Vienas geriausių Lietuvos dviratininkų 34-erių Tomas Vaitkus, prieš porą metų garsiai paskelbęs apie karjeros pabaigą, vėl mina pedalus tarptautinėse varžybose. Ne savo malonumui – stengdamasis įveikti save, varžovus ir įrodyti visiems, kad važiuoti dviračiu greitai jis dar gali.
Grįžimas į sportą po pusantrų metų pertraukos prasidėjo nuo Lietuvos rekordo. Jį T. Vaitkus pasiekė pernai, kai dviračiu iš Klaipėdos į Vilnių numynė per 8 val. 32 min. ir 10 sek.
Nuo praėjusio sezono antrosios pusės klaipėdiškis apsivilko Tarptautinės dviračių sporto sąjungos (UCI) trečiojo diviziono komandos iš Latvijos „Rietumu-Delfin“ marškinėlius. Šiam sezonui jis pasirašė sutartį taip pat su trečiojo diviziono „Al Nasr Pro Cycling Team-Dubai“ iš Jungtinių Arabų Emyratų ir su ja jau iškovojo ne vieną pergalę.
Per savo karjerą T. Vaitkus yra atstovavęs ir gerai žinomoms „Landbouwkrediet-Colnago“, „Ag2r Prevoyance“, „Discovery Channel“, „Astana“, „RadioShack“ ir „Orica GreenEDGE“ komandoms, o jo pergalių sąraše yra ne tik Lietuvos ir pasaulio jaunimo (iki 23 metų) čempiono titulai, bet ir laimėtas legendinių lenktynių „Giro d’Italia“ etapas.
Tomai, kodėl nusprendėte grįžti į profesionalų sportą?
Tai įvyko neplanuotai. Prasidėjo nuo to, kad ėmiau daugiau sportuoti, nes buvau priaugęs daug svorio. Vėl nuvažiavau į lenktynes, pajutau „kraujo skonį“ ir viskas prasidėjo. O valgant apetitas didėja: pradėjau lenktyniauti, pamačiau, kad dar galiu važiuoti greitai, ir taip atsitiko, kad grįžau.
Aišku, daug per tuos pusantrų metų praradau, taip pat ir kai kurių dviratininkui naudingų savybių. Reikia dar daug dirbti, kad būčiau toks, koks buvau anksčiau.
Ar baigus lenktyniauti buvo sunku?
Pirmus metus net nenorėjau žiūrėti į tą sportą. Gal buvau ir piktas ant jo, nes labai pasikeitė – tapo komercinis. Iš pradžių, kai pirmus metus lenktyniavau profesionaliose komandose, komanda būdavo kaip šeima, draugai. Bet dviračių sportas visą laiką keitėsi, darėsi vis labiau komercinis – sportininkai vieni į kitus nebežiūri, galvoja tik apie save. Konkurencija didelė, kad išliktum šio sporto gretose, turi būti ir „naglas“, ir egoistas.
Šiandien atstovaujate komandai „Al Nasr Pro Cycling Team-Dubai“. Ar esate ja patenkintas?
Taip. Komandoje atlieku du vaidmenis: esu sportininkas ir važiuojantis direktorius, tad sprendžiu, kokia bus lenktynių taktika, kartais treniruotėse padedu vietiniams sportininkams. Komanda gyvuoja pirmus metus, tad didelio spaudimo nėra – ar gerą rezultatą parodome, ar nepasiseka. Komanda jauna, auga, mokomės ir mums visai neblogai sekasi. Valdžia taip pat, galima sakyti, patenkinta.
Lenktyniaujančio direktoriaus pareigos – jums naujas iššūkis?
Anksčiau būdavau daugiau darbininkas ir darydavau tai, ką man pasakydavo. O dabar ir komandai pavadovauju, ir pačiam tenka pavažiuoti. Kol kas rezultatais patenkintas ir aš, ir komanda. Jaučiuosi laisviau, nes darau tai, ką noriu, ir taip, kaip norėčiau, kad būtų daroma.
Kokie komandai iškelti tikslai?
Kuo daugiau pasirodyti, išlįsti į viešumą, kad komanda taptų žinomesnė. Nenoriu spėlioti ir žiūrėti toli į ateitį, bet gali būti, kad kitais metais tapsime antrojo diviziono komanda – pakilsime vienu laipteliu aukščiau. Perėjus į aukštesnį lygį, bus daugiau ir didesnių lenktynių, ne tik tai, ką galime gauti dabar.
Pasirašėte sutartį vieneriems metams. Ketinate ją pratęsti?
Pasiūlymą likti kitiems metams jau turiu, bet parašai dar nesudėti. Jeigu gaučiau viliojantį pasiūlymą iš kokios nors didesnės komandos, pagalvočiau. Bet ši komanda man kol kas tikrai patinka, perspektyvos neblogos, viskas labai gerai klostosi. Gali būti, kad, baigęs dviratininko karjerą antrą kartą, liksiu ten jau kaip nebevažiuojantis direktorius.
Jungtiniai Arabų Emyratai – mums egzotiška šalis. Ar reikėjo priprasti prie kultūrinių ir kitokių skirtumų?
Viskas kitaip nei pas mus, bet reikia prisitaikyti. Nors dabar, prasidėjus karštajam sezonui, ten sunku ir turbūt jau su visa komanda išvažiuosime į Europą. Daugiau laiko Emyratuose praleidome žiemą.
Bet paprastai sunku. Reikia treniruotis dykumose – vėjas, smėlis... Norisi kalnų – tenka sėsti į automobilį ir apie valandą į juos važiuoti. Taip prarandame daug laiko – kol nuvažiuojame, kol parvažiuojame, užtrunkame visą dieną.
Turite namą Ispanijoje. Su šia šalimi siejate savo ateitį?
Senokai esu įsigijęs ten būstą. Man buvo patogu treniruotis – keliai geri, aukšta dviračių sporto kultūra. Saugiau keliuose jautiesi nei Lietuvoje ar Emyratuose. Gal vasarą važiuosiu ten pasitreniruoti. Kol kas ateities su Ispanija nesieju.
Mokate ne tik greitai minti pedalus, bet ir mėgstate greitai važinėti mašina. Esate greičio fanatikas?
Gal daugiau adrenalino. Patinka ekstremalios sporto šakos, dalyvauju ir renginiuose – daug draugų ten dalyvauja ir aš kartu. Bet dabar su automobilių sportu nieko bendra neturiu. Šiuo metu vairuoju „Mini“ – tikrai ne iš greitųjų automobilių. Gal jau užaugau?.. Žinoma, kai yra galimybė vairuoti sportinį automobilį ir aplėkti porą ratų, visada malonu ir įdomu. Bet nebėra taip, kaip būdavo anksčiau – įsėdai į automobilį, ir tau lenktynės prasideda.
Ar sužadėtinė Gabrielė lydi jus po pasaulį?
Jeigu stovyklos ilgesnės, aplanko. Bet gana dažnai parskrendu į Lietuvą ir būnu namuose. Aišku, kelionių daug – lenktynės, stovyklos, bet stengiuosi grįžti į Lietuvą. Nepalieku vienos.
Sužadėtinė dirba modeliu, o jūs ar domitės mada?
Kol kas Gabrielė modelio darbą pristabdė – dabar studijuoja slaugą. Man patinka gražiai apsirengti, bet daugiausia dominuoja sportiniai drabužiai. Aš visą gyvenimą su sportine apranga, laisvalaikiu taip pat renkuosi sportinį stilių.
Norėtumėte dar palenktyniauti „Tour de France“ ar „Giro d’Italia“?
Žinoma, norėčiau, jeigu būtų tokia galimybė. Tikrai pasiruoščiau ir parodyčiau, kad dar galiu važiuoti, ir greitai. Nors yra daug skeptikų, kurie man vėl pradėjus sportuoti sakė, kad greitai važiuoti nebegalėsiu.
Lina Daugėlaitė, sportas.info
