „objektas“ – ryto rūkai, pro kuriuos dėbčioja saulės spinduliai. Saulės apšviesti krūmai, palinkę medžiai, akmenys, tarsi gyvi. Galbūt tas ryto rūkiškumas – dar nekalbinė Majos skraistė, gaubianti pasaulį, tarsi slepianti gimstantį gamtos-pasaulio grožį.
A. Šliogerio knygą papildančiose (ne iliustruojančiuose!) vaizduose iškyla būtent vieni esminių – Saulės kelio – saulėtekių, saulės tekėjimo vaizdai. Paties A. Šliogerio liudijimu, jis tekant saulei jaučiasi lyg pačią pirmąją pasaulio gimimo dieną .
„Melancholijos archipelaguose“ dominuoja pavasario, vasaros, rudens peizažai. Vienuose gamtovaizdžiuose daugiau šviesos (ryto saulės), kituose, kurių mažiau, kiek daugiau niūrumos.
Kai kurios A. Šliogerio fotografijos, kaip džiaze, remiasi tu pačių vaizdų variacijomis, skirtinga apšvietimo palete, įvairuojančia šviesotamsos gama: „tamsos, šešėlio, prieblandos, kontrasto reikalingumas. Tokia stulbinančiai keista ir stulbinančiai paprasta šviesos ir tamsos diatonika, kurią gerai išreiškia Transcendencijos fenomeno vaizdinys. Daiktas kaip fenomenas esti šviesoje ir yra šviesa; daiktas kaip Transcendencija esti tamsoje ir yra tamsa“ (p. 132). Per šią įvairiopą Šviesos raišką skleidžiasi Transcendencijos, Būties sakralumas.
A. Šliogerio fotografijos, peizažai ir spalvomis, ir kompozicija šiek tiek primena mistišką, sakyčiau, kosmologinę, M. K. Čiurlionio tapybą. Kaip per knygos pristatymą prisipažino pats filosofas: pamatęs M. K. Čiurlionio „Žalčio sonatą“, tarsi pamatė savo tėviškės vaizdus, kartu – ir savo gyvenimo kelią, – ir pradžių – sąlytį su žeme, po to – pakilimą dangop, galiausiai – vėl grįžimą žemės link.
O kai ateina tamsusis metų laikas, lapkritis ar gruodis, filosofas prisipažįsta žvelgiąs į savo fotografuotus vaizdus. Tose nuotraukose išsiskleidžia ir „ir vėjas, ir žolynų faktūros, ir drėgnumas“ ir akivaizdžiai sugrąžina tai, ką vadiname tikrove, grįžtama į „absoliučią akimirką“.Toji patirtis jam primena Marcelio Prousto situaciją, kai jis savo daugiatomį romaną „Prarastojo laiko beieškant“ pradėjo rašyti iškilus prisiminimams, kuriuos sužadino Madeleine pyragėlio kvapas.
Akivaizdu, kad filosofo žvilgsnis aprėpia visą Visatą, visas jos sferas ir reprezentantus, visą jos vertikalę (nuo upokšnio, kalvų, vieversių, debesų; nuo žolės, medžių, debesų, žvaigždžių). Šalia miglos apgaubtų saulėtekių publikuojama ir upės peizažų, savotiškų upėvaizdžių. Visgi rūkas ir vanduo – ta pati taki, dinamiška materija.
Filosofo teigimu, „didieji „mažieji olandai“ – Vermeeris, Ruysdaelis, Hobbema – ir jų įpėdiniai - Cézanne’as ir Van Goghas – sugrąžina Vakarams fotosofiją, atsigręždami į bekalbių daiktų grožį ir vėl pradėdami tapyti ne teologinius traktatus, mito haliucinacijas, technognozės daktarų disertacijas, o tuos pačius daiktus, kuriuos patiria filosofas, – Juslinės Transcendencijos fenomenus, kosminio gyvūno kūną, mirguliuojantį visomis vaivorykštės spalvomis, regimojo pasaulio medžio šakas, lapus ir žiedus – Substancinio Individo žydėjimą“ .
Profesionaliems fotografams A. Šliogerio fotografijose galbūt pritrūks konceptualumo. Galbūt kai kam šie rūko apgaubti peizažai gali pasirodyti per daug spalvingi (kai kuriuos nuotraukos, visgi, manau, yra šiek tiek paryškintos, nors nebūtinai Photoshopo pagalba), per daug įprasti, banalūs. Čia dera prisiminti Mariaus Jovaišos albumus, kuriuose formuojamas „atvirukinis“ Lietuvos įvaizdis.
Visgi pozityvumo, tikro akį glostančių, šviesiai melancholiškai nuteikiančių vaizdų tarp šiuolaikinių pripažintų fotografų sunkiai berasi.
Nors juodai balti, pavyzdžiui, Algimanto Kunčiaus, Stanislovo Žvirgždo tos pačios Lietuvos peizažai kur kas subtilesni, meniškesni. Visgi juodai balta fotografija nepripažįsta minėtų Photoshopo efektų.
Filotopijos specifika
Akivaizdu, kad A. Šliogerio filosofiniame mąstyme fotosofija susijusi dar ir su filotopija, filosofija. Kaip per A. Šliogerio knygos pristatymą pastebėjo filosofas Naglis Kardelis, būtent filotopija A. Šliogerio darbuose savotiškai sujungia filosofiją ir fotosofiją.
Su fenomenologine erdvės filosofija susijusi filotopijos sąvoka, bendriausia prasme reiškianti meilę vietai, prisirišimą prie vietos. A. Šliogeriui toji vieta – konkreti, - jo tėviškės gamtovaizdis su ūkanotais saulėtekiais.
A. Šliogerio pastebėjimu, „Filotopinis mąstymas – tai intensyvumo mąstymas, arba mirtingojo atvirumas intensyvumui. [...] Filotopija – tai neatšaukiamo ir neįkiekybinamo kokybinio intensyvumo apmąstymas [...] Visas filotopijos kategorijas: Esmą, laisvę, „esu?“, geismą, patvirtinimą, pripažinimą, esatį, nesatį, duotį, neduotį prezenciją, reprezenciją reikia traktuotu kokybiškai, taigi intensyviai“(p. 56).
Filotopinis mąstymas sureikšmina akimirkos svarbą: „Filotopijos kertinis akmuo – pasitikėjimas unikalia akimirka ir akimirkos unikalumu“(p. 146).
A. Šliogerio teigimu, „Didieji XX a. menininkai – van Goghas, Cezanne’as, Proustas, Joyce’as, Heisenbergas, Bohras – geriausi filotopijos sąjungininkai, nors, ko gero, ir nesupratę savo siekiamybės. Van Goghas ir Cezanne’as siekia pagauti ir nutapyti Esmo žaibą, juslumo pirotektūrą, sensonemų audrą. Ir tai jiems iš dalies pavyksta. Proustas, Joyce’as, Heisenbergas ar Schroedingeris siekia aprašyti prosakmę, kalbos pirotektūrą, semionemų audrą, ir tai jiems iš dalies pavyksta“ (p. 79).
Tiesą sakant, A. Šliogerio filotopija savotiškai siejasi su G. Bachelardo topofilijos terminu. Tai – meilė erdvei, prisirišimas prie erdvės – „Mūsų tyrinėjimai nusipelno topofilijos vardo. Jie turi tikslą nustatyti nuosavų, nuo priešiškų jėgų apsaugotų mylimų žmogiškąją vertę. Dėl dažnai labai įvairių priežasčių ir poetinių niuansų skirtumų jos yra garbinamos erdvės [...] Vaizduotės pagaunama erdvė negali likti abejinga geometro matavimams ir refleksijai atiduota erdve“ .
Gastonas Bachelardas (1884-1962) – prancūzų mokslininkas, filosofas fenomenologas, psichoanalitikas, svajonių fenomenologijos atskleidėjas, parašęs studijas „Ugnies psichoanalizė“, „Erdvės poetika“, „Vanduo ir svajonės“, kt. .
Tik G. Bachelardo kalbėjimo būdas, pavyzdžiui, nuo A. Šliogerio skiriasi tuo, kad jis (Bachelardas) savo fenomenologiniuose etiuduose pasitelkia prancūzų literatūros, daugiausia – poezijos, šiek tiek – mitologijos, filosofijos, pavyzdžius, konkrečias citatas, o A. Šliogeris tarsi pats kuria erdvės poeziją, pasikliaudamas mąstymo kūrybiškumu ir savarankiškumu.
G. Bachelardo erdvės analizės objektas – ir mikro (nuo namo iki stalčiaus), ir makrovisata (visas kosmosas).
A. Šliogerio žodžiais, „Ugnis yra nuostabiausia Niekio ir Esmo gyvenimo, pačios jų gyvybės metafora. Herakleitas unikalus: niekas nei iki jo, nei po jo tiek nepriartėja prie Transcendencijos paslapties“(p. 149). Iš tiesų, būtent Herakleitas kaip esminius pasaulėkūros elementus iškėlė ugnį ir vandenį, skelbė amžinojo kismo idėjas. G. Bachelardas ugnies įvaizdžio („Ugnies psichoanalizė“) raiškai prancūzų literatūroje paskiria atskirą studiją.
Susidaro įspūdis, kad A. Šliogeriui daug svarbesnė erdvės pajauta ir su ja susijusi vaizdinija, suteikianti didesnį peną vaizduotės sklaidai. A. Šliogerio mintyse erdvės trajektorija be galo plati – ji apimą visą vertikalę – nuo upėtakio upėje iki vienišos žvaigždės danguje; kartais ji ilgiau susitelkia ties horizonto linija – saulės kelione – saulėtekiais: „Mes turime globoti kosmopolį, palikti vietos debesims, medžiams, upokšniams, saulei, vėjui, lapo šlamėjimui. Mes privalome turėti Debesiją, nes gyventi joje reiškia gyventi Tiesos kaimynystėje; toks gyvenimas garantuoja minimalią falsimuliaciją, blaiviausią ir intensyviausią, bet nesusapnuotą žvilgsnį: tai glamonėjanti ranka, teorinė akis, Itakės sindromo laukas. Išsaugoti vietovę debesims, lietui, upėtakiui, medžio ošimui, vienišai žvaigždei, nakties švelnumui, saulėtekiui“(p. 160).
Kaip opoziciją plačiai gamtos – saulėtekių – erdvei, kosmopoliui A. Šliogeris priešpriešina dirbtinę Ekrano erdvę. „Geismas be aistros ir baime be vilties – kas gali būti bergždžiau. Nunyksta visas pasaulio lyriškumas, poetinę egzistenciją išstumia mechaninis vis to paties kartojimasis. Gyvenimo automatizmas. Per šaltą sąmonės ekraną nusidriekia tokių pat šaltų šešėlių eisena. Pats gyvenimas vis labiau tampa podiumu ir Ekranu. Ekrano civilizacija simbolizuoja visišką gyvenimo užgesimą, todėl jos paradigma tampa „teisė gyventi“(p. 102).
„Virtualioji realybė išsilieja į pasaulį, pralaužia Ekrano rėmus ir užtvindo šiapus-ekranines erdves, kurios irgi tampa ekraninėmis. Dabar Ekranu tampa (ar juo tapo) būtent šiapus-ekraninė erdvė. Mes patys gyvename Ekrano terpėje, patys tapome virtualais, vaizduokliais, haliucinacijomis ir įvaizdžiais“(p. 115).
Dera prisiminti Jeano Baudrillardo simuliakrus, kurie A. Šliogerio filosofijoje tarsi ekranuose atspindi pasaulį – judantys simuliakrai yra judančio pasaulio kopijos, taip pat susiję su erdve ir laiku, tik kiek kitaip nei jų atspindima realybė. Apskritai J. Baudrillardo filosofinė mintis A. Šliogeriui be galo svarbi. A. Šliogeris kūrybiškai pasitelkia nemažai J. Baudrillardo terminų (pvz., Ekranas, implodas, globalopolis, falsimuliakras (kaip ir simuliakras), A-bomba, kt.). Šliogeris įsitikinęs: „Baudrillard’as teisus: kad sužinotume, kas yra tikrai žmogiška, turime sustoti ties riba, už kurios prasideda nežmogiškumo valdos“ (p. 116).
Žodžio ir vaizdo įtampos
Per knygos pristatymą teigta, kad „Melancholijos archipelagų“ filosofiniai-poetiniai tekstai yra atsieti nuo vaizdų-savarankiškų iliustracijų. Nors tą lyg ir įrodo visiškai su tekstu nesusiję fotovaizdų pavadinimai, tarsi savotiška kūrybiško sąmonės srauto išraiška (pvz., „Mliochnas“, „Munda“, „Tahuantinsuju“, „Idistavio“, „Pentaksiomedimnija“, „Pyriflegetontas“, „Skandija“, „Ulialiuma“, „Mambija“), visgi, manau, kad tai – apriorinė nuostata. Visgi kai kuriuos pavadinimus galima mėginti šifruoti. Pvz., „Piriflegetonas“ (A. Šliogerio variantas – „Pyriflegetontas“) – tai Hado upės dievas, o „pentakosiomedimnai“ – turtingieji žemvaldžiai. „Tahuantinsuju“ – senovės inkų žodis, reiškiantis keturių Inkų imperijos sričių žemę.
Skaitant ir naujausią filosofo knygą, ir ankstesnes, akivaizdu, kad A. Šliogeris sukūrė savitą kalbos filosofiją, sumanydamas daug savitų filosofijos naujadarų, pagrįsdamas savotiškas dichotomijas – Niekį ir Esmą, Alfa ir Omega.
„Melancholijos archipelaguose“ kartojasi / aidi ir kitos kūrybiškos filosofinės poetinės metaforos – Kosmopolis (ir jo priešprieša – Globalopolis), Debesija, Esmo Žaibas, Besileidžiančios Saulės pasija. Kosmopolį galima suvokti ir stoikiška prasme, kaip „pasaulio miestą“, ir kaip kosminį miestą, kosmoso universumą. Būtent šie metaforiški vaizdiniai atveria ne tik erdvės platumą ir gylį, tikriau – neišsemiamumą, bet ir perteikia neišsenkančią A. Šliogerio filosofijos gelmę, nužymėdami egzistencinių įtampų skalę, tam tikrus ribinius atskaitos taškus.
Tekstuose daug įvaizdžių, paralelių iš Antikos filosofijos, kultūros, literatūros (tą byloja pastarieji įvaizdžiai, metaforos: Itakės sindromas, lotofagų šalys, Kirkės puotos, Kalipsės glamonės, kt. Beje, šie įvaizdžiai, pvz., Itakės sindromas, aptinkami ir kvestionuojami ankstesniuose A. Šliogerio veikaluose.
Skaitant „Melancholijos archipelagus“ akivaizdu, kad visgi rega, vaizdas – pirmesnis ir svarbesnis už žodį ir kalbą. „Tačiau melancholija pažįstamybės akivaizdoje yra tas skustuvas, kuriuo nuo daiktų veido nuskutami kalbos šeriai, kuris atnaujina ir atnaujina daiktų veidą, atšviežina, sugrąžina pirmosios kūrimo akimirkos netikėtumą, nekaltybę ir pradžią“ (p. 35).
O poezija, panašiai kaip ir vaizdas, iškyla kaip priešprieša kalbai, kaip Esmo manifestacija: „Poezija prasideda ten, kur kalba sunaikina savo instrumentines reikšmes, todėl, galima sakyti, sunaikina reikšmę apskritai. Poetinis žodis nebėra tik kalbinis į r a n k i o ekvivalentas: jis praradęs kuokos sunkį, peilio aštrumą, durklo smailumą, naikinančią giljotinos jėgą. Poetiniame žodyje mažiausiai Nieko ir daugiausiai – Esmo: jis įveikia arba bent sumažina kasdienės kalbos ir mito kalbos nihilizmą“(p. 135).
Tiesą sakant, „Melancholijos archipelagų“ tekstai išsiskiria poetiška vaizdinija.
Filosofas pripažįsta, kad heidegeriškasis kalbos tapatinimas su būties namais jį kiek nuvylęs: „Daugybę metų stačiau kalbos tiltus, manydamas, kad vis labiau artėju prie pačių daiktų – regimų, tylinčiu, bekalbių daiktų. Galiausiai supratau, kad skaudžiai klydau. Kalba dar pagilino pragarmę, mano akis skiriančią nuo regim nežmoniškumo telkinių. [...] Regėjimo kiklopas pagauna kur kas daugiau tikrovės nei kalbos mašina, vadinama „žmogumi“. Kalba ne jungia mus su bekalbiu pasaulio, o atvirkščiai – nuo jo atplėšia, ir kuo daugiau kalbos, tuo ši atskirtis didėja, galiausiai virsdama tremtinyste“ (p. 10).
A. Šliogerio veikaluose dažnai pasitelkiama ir Majos skraistės, Majos šydo metafora (sanskr. माया māyā; hinduizmo ir sikhizmo religijų koncepcija, reiškianti dualumo iliuziją fenomenalioje visatoje). A. Šliogeris, kalbėdamas apie Majos skraistę, pirmiausia turi kalbos lygmenį: „Knygos dresūra įpratina matyti bereikšmius daiktus, padeda nuplėšti nuo daiktų kalbos skraistę – Majos skraistę – ir išvysti daiktą kaip Esmo fenomeną, o pragmatinį lauką – kaip peizažą, kaip kosmosą be žmogaus, kaip nežmogiško juslumo telkinių ansamblį“(p. 136).
Fotovaizdo sukeliamą iliuzijos įspūdį taip galima sieti su Majos skraistės metafora; tai –iliuzija, tampanti Tikrove: „Tik iliuzija – tokia fotovaizdo esmė. Bet aš nubraukiu šitą „tik“ ir sakau: toji iliuzija yra vienintelė – pati sodriausia ir intensyviausia – mirtingajam dovanota Tikrovė; toji iliuzija akimirkai išvaduoja mane nuo mūsų gyvenimo būtinybių primetamos nykios kasdienybės iliuzijų, nuo anemiško kasdienio realizmo, išsiskleidžiančio daiktų-mumijų karalystėje [...]“ (p. 167).
Fenomenologinės patirties link
A. Šliogeris „Melancholijos archipelaguose“ kvestionuoja patirties svarbą suvokiant pasaulį, kas – esminė fenomenologinės pasaulio sampratos nuostata: „Patiriančiojo melancholija: jis pasmerktas esmingajai vienatvei, net tik bekalbė patirtis gryna. Tačiau perduoti šios patirties neįmanoma, nes bet koks perdavimas vyksta vaizdais ar žodžiais, o vaizdas ar žodis jau užmaskuoja pirmapradę patirtį, iškreipia jos grynumą ir daugiau paslepia negu atveria. Patirtis melancholiška kaip ir todėl, kad bandyti ją perduoti galima tik tuo, kas jau nebėra patirtis, juolab nėra absoliuti patirtis. Vaizdas ir žodis siejasi su Tikrove, bet dar labiau nuo jos atskiria. Perdavimui visada reikalingas tarpininkas, kuris savaime jau nebėra Tikrovė. Tikrovė komunikuoja su Tikrove per netikrovę [...]“P. 92). Čia, regis, Tikrovė suvienija vaizdą ir žodį, maskuojančius pirmapradę patirtį.
Melancholija iškyla kaip akivaizdi fenomenologinės patirties atvertis: „Melancholija yra pasija par excellence, kantrybės pasija, nuolankus pasyvumas to, kas nuolat kartojasi, akivaizdoje, nevilties pasija, priartinantis prie Transcendencijos blyksnio, šio blyksnio nuojauta [...] Pasija, kantrus nuolankumas artimos paslapties besirandančioje nyktyje, nykstančios duoties melancholija: tekančios ir besileidžiančios Saulės pasija [...]“(p. 18). Tad knygos subjektas iškyla ir kaip patiriantysis, ir kaip tos patirties reflektuotojas.
A. Šliogerio tekstuose skleidžiasi esmiškai fenomenologinis žvilgsnis, gamtos patirtis įgyja ypatingą – transcendentinę – reikšmę: „Amžinoji sangrąža: tai nesugrįžimo grįžtis, sugrįžimas to, kas niekada nesugrįžta, arba to, k a s niekas ir niekada nesugrįžta taip, kad taptų turėjimu, disponavimu, supratimu, komunikacija, nuosavybe, kapitalu...Amžinai sugrįžta tik Tikrovės artuma, kartojasi jos toluma [...] Sugrįžimas nuolat atsinaujina, aš kybau sugrįžime, esu nesibaigiančiame sangrąžos šuolyje [...] Kyboti nesugrįžtančiame sugrįžime ir reiškia įsibūti į sangrąžą, kuri, kaip ir saulė, sugrįžta tik tam, kad vėl pasislėptų rudens prieblandoje ar žiemos nakty“ (p. 23). Baltų religijoje, archaiškose kultūrose laikas skleidžiasi kaip maginis ciklinis, amžinoji kartotė, eliadiškas amžinojo sugrįžimo mitas, o A. Šliogerio nuomone, amžinoji kartotė, amžinasis sangrąžos mitas paženklintas neiginio, tam tikro statiškumo.
Prarastosios tėvynės ilgesys - esminis: „Dar vaikystėje pajutę žmogaus gyvenimo bergždybę ir nerealumą, jie ieško savo prarastosios Tėvynės – pirmykštės girios, dykumos, Debesijos. Bet jos nerasdami „visuomenėje“, jie lenda į savo sielos urvą ir ten pirmiausia randa kalbą; jiems pasirodo, kad kalbos keliu jie gali nukeliauti į prarastąją Tėvynę [...]“ (p. 127). „Tikrasis genijus yra gamta, nežmogiškumas – ir kūrinyje, ir kūrėjuje“ (p. 149). Beje, prarastosios tėvynės įvaizdis žinomas iš Platono „Puotos“, taip pat iš Šventojo Rašto vaizdinijos (prarastasis Rojus).
Jautriasielį mąstytoją ypač žeidžia pasaulio brutalumas, nežmogiškumas. Vienintelė atsvara – žmogaus nepaliesta gamtos erdvė. A. Šliogeris „Melancholijos archipelaguose“ skelbia gamtos erdvės sakralumą, kuri išsiskiria ypatingu dinamiškumu, kaleidoskopiška vaizdų kaita, prigimtinės religijos svarbą: „Lėlė ir Knyga – visa tai svetima lietuvių pagonims, visa tai buvo deginama ironijos ugnyje. Jie garbino dievus, kurie apskritai nemokėjo žmonių kalbos ir negalėjo būti reprezentuoti. Teisybė, jie kalbėjo, bet kalbėjo mirtingajam nesuprantama kalba, nežmogiškumo nekalba, anti-logine prosakme: griaustiniu, žaibu, augalo žalumu, ąžuolo šlamėjimu, priešaušrio raudoniu, tylinčio likimo tyla, padūmavusia pavasarinio beržyno žaluma, lietumi, vėjo gūsiu, smėlio auksu, upokšnio čiurlenimu. Tai buvo autentiškiausia teofanija kaip apofanija. Tai buvo ne Nieko, o Esmo dievai, labiausiai nutolę nuo nihilizmo, agresijos, smurto, naikinimo ir prievartos. [...] Tu gali didžiuotis, kad esi lietuvių pagonių įpėdinis. Tu gali ramia sąžine melstis Saulei ir Debesims“(p. 157).
Kartais A. Šliogerio savo pozicija „atgal“ į gamtą primena romantikus mąstytojus, ar tą patį „Voldeno“ kūrėją, amerikietiškojo transcendentalizmo atstovą H. D. Thoreau (1817-1862), taip pat Friedrichą Wilhelmą Schellingą (1775-1854), sukūrusio savitą gamtos filosofiją, galbūt iš dalies – Apšvietos filosofą Jeaną Jacką Rousseau (1712-1778), kt.
Sakyčiau, panteistiškas filosofo žvilgsnis į gamtos pasaulį persunktas nuostabos, ekstazės: „Tik nežmogiškumas yra elementari ir tikra Transcendencija. Melstis rožės raudonumui, Saulei, medžio žaliavimui, javų lauko bangavimui – taip, šitai aš suprantu. Bet melstis pačiam sau, užsidengusia, Stabo kauke – tai mažų mažiausiai narciziška, o gal ir nešvanku. Debesys, vėjo gūsis, kalvos linija – štai tikrieji altoriai ir šventybės pėdsakai. Bet jiems nereikia net melstis. Pakanka dėkoti jiems už tai, kad jie matomi, girdimi, glamonėjami, uodžiami“(p. 48).
Tylos apgaubti gamtos erdvės objektai – Esmo, Būties reprezentantai: „Debesų tyla, kalvų tyla, vėjo tyla, upokšnio tyla, krentančio lapo tyla, vieversio giesmės tyla, kriokiančio vulkano tyla ir melancholija – štai kaip byloja vis dar pasislėpęs Esmas“ (p. 39).
Filosofinių mokyklų problema
Įdomu, ar šioje A. Šliogerio knygoje, jos filosofiniame diskurse, galima įžvelgti apčiuopiamesnių kitų filosofų, filosofinių mokyklų įtakų? Matyt, taip. Vienos jų akivaizdesnės, labiau kvestionuojamos.
Ankstesniuose A. Šliogerio veikaluose buvo stiprus ryšys su vokiečių egzistencialisto Martino Heideggerio filosofija, su jo būties ir kalbos samprata. Būtent A. Šliogeris parašė įvadą M. Heideggerio „Rinktiniams raštams“, tačiau vėlesniuose veikaluose, ypač „Melancholijos archipelaguose“ šis ryšys silpnesnis, nors visgi kvestionuojamas: „iš tikrųjų Niekis nebuvo ir nėra užmirštas. Jis eina kiaurai per visą metafizikos istoriją nuo Parmenido iki Heideggerio kaip slaptas, nors ir aiškiai matomas, šešėlis, lydintis „Dievą“ ar kokią nors hiper-būtį [...]“(p. 60). Nuo klausimo „Kodėl Niekis yra, o būties nėra“ „nusisuka metafizika, taip pat ir pats aistringiausias metafizikos priešininkas – Heideggeris“ (p. 60).
Tačiau A. Šliogerio veikaluose galima aptikti ir fenomenologinės filosofijos atgarsių. Pasak filosofo Arūno Sverdiolo, ryškiausio hermeneutinės tradicijos plėtotojų Lietuvoje, A. Šliogeris ir pačių filosofų siejamas ir su egzistencinės, ir su fenomenologinės filosofijos idėjomis. „Jeigu kūrybingumą plėtojant filosofinę tradiciją laikytume svarbiausiu kriterijumi, A. Šliogeriui atitektų iškiliausio Lietuvos fenomenologo laurai. Beje, savo kūryboje jis skiria svarbų vaidmenį kūrybingam mąstymui, filosofijos ir poezijos sąlyčiui. Apmąstydamas nuolat kintantį žmogaus pasaulį, mus supančius daiktus ir kalbos bei egzistencijos artumą, A. Šliogeris išlaiko dėmesį pamatiniams metafizikos klausimams“ .
Mąstymo kūrybiškumu, filosofinėmis-poetinėmis metaforomis A. Šliogerio tekstai kai kur šiek tiek primena Friedricho Nietzsche’s mąstymą.
Visgi A. Šliogeris nuosekliausiai išlieka prisirišęs prie sokratiškosios-platoniškosios pasaulio sampratos, prie klasikinės filosofinės minties. „Akivaizdu, kad mes turime mokytis iš Sokrato. Kaip ir jis, mes turime mokytis užmiršti ir užmiršdami naikinti globalinio kalbos vėžio (www) metastazes. Mums ypač reikalingas Sokrato skustuvas, nuo Žemės veido skutantis kalbos barzdą, tokią didelę ir tankią, kad mes nebetikime, jog Žemė dar turi veidą, ir manome, kad ji pati yra ne kas kita kaip kalbos šeriai“(p. 128). „Mes liekame ištikimi Herakleitui ir Platonui. Juk kaip tik Platonas Timajuje kosmopolį vadina Jusliniu Dievu. Mums nėra reikalo griauti ar dekonstruoti, juolab plūsti metafiziką; mes tik įkūnijame, įdaiktiname tai, apie ką metafizika svajoja ir dėl ko lieka nelaminga [...] Mums tereikia būti kantriems ir susitaikyti su savo melancholija, kaip kad su ja susitaiko ir Herakleitas, ir Platonas [...]“(p. 142).
Akivaizdu, kad ankstesniuose A. Šliogerio filosofiniuose traktatuose galima įžvelgti savotišką paaiškinimą, pagrindimą vėlesniems veikalams, šiuo atveju „Melancholijos archipelagams“, juose figūruojantiems, pavyzdžiui, graikų filosofijos vaizdiniams. Akivaizdu, kad labai dažnai šioje žodžių ir vaizdų knygoje figūruojantis kosmopolio įvaizdis – savotiškas Platono olos sinonimas. Veikale „Niekis ir Esmas“ filosofas postuluoja: „[...] Niekio Sūnus [...] tik tas supranta, kad vienintelė vieta, kur galima apsisaugoti nuo Niekio furijų ir besaikio nihilizmo – tai Itakė, vienintelė paties mirtingojo rankomis pastatyti Platono ola, p a ž į s t a m ų daiktų ir artimųjų peizažas, polis kaip kosmopolis: mirtingųjų ir nežmogiškųjų daiktų – Saulės, debesų, šventųjų giraičių, upokšnių, medžių, žvaigždžių, šventyklų, kūniškų ir akivaizdžių juslumo krešulių – bendruomenė“ .
***
Žodžių ir vaizdų knygoje „Melancholijos archipelagai“ daug daugiau Esmo, tai yra Teigìmo, Transcendencijos negu Niekio, nebūties, nežmogiškumo. Aistrą nihilizmui nustelbia nuskaidrėjusi filosofinė kūrybinė mintis. Visgi minties įtampa išlieka.
Akivaizdu ir tai, kad daugelis „Melancholijos archipelaguose“ pasitelktų filosofinių vaizdinių, metaforų nėra naujos – jos atkeliavę iš ankstesnių A. Šliogerio veikalų.
Akivaizdžiausia sąsaja jaučiama su 2005 m. išleistu dvitomiu „Niekis ir Esmas“, iš dalies – su „Būtimi ir pasauliu“ (2006 m.). Kaip buvo pastebėta per „Melancholijos archipelagų“ pristatymą, pastaroji vaizdų ir tekstų knyga – savotiška „Niekio ir Esmo“ santrauka.
Skaitant „Transcendencijos archipelagus“, susidaro įspūdis, kad A. Šliogeris šiek kiek nutolsta nuo egzistencialistinės filosofinės minties ir priartėja prie fenomenologinės, patirtìnės.
Vėliausioji A. Šliogerio filosofija (tiksliau, jos dalis - fotosofija) tiesiogiai susijusi su jo pomėgiu fotografuoti.
Naujausioje žodžių ir vaizdų knygoje „Melancholijos archipelagai“ A. Šliogeris atskleidžia fenomenologišką erdvės-laiko pasaulį. Filosofas poetizuoja beribę, ir kartu dinamišką, kosmoso, kitaip tariant, kosmopolio, erdvę.
Kartais susidaro įspūdis, kad filosofas savo sukurtų vaizdų centriškumu ir universalumu, žvilgsnio, aprėpiančio žemę ir dangų, vertikale mėgina atkartoti eliadišką kosmogonijos, tikriau – pasaulėkūros – vaizdiniją, ar net pačią pasaulėkūrą.
Filosofui būdingas itin kūrybiška, dinamiška filosofinė mintis. Nors ir teigdamas vizualumo (regos, vaizdo) pirmumą žodį, A. Šliogeris dažnai ir kūrybiškai eksperimentuoja su kalba, pasitelkdamas daugiau poetinių metaforų, kurdamas naujadarus.
Pasitelkta literatūra:
Arvydas Šliogeris. Melancholijos archipelagai. Vilnius: Apostrofa/Publicum, 2009.
Arvydas Šliogeris. Niekis ir Esmas. T. 1-2. Vilnius: Apostrofa, 2005.
Arvydas Šliogeris. Daiktas ir menas : du meno kūrinio ontologijos etiudai. Vilnius: Mintis, 1988.
Gaston Bachelard. Svajonių džiaugsmas. Vilnius: Vaga, 1993.
Dalius Jonkus. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009.
Agnieška Juzefovič. Arvydo Šliogerio fenomenas šiuolaikinėje Lietuvos filosofijoje. Filosofija. Sociologija. 2009. T. 20. Nr. 1, p. 63–70.
Agnieška Juzefovič. Fenomenologinis kūnas ir meninė kūryba (M. Merleau-Ponty ir Shi Tao minčių pėdsakais). FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2007. T. 18. Nr. 3
Ona Gaidamavičiūtė
