Tos pačios rankos ir grožį kuria, ir žmogų nužudo. Ta pati galva ir įspūdingą meilės kūrinį ant popieriaus lapo išlieja, ir žiauraus nusikaltimo planą sukurpia. Tai – paradoksai iš nuteistųjų gyvenimo, ne kartą įrodę, kad blogą darbą laisvėje geru už grotų pakeitęs žmogus – jį supančios aplinkos valdomas sraigtelis.
„Zonos“ įžymybė
Kaunietis Bronius Užupis (55 m.) – devynis kartus teistas recidyvistas. Šiuo metu jis atlieka 13 metų laisvės atėmimo bausmę už nužudymą. Iki dienos, kai vėl galės praverti įkalinimo įstaigos vartus į laisvę, jam likę dar labai daug – apie 11 metų.
Bet nei nusikaltimo pobūdžiu, nei bausmės dydžiu šis nuteistasis, kalintis Kybartų pataisos namuose (Vilkaviškio sav.), nieko nestebina – čia daug tokio likimo vyrų. B. Užupis „zonos“ įžymybe tapo ir įstaigos vadovus nudžiugino, kai čia jo sukonstruotas didžiulis laivo modelis tarptautinėje nuteistųjų meno darbų parodoje neseniai buvo įvertintas aukščiausiu prizu.
Kybartų pataisos namų direktorius Virginijus Adomaitis, parvežęs parodos diplomantui prizą ir perdavęs Lietuvos kalėjimų departamento direktoriaus Artūro Norkevičiaus padėką, suskato rūpintis, kaip kuo greičiau pagerinti sąlygas meno dirbiniais norintiems užsiimti nuteistiesiems – suremontuoti dirbtuvėles, nupirkti kūrybai reikiamų medžiagų.
Padėka ir liaupsės – žudikui. Rodos, tai taip nesuderinama, nelogiška, net šventvagiška. Bet įkalinimo įstaigų darbuotojai nuolat kartoja, kad visi nuteistieji, kad ir už kokio žiaurumo nusikaltimus jie būtų nuteisti, pirmiausia yra žmonės, padarę nepataisomą klaidą tik tam tikromis aplinkybėmis ir dėl tam tikrų priežasčių. Tokius žmones ir reikia „taisyti“ už grotų – su jais daug bendrauti, užimti darbu, skatinti išbandyti save įvairiose veiklos srityse ieškant galbūt įgimto, bet rūpesčiuose ar alkoholyje skandinto talento.
Nesuvaldė kumščių
Paradoksas: jeigu nebūtų sunkiai sužalojęs savo motinos, B. Užupis turbūt niekada nebūtų sužinojęs turįs auksines rankas ir geležinę kantrybę.
Tai nutiko beveik prieš 6 metus. Nors pirmą kartą į teisiamųjų suolą B. Užupis sėdo būdamas jau ne pašėlęs jaunuolis, o beveik 40 metų vyras, įvairūs nusikaltimai (vagystės ir sukčiavimai) per kelerius metus jį padarė 7 kartus teistu recidyvistu. O 2007-ųjų sausį B. Užupis, būdamas girtas, taip susipyko su savo tuomet 74 metų motina, kad sunkiais kumščiais į galvą jos vos neužmušė. Tuomet teismas motinos skriaudiką pasiuntė už grotų 6 metams.
Suimtasis, patekęs į Kauno tardymo izoliatorių, ne tik tyliai atgailavo, bet ir pradėjo ieškoti, kuo užsiimti, kad dienos nelaisvėje būtų nors kiek šviesesnės. Kadangi jaunystėje B. Užupis buvo tarnavęs laive, jūra ir laivai nuolat glūdėjo jo prisiminimuose. Po kiek laiko nuteistasis sukūrė pirmąjį laivo modelį. Iškart įvertintas kaip meno kūrinys, jis džiugino žiūrovų akį ir stebino autoriaus kruopštumu.
B. Užupio sukonstruotų laivų kolekcija didėjo: burlaiviai skyrėsi dydžiu ir detalėmis – lynais, burėmis, kopėčiomis. Vėliau jis sumanė nedidelį burlaivį „įkurdinti“ stikliniame butelyje, per kaklelį įleidžiant smulkiausias detales ir jas kruopščiai sumontuojant.
Motinos skriaudiko padirbdinti laivai buvo eksponuojami nuteistųjų darbų parodose. „Zonos“ pareigūnai tikėjosi, kad menininko gyslelę savyje atkapstęs kalinys tai išnaudos ir sugrįžęs į laisvę. Galbūt todėl B. Užupis iš „zonos“ buvo išleistas kur kas anksčiau teismo paskirtos bausmės laiko.
Stokojo kantrybės
Bet pareigūnų viltys neišsipildė: laisvėje savo pomėgį iškart užmetęs B. Užupis mėgavosi nerūpestinga savo, išgerti mėgstančio bedarbio ir benamio, kasdienybe, kol po kelių mėnesių tapo žudiku. Vakarykštis kalinys, priimtas gyventi pas ligotą garbaus amžiaus kaunietį, iš pradžių juo rūpinosi, jam padėjo, o vėliau pradėjo ligonį daužyti ir spardyti, nes pavargo kuopti prišlapintą nelaimėlio lovą ir gyventi nuolat dvokiančiame bute. Galiausiai 2010-ųjų rudenį B. Užupis savo geradarį nužudė. Kantrybe „zonoje“ stebinusio menininko rankos tapo žudiko rankomis, kai nugriebė pilną skysčio plastikinį butelį, kočėlą, mėsos muštuką – jais ligoniui buvo sulaužyti šonkauliai ir mirtinai sužaloti vidaus organai.
Taigi vėl grįžęs į „zoną“ B. Užupis sugrįžo ir prie savo pomėgio konstruoti laivų modelius. Tas, kurį įvertino minėtos tarptautinės parodos organizatoriai, yra net apie pusantro metro ilgio ir metro aukščio burlaivis, kurtas apie porą mėnesių. Kalinys taip paniręs į savo konstravimus, kad dirbtuvėlėse norėtų praleisti ir savaitgalius.
Sustabdytas laikas
Talentingų žmonių, apie savo talentą sužinojusių tik patekus už grotų, visose Lietuvos įkalinimo įstaigose yra ne po keletą ir ne po keliolika. Didelės patirties šioje srityje turi Marijampolės pataisos namų darbuotojai, 2002 metais pirmieji Lietuvoje sutelkę meninių polinkių turinčius nuteistuosius į „zonoje“ įsteigtą dailės studiją. Joje nuolat triūsia ne tik pieštuką ar teptuką į rankas pirmą kartą paėmę kaliniai, bet ir medžio raižytojai, drožėjai, konstruktoriai.
Šioje „zonoje“ bene nuo 2003-iųjų daug ką stebino marijampoliečio Alvydo Bielevičiaus, pusamžio nuteistojo, įspūdingi medžio drožiniai. Medžio drožėjo talentą savyje jis atrado tik tada, kai už grotų 8 metams pateko už sugyventinės nužudymą.
Marijampolės pataisos namuose sugebėjimą piešti savyje atrado ir vėliau įvairių televizijos laidų kūrėjų labai pamėgtas, todėl žiūrovams pažįstamas jonaviškis tatuiruočių meistras Andrius Lobovas, kai, įžengęs į trečią savo gyvenimo dešimtį, buvo nuteistas už automobilių vagystes.
O pusamžis vilkaviškietis Linas Micuta pelnė rašytojo vardą, kai Marijampolės pataisos namuose tapo kalinių rašinio meilės tema nugalėtoju. „Jeigu ne sustabdytas laikas už grotų, niekada nebūčiau giriamas už gebėjimą laisvai lieti savo mintis raštu, – tuomet sakė išliaupsintas nuteistasis. – Tas rašinys – tai mano gyvenimo „nuotrauka“. O gyvenau visaip – kasdienybė vertė. Bet tik „zonoje“ radau progą apgalvoti savo gyvenimą ir apibendrinti, kad turėjau ypač šviesų devynerių metų laikotarpį – kai mylėjau ir buvau mylimas. Visa kita – metai, kuriuos norėtųsi išbraukti arba kaip nors juos pataisyti, tik tai jau nebeįmanoma.“
KOMENTARAS:
Artūras NORKEVIČIUS, Kalėjimų departamento direktorius:
Artūras NORKEVIČIUS (nuotr. Redakcijos archyvo)
Menas yra viena iš formų bandant atkurti visuomenės ir atskirtųjų jos narių ryšius, bendravimą, supratimą ir susitaikymą. Meno svarbiausia savybė – kūrėjo valios ir saviraiškos laisvė. Tai turbūt yra tai, ko fizinės laisvės netekę asmenys trokšta labiausiai ir kas skatina juos keistis. Žinoma, paradoksalu, kad dažnai tik būtent įkalinimo įstaigose žmonės atranda meninį savo sielos polinkį ir talentą. Kai kurių nuteistųjų meno darbai virsta savotišku jų gyvenimo dienoraščiu, tam tikru įkalinimo įstaigoje praleisto laiko įprasminimu. Todėl išties prasminga padėti kalintiems žmonėms per jų kūrinius suartėti su visuomene, kurią jie kažkada yra labai apvylę savo beprasmiais, kvailais, įskaudinusiais darbais. Menas visais laikais buvo žmones nuraminanti ir sutaikanti jėga. Labai džiugu, kai talento paieškoms ir kūrybai skiriamas laikas padeda nuteistiesiems rasti savyje daugiau ramybės ir susitaikymo. Juk nesvarbu, kieno sukurtas meno kūrinys – jis vis viena teikia gerų emocijų tiek kūrėjams, tiek žiūrovams, o tai yra labai svarbus visuomenės ir gyvenime suklydusių jos narių dialogas.
Irena Zubrickienė
