Jau keletą sekmadienių grupės „ŠarkA“ narę dainininkę ir Anapilin iškeliavusio aktoriaus Vytauto Šapranausko mylimąją Ievą Stasiulevičiūtę televizijos žiūrovai mato nauju amplua – „Šachmatinio“ choro generolės neseniai prasidėjusiame TV3 projekte „Chorų karai“. Dėl tos pačios priežasties pastaruoju metu su Ieva susisiekti telefonu ar kitais būdais beveik nebeįmanoma, o kai pagaliau vis dėlto pavyksta, interviu, darytame prieš V. Šapranausko mirtį, visos merginos kalbos sukus apsukus vis sugrįžta prie „Chorų“... „Atrodo, būsite apsėsta šio projekto“, – juokais konstatuoju jau atsisveikindama, o generolė man rimtai pritaria, kad taip ir yra.
– Panašu, jog pastaruoju metu Ieva Stasiulevičiūtė užsigriebė labai daug. Ne už kalnų laikas, kai teks gintis du bakalauro diplomus skirtinguose universitetuose, o dar „Chorų karai“... Kokia šiuo metu Ievos diena, kad ji viską suspėja?
– Greičiau jau Ievos para, o ne diena (juokiasi). Meluočiau, jei imčiau pasakoti, kad man šis periodas nėra ypatingas, nes tikrai nelengva. Užtai labai džiaugiuosi, kad yra Gintarė. Paprastai šiame projekte visi chorai turi po vieną generolą, bet mums pasisekė – esame dviese, galime viena į kitą remtis, tartis, padėti. Manau, kad sunkiai išsiverstume viena be kitos. Juk su choristais dalyvaujame visame procese: nuo dainos parinkimo iki sceninio vaizdo. Galime pasidžiaugti, kad esame tikra komanda, kur kiekvienas žino, už ką yra atsakingas, ir dirba savo darbą. Mes su Gintare rūpinamės, kad komandos narių sumanymai būtų įgyvendinti, todėl lakstome, perkame, nuomojame, skolinamės, ko reikia pasirodymui. O visų mūsų indėlis, aišku, pasimato sekmadienį.
– Nekilo minčių pasilengvinti gyvenimą ir bent vieno diplomo gynimą atidėti?
– Nemanau, kad tai būtų protinga. Jau rašau du bakalauro darbus. Tiesa, turiu labai susikaupti, kad netyčia nesupainiočiau, kuriam dėstytojui ką nusiųsti. Pastaruoju metu mano gyvenime tikras balaganas (juokiasi). Chorai atima beprotiškai daug laiko. Nors verčiuosi per galvą, kad visur spėčiau, jaučiu, kad tai nėra paprasta. Bet projektas – laikinas dalykas. Galime iš jo iškristi bet kurį sekmadienį, todėl mesti tai, ką dariau ir ko siekiau ketverius penkerius metus, būtų tikra nesąmonė. Nesąžininga pačiai sau. Taigi, kol kas bandau derinti ir labai tikiuosi, kad pavyks.
– Įsivaizduoju, kad yra ir kitaip manančiųjų: kam tie mokslai, „ŠarkA“, televizija... Atsirinktų mergina, kas svarbiausia, ir pasimėgautų jaunyste bei gyvenimu. Turėtų laiko ir darbui, ir mokslui, klubams, vakarėliams.
– Gal ir logiška, bet galiu pasakyti, kad mano gyvenime viskas taip susiklostė beveik savaime. Iš pradžių įstojau mokytis į Kauno kūno kultūros akademiją, ten pasirinkau neakivaizdines studijas. Kai atvažiavau į Vilnių, pamačiau, kad turiu per daug laiko – nors sienomis lipk. Aš taip nepratusi. Tada įstojau į Mykolo Romerio universitetą, vėliau netikėtai pasipylė visokie darbo pasiūlymai. Prasidėjo veikla televizijoje, muzikos grupėje... Beje, gavusi pasiūlymą nepuolu stačia galva, visada gerai apsvarstau ir atsirenku. Jei eičiau visur, kur esu kviečiama, šiandien Ieva turbūt jau karste gulėtų (juokiasi). Bet yra pasiūlymų, kad mirk arba gyvenk – vis viena eisiu, nes labai norisi. Šitaip ir su „Chorų karais“. Puikiai suprantu, kad kitais metais „ŠarkA“ gali nebesulaukti tokio pasiūlymo. Tai mūsų šansas, galimybė čia ir dabar. Kaip atsisakyti? Taip, prisiėmiau nemažą atsakomybę ir puikiai suvokiu, kad tai tik mano asmeninis reikalas, kaip padaryti, kad ir mokslai nenukentėtų, ir choras kuo geriau pasirodytų. Nei mano dėstytojams įdomu, ką aš veikiu laisvalaikiu, nei televizijoje kam aktualu, kad šiais metais turiu apsiginti du diplomus. Taigi, pasirinkimo nebėra: galbūt miegosiu po dvi valandas per parą, nespėsiu pavalgyti, bet dabar jau versiuosi per galvą, kad atlikčiau savo pareigas.
– Turbūt žinote, jog įtampa ir darbas be jokio poilsio gana dažnai pramogų pasaulio atstovus nuveda iki ligoninės, išsekimo, lašelinių...
– Mums su Gintare tai jau ne naujiena. Beveik tradicija, bet tokiais atvejais būname pačios kaltos. Nereikia iš to pūsti burbulo. Visi puikiai pažįstame savo organizmą, ir, jei tikrai norime, galime juo pasirūpinti. Žinai, kad negali išsimiegoti tiek, kiek reikia, privalai tai kompensuoti gera mityba, pakankamu kiekiu skysčių, privalai šilčiau rengtis... Yra saugiklių, kad tokie dalykai nenutiktų. Be to, kad ir kaip būtų sunku, visada gali pasiguosti, kad nuovargis kada nors baigsis ir ateis atostogos, kurių tikrai nusipelnei. O visų svarbiausia – motyvacija. Žinojimas, dėl ko tai darai. Tikrai, yra buvę akimirkų, kai norisi viską mesti, spjauti, siųsti velniop, bet kai sekmadienį atsistoji, apsidairai scenoje, pamatai savo darbo vaisius, ta nemiga, nuovargis atsiperka... Užgroja muzika ir norisi pravirkti. Pasijuntu tokia laiminga, kad viskas pavyko, kaip planavau. Ir galų gale – kada daryti, jei ne dabar?
– „Chorų karai“ transliuojami tiesiogiai. Net ir patyrę laidų vedėjai sako, jog tiesioginis eteris – nemažas išbandymas. Kaip jūs jaučiatės?
– Kas yra tiesioginis eteris, supratome jau per pirmąjį pasirodymą. Bet papasakosiu nuo pradžios. Tempas, kol atėjome iki scenos, buvo toks didelis, kad mes su Gintare užmiršome pačios save. Visus aprengėme, viską sustygavome ir... beveik paskutinę minutę prisiminėme, kad pamiršome nupirkti Gintarei batus. Aišku, iš tos situacijos išsisukome, ir jau bėgte į sceną. Įšokome, įkvėpėme, žvilgtelėjau į Gintarę, ji – į mane,o tada mintis: „Viskas. Dabar jau nebėra kur bėgti.“ Tuo momentu supratau, kad eteris tiesioginis: kas benutiktų, kito dublio nebus. Nebeturėsime progos pasitaisyti. Jei tik kas nors ne taip, visi išgirs, visi pamatys. Ir galime apsikvailinti per visą Lietuvą... Bet, kita vertus, tai tik didesnis postūmis stengtis.
– Ar su Gintare esate patenkintos savo darbo rezultatais?
– Man baisiausia pasirodymo dalis – stovėti prieš komisiją: manau, kad apie nieką kitą nebuvo tiek išankstinės nuomonės, kiek apie mus. Todėl ir ėjome tarsi į mūšio lauką. O kai du sekmadienius iš eilės buvome įvertintos dešimtukais, jaučiausi taip, tarsi būčiau gavusi „Oskarą“. Vėlgi, girdėjome, kad žiūrovai mūsų nepalaiko, ir staiga per pirmąją laidą – 7 tūkstančiai balsų už „Šachmatinį“ chorą, per antrąją – 12 tūkstančių. Po pirmojo pasirodymo maniau, kad sulauksime vos 300 palaikančių skambučių. Draugai, giminės, artimieji... O čia 7 tūkstančiai! Man jie – didelis laimėjimas... Nė neįsivaizdavau, kad tiek žmonių skambins ir atiduos balsus už mus.
– Tai, ko gero, bus atsakymas tiems, kurie sako, jog Ieva – ne pati, kad ją kažkas vis pastumia į priekį pramogų pasaulyje, kad jei ne „tas žmogus“...
– Na, taip, stovi man už nugaros ir vis stumdo (juokiasi). Kai kam gal patogu taip mąstyti, bet aš esu visai rami. Kas mane stumia? Vytautas (Šapranauskas – red. past.)? Tikrai ne. Manau, jam kaip tik būtų ramiau, jei manęs ten nebūtų.
Ką galvojate apie grupės „ŠarkA“ ateitį? Juk likote dviese su Gintare...
– Mūsų dabar aštuoniolika.
– Bet tai ne „ŠarkA“.
– O kodėl ne? Šiuo metu jau galime važiuoti koncertuoti su visu choru. Choras – mūsų projekto dalis. Ne Ieva ir ne Gintarė buvo pakviestos į „Chorų karus“, o „ŠarkA“. Taigi, esame „ŠarkA“ ir 16 žmonių choras. Manau, kad mūsų galimybės tik prasiplėtė.
– Grupės „ŠarkA“ sceninis įvaizdis – tikra priešingybė kolektyvui, su kuriuo pradėjote muzikinę karjerą. Dabar jūs – nebe tos seksualios merginos, greičiau VAMP stiliaus moterys. Net gyvenime jūsų stilius, Ieva, keičiasi. Įdomu, ar labai skiriasi Ieva scenoje ir gyvenime?
– Kiek man žinoma, visuomenėje esu baisus žmogus (juokiasi). Ką gi, per daug dėl to nesijaudinu. Manau, kad neprivalau visiems įtikti. Tai nėra mano tikslas.
O dėl sceninio įvaizdžio galiu pasakyti tiek: vieną stilių išbandėme, jau turėjome standartinį makiažą, seksualias sukneles... Vėliau pamatėme, kad gerai dainuojančių ir puikiai atrodančių merginų yra daug, o mes šioje masėje beveik pradingstame, be to, ir pačioms pasidarė neįdomu būti tokioms kaip visos. Nusprendėme leisti sau tapti tokioms, kokios norime būti. Tai jokiu būdu nėra akmuo į kitų grupių daržą, žiūrėkite – mes kitokios. Tiesiog kiekvienas pasirenka, kas jam artimiau. Tiesą sakant, dabar nė už ką nebenorėčiau rengtis trumpos blizgančios suknelės...
– O dabar apie kasdienį stilių. Jūsų nuotraukos su užrašu „Aš myliu madą“ – Vilniaus gatvėse. Ir iš tiesų, prie jūsų aprangos, stiliaus neprikibsi. Mados kūrėjai dažnai mėgsta sakyti, jog stiliaus suvokimas įgimtas, jo neišmoksi. Tai tiesa?
– Mano atveju – tikrai ne. Visko išmokau. Ir dabar mokausi, domiuosi mada. Man tikrai ne tas pats, kaip atrodau. Esu kažkur girdėjusi patarimą, tinkantį kiekvienai moteriai: „ ei blogai jautiesi, esi pavargusi, tiesiog pasipuošk, pasidaryk sau šventę.“ Papuošk bet kurią moterį – ir ji iš karto pasijus kitaip. Drabužis tarsi pakylėja.
Tiesa, pastaruoju laiku mano gyvenime nutinka visaip. Abi su Gintare apsimūturiavusios šiltais megztiniais, šalikais ankstyvą rytą dažnai išsiruošiame į Gariūnus pirkti choristams apdarų. „Chorų“ biudžetas nėra didelis, todėl tenka suktis, kaip išmanome. Tai ir perkame Gariūnuose urmu, kaip su Gintare juokaujame. Visko daug: medžiagos, batų pasirodymui. O paskui visai nepanašios į mados ikonas su didžiuliais maišais traukiame automobilio link (juokiasi). Bet galiu pasakyti, kad net ir rengdamasi į Gariūnus ir kraudama ant savęs viską, kad tik nesušalčiau, spalvas paderinu (juokiasi).
– Internete dar galima rasti jūsų nuotraukų iš anų laikų, kai buvote „Olialia pupytė“. Jose – jauna mergaitė, šviesaus veidelio, šviesių plaukų...
– Taip, taip... Močiutei tada buvau labai graži. Iki šiol prisimena, kokia buvau graži. Užtai pati labai džiaugiuosi, kaip dabar atrodau. Bandžiau, ieškojau, kol pagaliau atradau. O dėl ano įvaizdžio irgi negaliu ant savęs pykti. Tiesiog toks buvo mano amžius ir grožio suvokimas. Vieni tokių metų su skiauterėmis vaikšto, kiti plaukus mėlynai, raudonai dažosi, kerzinius batus ir odinius drabužius įsimyli. Aš turėjau plastmasinius baltus plaukus, vaikščiojau su priaugintais nagais ir tada buvau sau labai graži. Aišku, dabar, kai pažiūriu į tas nuotraukas, jos kelia tik šypseną, bet tuo šventai tikėjau, norėjau ir labai džiaugiausi.
Vėliau užaugau, o mano įvaizdis pamažėle keitėsi. Plaukai liko natūralūs, jie ėmė tamsėti, nebeliko ilgų priklijuojamų nagų, aukštakulnių. Drabužinė pasipildė naujais apdarais. Bet, kas žino, gal po penkerių metų dabartinė išvaizda man atrodys juokinga. Kita vertus, žmogui nemažą įtaką daro aplinka. Tuo laiku buvau apsupta blondinių ir man atrodė, kad tai gražu. Galų gale augau Kaune. Ten kitokia ir nebūčiau pritapusi (juokiasi). Vėliau atvykau į Vilnių, pamačiau, kaip čia žmonės atrodo, kokios muzikos klausosi, kokias vietas lanko. Man tai pasirodė įdomu ir natūraliai prasidėjo pokyčiai. Apskritai, praeities nesigėdiju ir nemanau, kad dėl jos turėčiau aiškintis. Tas pats, lyg moteris teisintųsi dėl kažkada nevykusiai pasirinkto vyro. Tai buvo mano patirtis, džiaugiuosi ja kaip bet kuria kita gyvenimo patirtimi.
– Ieva, ar esate iš tų žmonių, kurie planuoja savo gyvenimą, visada turi sėkmės, populiarumo, karjeros planų?
– Ne veltui sakoma: žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Aišku, turi galvoti, bet iki tam tikros ribos. Galbūt šiandien suplanuosi vieną, o rytoj gausi tokią galimybę, kad viskas apsivers aukštyn kojomis. Mano planai trumpalaikiai – dažniausiai tenoriu užbaigti tai, ką esu pradėjusi. Savo vaikų vardų tikrai nežinau.
– Jau kurį laiką esate pramogų pasaulyje. Ar turite čia draugų?
– Nemanau, kad tai vieta draugystėms. Apskritai, pramogų pasaulis nėra erdvė, kurioje aš esu. Tai tik viena iš erdvių. Be jos dar yra mokslo, šeimos, namų aplinka. Man tai žymiai svarbiau. Kita vertus, kas tas pramogų pasaulis? Jei jį įvardysime kaip vienų, dvejų, trejų metų vakarėlius, atidarymus, uždarymus – tai man nėra įdomu. Gavusi kvietimą į vakarėlį, į jį eisiu tik tuomet, jei tuo laiku neturėsiu paskaitų, jei su manimi nenorės susitikti seniai matyta draugė, jeigu vakarėlyje bus įdomių žmonių... Pramogų pasaulis nėra siekiamybė, šiuo metu jis – tiesiog mano darbo vieta. Už visus vakarėlius ir renginius man įdomiau tai, ką darome dabar. Dirbame, ieškome, šlifuojame, o sekmadienį parodome...
– Beje, o kas kepa dabar pyragus, gamina valgį ir tvarko namus, kai laisvo laiko visai nebeliko? Sklando kalbos, kad Ieva buvo puiki šeimininkė.
– Paskutiniu laiku gaminu tik kavą, kurią susipilu į termosą prieš bėgdama į repeticijas. Dabar jau turiu, kas buityje man pagelbsti. Kartą per savaitę ateina namų tvarkytoja. Manau, jei ne ji, ko gero, gyvenčiau sąvartyne... Anksčiau tikrai to nereikėjo. Būtų net keista, jei kažkas už mane darytų tai, ką galiu nuveikti pati.
Elvyra Žvirblienė
"Moters savaitė"
