Izraelis kurį laiką priėmė gana specifinius lankytojus. Olandų populistas Geertas Wildersas yra mėgėjas jį palaikančiai auditorijai teigti, kad Izraelis yra Vakarų karo prieš islamą fronto priekyje. O gruodžio mėnesį Europos kraštutiniai dešinieji politikai važinėjo po žydų gyvenvietes okupuotame Vakariniame krante, tikindami šeimininkus, kad tai buvo „žydų žemė“.
Kai kurie iš šių „Izraelio draugų“ atstovauja politinėms partijoms, kurių rėmėjai, švelniai tariant, tradiciškai nepasižymi broliškais jausmais žydams. Heinz–Christian Strache, pavyzdžiui, vadovauja Laisvės partijai Austrijoje, kurios įkūrėjas ir lyderis Jörgas Haideris pataikavo buvusiems naciams. Vienas iš partijos rinkiminių šūkių „Daugiau stiprybės mūsų Vienos kraujui“ – tai tipiškas Ch. Strache'io tonas. Jo kolega iš Belgijos Filipas Dewinteris atstovauja flamandų nacionalinei partijai, suteptai krauju po karinio bendradarbiavimo su naciais.
Šiais laikais Europoje tik dešinieji politikai vengia atvirai demonstruoti antisemitines pažiūras. G. Wildersas, pavyzdžiui, yra filosemitas ir visi Naujieji Dešiniosios partijos nariai mėgsta pabrėžti „Žydų–krikščionių vertybių“ svarbą, kuri gali padėti apsiginti nuo „Islamofašizmo“.
Kairieji ir liberalūs Izraelio politikai mėgsta pabrėžti, kad antisionizmas nėra tas pats, kas antisemitizmas, o būti Izraelio draugu, nereiškia tą patį, ką ir būti žydų draugu.
Richardas Nixonas, pavyzdžiui, apie žydus sakė, kad „negalima pasitikėti šunsnukiais“, bet tuo pačiu buvo didelis Izraelio gerbėjas. Ir žinoma pastarieji 2000 metų parodė, kad antisemitizmas buvo tobulai suderinamas su žydo garbinimu, vadinamu Nazareto Jėzumi. Beje, Jungtinėse Valstijose didžiausi sionizmo gynėjai – Evangelijos krikščionys – tvirtai tiki, kad žydai, kurie atsisako pereiti į krikščionybę, vieną dieną susilauks baisaus atpildo.
Kartais klaidingi draugai gali būti naudingi. Kai Theodoras Herzlas 19 amžiaus pabaigoje siekė Europoje gauti paramą ir palaikymą žydų valstybės įkūrimui, iš turtingų ir galingų žydų didikų, traktavusių T. Herzlą kaip tvarkos pažeidėją, dažniausiai jis gaudavo atkirtį. Vietoj to šalininkų jis surado tarp religingų protestantų, kuriems atrodė, kad žydams priklauso būti savo šventoje žemėje, o ne Europoje.
Kai tik buvo įkurta žydų valstybė, ankščiausiai žydų draugais Europoje tapo kairiojo sparno atstovai, kurie žavėjosi kolektyviniu gyvenimu pagal kibucus ir traktavo Izraelį kaip socialistų eksperimentą, kurį atliko tokie seni išmintingi kairieji idealistai, kaip, pavyzdžiui, Davidas Benas–Gurionas.
Po 1967–ųjų Šešių dienų karo viskas pasikeitė. Gal tie pokyčiai buvo dar ryškesni po 1973 „Yomo Kippuro“ karo, kai tapo aišku, kad Izraelis neketina grąžinti Palestinos teritorijų, kurias užkariavo. Vėliau, kai Izraelis pradėjo kurti gyvenvietes okupuotose teritorijose, Europos kairiųjų susižavėjimas Izraeliu virto į aktyvų priešiškumą.
Daugeliui dešiniojo sparno atstovų tie dalykai, už kuriuos Izraelį smerkė Europos kairieji, tapo priežastimi juo žavėtis. Šie naujieji draugai pateisino negailestingą jėgą, etninį nacionalizmą ir tolimesnį palestiniečių žeminimą.Trokštantys atgaivinti karingą nacionalizmo formą savo šalyse, tokie politikai kaip Ch. Strache, G. Wildersas ir F. Dewinteris, brėžė paralelę tarp Izraelio ir diskredituotų Europoje fašizmo ir nacizmo.
Kairieji antisionistai dažnai bando diskredituoti Izraelį, lygindami jo veiksmus Gazos ruože su nacių žiaurumais Vakarų pakrantėje. Tai yra pigus triukas, kurio tikslas – maksimaliai įžeisti. Yra priešingai, nei Nobelio premijos laimėtojo rašytojo Jose Saramago pasisakyme apie tai, kad Izraelio armijos atakos Gazos ruože yra prilyginamos Aušvicui. Tačiau naujieji Izraelio draugai iš dešiniojo sparno sudaro vaizdą, kad Izraelis kariauja prieš islamo fašizmą, o tai yra absoliučiai melaginga.
Lyginti islamą – ir ne tik islamo teroristus – su fašizmu, ką sėkmingai daro dešinieji populistai, ir tvirtinti, kad Europa susiduria su grėsme, baisesne nei nacizmas, yra ne tik negailestinga, bet ir pavojinga. Jei tai ir būtų tiesa, tai visos priemonės prieš musulmonus būtų pateisintos, o Izraelis būtų fronto linijos valstybe, besipriešinančia „islamofašizmui“ tam, kad neleistų atsirasti naujam Aušvicui. Taip daugelis Izraelio dešiniųjų politikų viską paaiškina. Ir tarp Europos reakcinių politinių jėgų jie visada suranda aktyvių papūgų.
Toks situacijos traktavimas parodo, kad izraeliečių ir palestiniečių konflikto taikus sprendimas yra beveik neįmanomas. Kuo ilgiau Izraelis, drąsinamas klaidingų draugų Europoje, tęs palestiniečių žeminimus ir užims naujas žemes, tuo labiau tikėtina, kad smurtas ir neapykanta pastos kelią kompromisui, be kurio taika neįmanoma.
Neteisinga analogija su praeitimi sumenkina istoriją. Jei izraeliečiai arba palestiniečiai panašėja į nacius, tuomet tikrasis nacizmo žiaurumas yra labai stipriai sumenkintas.
Bet istorijos eksploatacija, siekiant pateisinti esamą smurtą, negali tęstis amžinai. Kai tik žmonės nustos manyti, kad Izraelis gina Vakarus nuo fašizmo, Izraelis bus apkaltintas smurtavimu Viduriniuose Rytuose. Trumpai tariant, klaidingi Izraelio draugai yra blogiausi žydų draugai.
Ianas Buruma – Bardo Demokratijos ir žmogaus teisių kolegijos dėstytojas, išleidęs knygą „Dievų prijaukinimas: religija ir demokratija trijuose žemynuose“.
www.project–syndicate.org
