Buvusi šalies finansų ministrė Ingrida Šimonytė dabartinės Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės, kurioje dominuoja Lietuvos socialdemokratų partija, savigyrą dėl valstybės finansų gerovės vertina ironiškai.
„Keturių šių metų mėnesių centrinės valdžios deficitas, palyginti su tuo pačiu 2012 m. laikotarpiu, buvo mažesnis 85,9 mln. litų, rodo Finansų ministerijos duomenys. Vyriausybė planuoja, kad per artimiausius dvejus metus bendras valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų deficitas nuosekliai mažės, o 2016 m. pajamos viršys asignavimus. 2013 m. valdžios sektoriaus deficitą 2014 metais ketinama sumažinti iki 1,5 proc. BVP, 2015-aisiais – iki 0,5 proc. BVP, o 2016 metais planuojamas 0,5 proc. BVP perteklius“, – skelbia vyriausybės interneto svetainė.
Paprašyta pakomentuoti šiuos optimistinius planus, I. Šimonytė siūlė nepainioti prielaidų ir sutapimų. „Kai rinkimų kampanijos metu Viktoras Uspaskichas žadėjo, kad 2016 m. viešieji finansai taps subalansuoti, jeigu Vyriausybei vadovaus jis, sakiau, kad taip bus ne „dėl“, o „nepaisant“. Dabar tai ir matote – tai tie patys skaičiai, kuriuos FM deklaravo kaip deficito tikslus dar man joje dirbant praėjusių metų rudenį“, – pastebėjo ji.
Komentuodama, nuo ko priklauso minėta sėkmė, I. Šimonytė siūlė pradėti nuo pajamų. „Pajamos priklauso nuo ekonomikos dinamikos ir mokesčių bazių (vartojimo, darbo užmokesčio fondo, pelno) augimo tempų. Nors kai kas abejoja, ekonomika auga, vadinasi, mokesčių pajamos, skirtingai nei, tarkime, 2009–2010 metais, kasmet didėja. Kadangi Finansų ministerija pavasarį praktiškai nepakeitė pernykščio rudens ekonomikos raidos prognozių (o jų keisti kol kas ypatingo pagrindo ir nematyti), galima tikėtis, kad remiantis šiuo scenarijumi ir nekeičiant mokesčių taisyklių, biudžetų pajamos kasmet augs maždaug tiek, kiek nominalus BVP – apie 5–7 proc. Tai yra 1,5–2 mlrd. litų“, – nurodo eksministrė.
Vadinasi, anot I. Šimonytės, tam, kad mažėtų deficitas, tereikia, jog išlaidos augtų lėčiau nei pajamos.
„Dabar esame visai kitame ekonomikos ciklo etape nei 2009–2010 metais, kai net mažinant išlaidas ir kartu mažėjant pajamoms deficitas vis tiek didėjo. Dabar nieko mažinti nebereikia, tereikia prilaikyti išlaidų augimo tempą – ir deficitas trauksis natūraliai. Išlaidų augimo tempą prilaikyti padės Fiskalinės drausmės įstatymas, kuris reikalauja kasmet gerinti balanso rodiklį 1 proc. punktu BVP, priešingu atveju valstybės biudžeto išlaidos negalės didėti iš viso iki pat 2016 metų. Vargu ar tai būtų priimtina valdantiesiems, todėl jie (kaip ir bet kokie kiti valdantieji) turės planuoti po 1 proc. punktą mažesnį deficitą kasmet ir galės išleisti apie 40–50 proc. pajamų prieaugio, o likusią dalį atidėti deficito mažinimui. Žinoma, tai nebus labai lengva, nes pretenduojančių į didesnį finansavimą visada bus daugiau nei paties finansavimo, tačiau tokia yra įstatymo, kurį Seimui pateikė dabartinis finansų ministras aną kadenciją, logika, Nematau priežasties, kodėl jo turėtų būti nesilaikoma. Juolab kad, kaip minėjau, apie jokius išlaidų mažinimus kalbėti nebereikia, tereikia atsargiai ir pamatuotai skirstyti turimą išlaidų rezervą, kurį dar, beje, papildys ir sutaupytos lėšos pvz., pasibaigus pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai“, – nurodo I. Šimonytė.
Plano realumas, kaip nurodo I. Šimonytė, priklauso nuo prognozės realumo (kol kas dėl jos abejoti didelio pagrindo nėra) ir nuo pasiryžimo laikytis Fiskalinės drausmės įstatymo, dėl ko, kaip ji pabėžia, abejonių kilti neturėtų.
Žinoma, tai reiškia, kad „dalybų šventė“, kaip apibendrina I. Šimonytė, bus kuklesnė, nei daugeliui norėtųsi, ir reikės rinktis prioritetus, o tai paprastai sunkiausia. „Tai taip pat reiškia, kad kalbėti apie didesnio masto mokesčių pakeitimus be papildomos kompensacijos kitus mokesčius didinant irgi nėra jokios erdvės“, – teigia buvusi finansų ministrė.
