Viena didžiausių bausmių žmogui – laisvės apribojimas, todėl ne veltui nusikaltėliai visais būdais stengiasi išvengti kalėjimo. Paradoksas, bet pamažu formuojasi tam tikra kategorija žmonių, kuriems pataisos namai tampa tarsi nuolatine gyvenamąja vieta, o kad pasibaigus bausmės laikui iš ten nebūtų iškrapštyti, jie imasi netgi drastiškų priemonių.
Išgąsdino prokurorę
Visai neseniai Kupiškio rajono apylinkės teismas už grasinimo laišką, nusiųstą vienai Kėdainių prokurorei, metams ir 10 mėnesių nuteisė ukmergiškį Romą Mickevičių (26 m.).
Jau nuteistas už eilinį nusikaltimą, sėdėdamas už grotų ir laukdamas, kuo baigsis byla dėl kitų jo vagysčių, R. Mickevičius labai pasipiktino, kad tą bylą tirianti Kėdainių prokurorė nutarė ją nutraukti. Tuomet jis ir sėdo kurpti grasinančio laiško. Keiksmažodžiais paįvairintame laiške vyras tvirtino prokurorę išprievartausiąs, sužalosiąs ir gal net žiauriai nužudysiąs. Matyt, kad labiau įbaugintų, savo grasinimus jis surašė krauju, o laiško pabaigoje dar pareikalavo atsiųsti 500 litų. Priblokšta prokurorė kreipėsi į teismą.
Teisme kaltinamasis nei gynėsi, nei atgailavo. Tik paaiškino, jog supykęs ant prokurorės, kam šioji neįvertinusi jo padaryto nusikaltimo. Kupiškio rajono apylinkės teismas nutarė, jog grasinimai gali būti įvykdyti, ir prie bausmės, paskirtos už kitus nusikaltimus, pridėjo dar metus.
R. Mickevičius teistas 13 kartų, beveik visus kartus – už vagystes. Kadangi tie nusikaltimai nesunkūs, tai nei prokurorai, nei teismai ilgam už grotų nesiunčia. O pataisos namuose R. Mickevičiui patiko: visada sotus, nereikia niekuo rūpintis ir dirbti niekas neverčia. Laisvėje jis nei dirbo, nei mokėsi, o gyventi neturėjo kur.
Ne pirmas kartas
Grasinimais susidoroti su Kėdainių prokurorais R. Mickevičius pasišvaistė jau ne pirmą kartą.
Pernai lapkritį vienas Kėdainių rajono prokuratūros prokuroras gavo laišką iš Marijampolės pataisos namų. Jame šiam prokurorui ir dar vienam jo kolegai buvo pagrasinta nupjauti galvas ir paleisti žarnas, išžudyti šeimos narius.
Laiško autorius – o tai buvo R. Mickevičius – nė nebandė slėpti savo autorystės. Negana to, jis aiškino esąs įsiutęs todėl, kad jam skirta... per švelni bausmė. Prokuroras, tyręs jo bylą, girdi, atsiuntęs raštą, jog dėl jo padarytų kitų nusikaltimų bylos nekels. Taigi, anot R. Mickevičiaus, abu Kėdainių prokurorai – vienas tyręs bylą, kitas palaikęs kaltinimą teisme – girdi, nesistengę, kad jis, kaltininkas, gautų didesnę bausmę.
Grasintoją teisė Anykščių rajono apylinkės teismas. Teisme prokurorai teigė, jog grasinimai buvo rimti, jiedu supratę, kad nužudyti juos ar jųdviejų šeimos narius gali pats nuteistasis ar jo pasiųsti laisvėje esantys draugai.
R. Mickevičius buvo nuteistas kalėti pusantrų metų. Subendrinus šią bausmę su ankstesne, paskirta už grotų praleisti 5 metus.
Nėra kur dėtis
„Na, kaip gali norėti eiti į laisvę, jei žinai, kad išeini į niekur, ypač žiemą, – sakė 57 metų Stasys G., didesniąją savo gyvenimo dalį praleidęs už grotų. – Jau seniai nebėra artimųjų. Vieni mirę, kiti – į užsienius išvažinėję, treti – tokie kaip aš – kalėjimo kamščiai. Tai, sakyk, ką daryti, kai išeini pro tuos vartus? Na, kelias dienas gal prasilaikysi, kol turėsi keletą litų, gautų išeinant į laisvę. Na, dar gali susirasti tokių pat draugelių ar kokią moteriškę. Darbo gauti nė nesvajok – kas priims teistą? Pavalgyti dar gali gauti kokioje nors labdaros valgykloje ar konteineriuose pasirausęs, iš bado nenudvėstum. Tačiau kur gyventi? Kur prisiglausti? Vasarą – bet kur gerai, o ką daryti žiemą? Ypač tokią, kaip pernai...“
Stasys G. dabar glaudžiasi pas vieną moterį ir tikisi, kad daugiau nereikės eiti vogti ir laukti, kol atvažiuos policija, todėl prašė neminėti jo pavardės.
„Porą kartų buvo taip, kad, nebežinodamas, ko griebtis, įsilaužiau į svetimus namus, išdaužiau parduotuvės vitriną ir atsisėdęs laukiau policijos, kad mane suimtų“, – pasakojo Stasys G.
Su viltimi sugrįžti
Panašių žmonių pamažu daugėja. Pataisos namų pareigūnai sako, jog tokie po kelis sykius nuteisti vyrai dažniausiai sugrįžta rudenį – peržiemoti. „Kai kurie jų iki skausmo pažįstami, – sako Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Česlovas Jocius. – Išleidžiame į laisvę, tikimės, kad žmogus įgavo proto. O, žiūrėk, po kokio pusmečio jį vėl pas mus atveža: apžėlusį, dvokiantį, apskurusį, paimtą iš patvorio“.
Vis dėlto, kaip sako įkalinimo įstaigų darbuotojai, labai retai nuteistasis nenori išeiti į laisvę. Beveik visi naudojasi teise lygtinai išeiti į laisvę. „Kad ir neturi namų, neturi, kas jų laukia, bet vis tiek nori pažiūrėt, kas pasaulyje dedasi, ir tą laisvės gurkšnį įkvėpti, – tvirtina pataisos namų pareigūnai. – Nors puikiai žino, kad neilgai toje laisvėje teištvers. Dažnai išeidami iš pataisos namų jie sako ne „viso gero“, o „iki pasimatymo“.
Tokioms mintims pritaria ir nuteistieji. Jie sako, jog išėjimas į laisvę – tai savotiška pramoga, gyvenimo paįvairinimas. „Juk nusibosta ta pati košė ir tie patys gultai, – teigia ne sykį už grotų pakliuvę vyrai. – Tad visi laukiame laisvės, tik kai kurie turi viltį sugrįžti“.
Nereikia rūpintis
Kuo greičiau ištrūkti laisvėn ir į „zoną“ nebegrįžti veržiasi tie nuteistieji, kurie į pataisos namus yra pakliuvę pirmą kartą, arba tie, kurių artimieji neužmiršę, rūpinasi ir aplanko. Lietuvoje du ir daugiau kartų teisti vyrai bausmes atlieka atskirai – Alytaus, Marijampolės ir Vilniaus pataisos namuose. Va čia galima sutikti po 6 ar 7 kartus nuteistųjų ir net „rekordininkų“, kuriuos teismai už grotų pasiuntė jau kelioliktą kartą, pripažinę recidyvistais.
Tokie jau kelintą kartą kalintys nuteistieji dažniausiai būna ne itin nusiteikę kabintis į laisvą gyvenimą. Įkalinimo įstaigoje juk nereikia sukti galvos nei dėl mokesčių, nei dėl darbo, nei kaip išmaitinti šeimą, nei dėl kitų kasdienių rūpesčių. Taigi čia besėdėdami atpratę nuo visų buitinių rūpesčių, kaliniai baiminasi, jog išėję į laisvę nebeturės to, ką turi pataisos namuose. O šiuose viskas pateikiama kaip ant lėkštutės: šiltas būstas, valgis, drabužiai. Galima žiūrėti filmus, skaityti knygas, dalyvauti įvairiuose renginiuose – ir už nieką nereikia mokėti. Negana to, nuteistasis dar gauna mėnesinę 39 litų išmoką ir pašalpą, kurios dydis priklauso nuo elgesio. Tie, kurie nepažeidinėja vidaus tvarkos taiksyklių, per mėnesį gali gauti iki 60 litų savoms reikmėms – apsipirkti parduotuvėje.
Taigi, pavargę nuo sunkumų laisvėje ar bijodami išeiti į nežinią, kai kurie žmonės rašo grasinimo laiškus ar įsilaužia vien dėl įsilaužimo, o dar kiti bausmės laiką prasiilgina net neišėję iš pataisos namų: sužaloję kitą nuteistąjį, užpuolę pareigūną (taip neva įgyjamas autoritetas tarp kitų nuteistųjų) ar padarę kitą nusikaltimą.
TIK FAKTAI:
Lietuvos įkalinimo įstaigose bausmes atlieka beveik 3000 po kelis kartus teistų asmenų (tarp jų apie 40 moterų).
Į laisvę išeiti kaliniai kartais nesutinka ir kitose šalyse. Štai prieš keletą metų pasiūlymo išeiti į laisvę atsisakė vokietis Geraldas H. (59 m.), atsėdėjęs 34 metus. 1972 metais už žmogžudystę jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ