Viena Šaltojo karo legenda pasakoja, jog Bulgarijos disidentas, rašytojas Georgijus Markovas Londono ligoninėje mirė nuo paslaptingo gripo. Jį, kalbama, pernešė speciali piliulė, įtaisyta skėtyje, kuri durstelėjo rašytojui ant Waterloo tilto.
G. Markovas gimtinėje buvo žymus rašytojas, o 1969 metais, pabėgęs į Vakarus, tapo žurnalistu BBC Bulgarijos skyriuje. Jis pasižymėjo kaip griežtas komunistinio režimo ir ilgalaikio Bulgarijos lyderio Todoro Zhivkovo kritikas.
Nenuostabu, jog šio intelektualo mirtis sukrėtė visus Vakarus ir iš visų pašalių siuntė įtarimus nedoroms Sovietų Sąjungos slaptosioms tarnyboms. G. Markovas keletą dienų prieš mirtį draugui užsiminė apie pajustą aštrų skausmą kojoje. Pasakojo, jog atsisukęs pamatė nepažįstamąjį, nuo šaligatvio keliantį skėtį.
Dabar, po 30 metų, intelektualo mirties paslaptis vėl atsinaujina ir kelia klausimą, ar bus įmanoma kada nors išsiaiškinti, kas gi vis dėlto nutiko ant Waterloo tilto.
Bulgarijoje žurnalistas Hristo Hristovas išleido knygą „Dvigubas Pikadilio agento gyvenimas“, kurioje, anot autoriaus, parodoma, kaip komunistinis režimas susidorojo su vienu iškiliausių savo kritikų.
Žurnalistas knygoje tvirtina, jog rašytoją nužudė Francesco Gullino, kontrabandininkas, kuris darbą slaptosiose tarnybose pasirinko vietoj kalėjimo. Tiesa, nors pateikiami faktai iškalbingi, tačiau nepakankami skelbti galutinį nuosprendį.
Tiek D. Britanijoje, tiek Bulgarijoje vykdytas tyrimas nedavė jokių rezultatų. Tai kėlė didelius įtarimus. Bulgarijos teisinė sistema dažnai kritikuojama kaip korumpuota ir neefektyvi, ypač palyginus su Europos Sąjungos standartais, nors šalis yra pilnateisė Sąjungos narė.
„Aš visiškai nepasitikiu tais žmonėmis“, sakė Lyubenas Markovas, G. Markovo pusbrolis. „Nemanau, jog jie tiria bylą norėdami sužinoti tiesą, o greičiau vilkina ir tai darys tol, kol visuomenei nusibos ir ji viską pamirš.“
Kritikai pačioje Bulgarijoje ir užsienyje pastebi, jog šalyje yra nemažai žmonių, kuriems norisi turėti aiškesnį komunistinės praeities vaizdą.
H. Hristovo knyga paremta 97-iais dokumentų rinkiniais iš šalies valstybinio saugumo agentūrų. Galimybę naudotis šiais dokumentais jis gavo tik po šešerių metų bylinėjimosi teisme.
„Ar normalu tiek metų laikyti komunistinės praeities archyvus šaliai, kuri priklauso NATO ir Europos Sąjungai?“, kėlė klausimą žurnalistas. „Ši situacija yra visiškas absurdas.“
Žurnalisto teigimu, atskleisdamas detales apie G. Markovo mirtį jis tikisi, jog bulgarai ims jį labiau vertinti ir išvys senosios komunistinės sistemos blogį.
H. Hristovas įsitikinęs, jog šio iškilaus rašytojo kūriniai turėtų būti įtraukti į mokyklines programas.
„Jis turėjo Solženycino talentą, tačiau bulgariškuoju masteliu.“
Ši istorija dar kartą parodo, kiek paslapčių slypi pokomunistinių valstybių archyvuose – ir kiek laiko bei drąsos prireiks, norint visus juos ištraukti į dienos šviesą ir susidurti su tiesa akis į akį?
Tačiau kyla klausimas – galbūt dabartinis komunistinio režimo machinacijų nujautimas yra pakankamas?
Juk, kaip sakoma, kartais tiesa yra skaudi, kartais ji net nugalabija.
Parengta pagal „International Herald Tribune“ medžiagą
