Spektaklis „Vaikų dienos“ prieš 30 metų Šiauliuose sulaukė nepakartoto populiarumo. Žmonės veržte veržėsi į vaidinimus, teatras gyveno aukso amžių. Praėjus 30 metai aktoriai, kurie vaidino “Vaikų dienose“, šį sekmadienį sugrįžta į Šiaulių sceną. Meilė garsiajam aktorių kursui neišblėso — į šį pasirodymą bilietai išpirkti per kelias valandas.
Susitikimas scenoje po 30 metų
Sekmadienį Šiaulių dramos teatro scenoje vaidins Irenos Vaišytės kursas: Saulius Bareikis, Dalia Brenciūtė, Julius Dautartas, Olegas Ditkovskis, Sigitas Jakubauskas, Saulius Kizas, Virginija Kochanskytė, Rimanta Krilavičiūtė, Edmundas Leonavičius, Silva Miliauskaitė, Nijolė Oželytė, Regina Šaltenytė, Antanas Venckus, Gerardas Žalėnas, Juozas Žibūda.
Tai vienas iš geriausių aktorių kursų, kuriuos paruošė Lietuvos muzikos akademija. Tik keturi aktoriai iš šio kurso liko dirbti Šiaulių teatre. Aktoriai, po tiek metų susitikę scenoje, vaidins ištraukas iš legendomis apaugusio spektaklio „Vaikų dienos“, prisimins savo pirmuosius etiudus, dainuos studentiškas balades ir dainas.
Prieš 30 metų jaunuosius aktorius šiauliečiai tiesiog dievino. Vieno aktoriaus žodžiais, „tekdavo lipti tiesiog per gerbėjas“. Jie gaudavo glėbius gėlių, o į teatrą jie pakliuvo aukso amžiaus laikais. Tuo metu teatrui vadovavo nusipelniusi režisierė Aurelija Ragauskaitė.
Jaunieji aktoriai buvo apgyvendinti viename iš Pietinio mikrorajono namų po du tris viename bute. Nors „Vaikų dienos“ buvo populiarios, bet kursas pradėjo “byrėti“: kas nutekėjo, kas grįžo į gimtąjį miestą, kas pradėjo režisuoti. Šiaulių teatre iš didelio kurso liko dirbti Rimanta Krilavičiūtė, Juozas Žibūda, Antanas Venckus ir Sigitas Jakubauskas.
Aktorius tapo direktoriumi
Vienas iš „auksinio“ kurso — Antanas Venckus dabar vadovauja teatrui. Jis ir sugalvojo sukviesti buvusiu bendrakursius. “Studentavimo laikais spektaklis “Vaikų dienos“ vadinosi “Pažaiskime drauge“. Tas “pažaiskime“ manyje liko iki šiol. Artisto gyvenimas — žaidimas. Nors tai iliuzija, bet noriu, kad visi mano bendrakursiai šiandien dirbtų Šiaulių teatre. Aš jais tikiu, nes šis tikėjimas atsirado jaunystėje: mes galime būti teatras“, — sako A. Venckus.
Dar studijuodami A. Venckaus bendrakursiai turėjo viziją įkurti Vilniuje „Jaunojo žiūrovo teatrą“. Svajonei įgyvendinti beveik nieko netrūko, bet vieną dieną aktoriams buvo pareikšta: jei nevažiuojate į Šiaulių dramos teatrą, gaunate “baltą“ diplomą. Sovietmečiu “baltas“ diplomas aktoriui reiškė visišką krachą — aktorius negalėjo dirbti jokiame profesionaliame teatre.
„Mūsų kurso vadovė Irena Vaišytė sakė: “Būkite kartu“. Taip ir buvo. Mes visuomet sakome, kad buvome 20 laida, kad mes esame iš TO kurso. Prisipažinsiu, nesigailiu, kad esu Šiauliuose. Gailiuosi, kad mes ne visi čia dirbame“, — atvirai sako A. Venckus.
Tada bendrakursiai galvojo: gerai, pabūsiu trejus metus pagal paskyrimą Šiaulių teatre, ir dingsiu iš čia.
„Iliuzija “mes būsime kartu“ dingsta, kai baigiasi mokslai. Pradedi gyventi duodame laike, duotame laike, duotą gyvenimą — viskas. Bet kuriuo atveju, kas gali po 30 metų susitikti be pykčių, o su meile žiūrovui?“ — sako A. Venckus.
Tramplinas į gyvenimą
Aktorė R. Krilavičiutė sako, kad „Vaikų dienos“ buvo tramplinas į gyvenimą. “Tai buvo profesijos pamokos, jaunystės šėlsmas. “Vaikų dienos“ — vienas svarbiausių mano gyvenimo taškų“.
Aktorė prisipažįsta: su nerimu laukianti susitikimo scenoje su kurso draugais. „Vienus matau dažniau, kitus — rečiau. Pagalvoju: kaip mes dabar, susitikę po 30 metų, susikalbėsime. Tai — įdomiausia ir sudėtingiausia“, — sako aktorė.
R. Krilavičiūtės žodžiais, kurso vadovė I. Vaišytė buvo jungiamoji grandis, ji visuomet teiraudavaisi, kaip jos auklėtiniai gyvena, kas juos neramina, kaip auga jų vaikai.
„Nebus taip, kad sakysi: ką veiki, kaip gyveni? Įdomiausia, ką mes rodysime scenoje. Labai norėčiau, kad kurso draugai, kurie dirba teatre, atvyktų į Šiaulius ir mes vėl vaidintume kartu. Bet kuriuo atveju mes turėjome bendrą šerdį ar širdį, kurią mums įdėjo I. Vaišytė“, — mano populiari aktorė.
Ryšiai nenutrūko
Vienas iš ryškiausių Šiaulių aktorių Sigitas Jakubauskas sako, kad „Vaikų dienos“ — tikro, gero, draugiško teatro vilties iliuzija.
„Tai etapas, kurį labai miela prisiminti. Man buvo svarbūs bendrakursiai, ir nesvarbu, kuriame Lietuvos mieste pradėsime dirbti. Tikėjome, kad esame teatras, trupė“.
Aktorius neatmeta galimybės, jog kursas gali scenoje susitikti ne tik per jubiliejų, tereikia parašyti projektą, suderinti grafikus ir spektaklis — Šiaulių dramos teatro repertuare.
Su teatru atėjo pripažinimas
Aktoriui Juozui Žibūdai „Vaikų dienos“ padėjo suprasti ir suvokti teatro esmę. “Tai buvo ir žiūrovų pripažinimas: pradėjo pažinti ir su mumis sveikintis gatvėje. Dabar — nostalgija ir žinojimas, kad antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi“, — sako aktorius.
Anot J. Žibūdos, 30 metų prabėgo labai greitai, atrodo, kad nespėjai pastebėti. „Mama sakydavo: vaikai, vaikai, kaip greitai prabėgo gyvenimas. Nesuprasdavau. O dabar ir aš sakau, kad ką geriausia padariau, geriau nebepadarysiu“.
Paklaustas, kokie jausmai aplanko laukiant susitikimo, J. Žibūda atsako: „Kad suvažiuotų visas kursas, atsitinka labai retai. Smalsu, įdomu. Pažiūrėsime, kaip keičiamės, senstame. Visi būsime kartu“.
Svajūnas Sabaliauskas
