Gruodžio 26 d. naktį kilęs gaisras sunaikino visą daugiavaikės šeimos turtą: sudegė ne tik gyvenamasis namas, tačiau ir ūkinis pastatas, lengvasis ir turistinis automobiliai. Prieš 5 metus iš Rusijos atvykę Konstantinas ir Tatjana Deriuginai augina 13 vaikų.
Gaisro metu namuose buvusius septynis vaikus prižiūrėjo Konstantinas. „Mes su vaikais šventėme Kalėdas, keitėmės dovanomis. Buvo jau vėlus vakaras, tad aš nuėjau miegoti, o vaikai dar liko, bendravo, valgė tortą. Mane pažadino jų šauksmas, kad gaisras“, – pasakojo vyras.
Tatjana su kitais vaikais tuo metu lankėsi Rusijoje. Iš viską sunaikinusio gaisro vaikus išvedęs Konstantinas dar bandė gelbėti ir kai kuriuos daiktus, asmens dokumentus. Sudegęs namas šeimai – visas gyvenimas. Jie pasakojo, kad gyvendami Maskvoje jie nesijautė taip gerai, kaip čia – Lietuvoje.
Pasak Dūkšto laisvalaikio organizatorės Jūratės Rudokienės, ši šeima – kultūros ir bažnyčios ramstis organizuojant renginius. Šeimoje visi be išimties dainuoja, 6 vaikai lanko Visagino Č. Sasnausko menų mokyklą, visi groja keliais instrumentais. 5 mergaitės Visagino kūrybos namuose lanko meninio siuvimo mokymus, 3 vaikai – dekupažo mokymus, o viena mergaitė jau ir pripažinta dailininkė.
Negalėjo patikėti suteikta pagalba
Konstantinas pasakojo, kad negalėjo patikėti lietuvių pagalba po gaisro. Dūkšto seniūnas Antanas Šakalys pasakojo, kad dabar šeima, su milžiniška bendruomenės pagalba, iš visų jėgų stengiasi atstatyti namus: „Jei pavyks atstatyti namą, Konstantinas bus laimingiausias žmogus pasaulyje. Jis yra labai dėkingas visiems už pagalbą, dėkojo visiems su ašaromis akyse.“
Seniūnas A. Šakalys sakė, kad bendruomenė visuomet buvo vieninga, o šiuo atveju tik pasitvirtino posakis „draugą nelaimėje pažinsi“: „Bendruomenė visą laiką vieninga buvo, bet dar kartą parodė, kad bėdai ištikus, dar stipriau susivienijame.“
Pasak jo, tai, ką gali žmonių gerumas ir dosnumas, iš tiesų stebina. Šeimai padeda net kelios krašto bendruomenės, prisideda visi, kurie tik gali. „Stebina, kiek gali žmonių susitelkimas ir gerumas. Daiktų, drabužių paaukota jau daug, o dabar jiems reikia finansinės paramos, nesvarbu, ar žmonės gali paaukoti eurą, kelis, ar daugiau“, – pasakojo seniūnas.
Bendruomenė prisidėjo viskuo, kuo tik galėjo
Seniūnas atskleidė, kad geros širdies žmonės jau per pirmą dieną pripildė seniūnijos kabinetą daiktais ir maisto produktais iki pat lubų. Vėliau, pasitarę su šeima, atidarė paramos sąskaitą, į kurią šeimos namo atstatymui skirtos aukos keliauja iki šiol.
Prie pagalbos prisidėjo tikrai visi: seniūnas pasakojo, kad net ir močiutės, negalinčios sau leisti didelių aukų, nešė per vasarą suruoštus marinuotus agurkus ar uogienes: „Suaukojo visko. Drabužiai, maisto produktai, konservai, kurie galioja ilgesnį laiką. Net močiutės, negalinčios ko nors vertingesnio aukoti, šeimai nešė marinuotus agurkus, savo ruoštas uogienes.
Kas turi bites, nešė medaus. Šeimai paaukojo bent 6 litrus medaus. Verslininkai atvežė mikrobangų krosnelę, skalbyklę. Paaukojo keletą televizorių, bet šeima kelių atsisakė, sakė, jiems vieno užtenka“, – apie beribį žmonių gerumą pasakojo Dūkšto seniūnas.
Bendruomenės pagalba leidžia šeimai vėl kabintis į gyvenimą: seniūnas pasakojo, kad likusi sena krosnis iš sudegusio namo nugriauta, po truputį pradedama atstatinėti namą. Ant polių sklype stovi laikini namukai, kuriuose šeima gali persirengti prieš tvarkantis statybvietėje. „Ir dabar šeima atkūrinėja savo namą. Jie sako, kad daugiau nieko neturi, išskyrus šią žemę, o ant tos žemės norisi ir būstą turėti, kad šeima susitelkusi galėtų gyventi“, – pasakojo A. Šakalys.
„Jeigu bet kam reikėtų, pirmas bėgčiau ir padėčiau“
Drūkšto seniūnas A. Šakalys neslėpė džiaugsmo, kad jų bendruomenės vienybė ir susitelkimas buvo pastebėtas, ir sakė, kad tai – daugelio žmonių nuopelnas. „O jausmas... ačiū, kad pastebėjote, kad įvertinote mūsų kraštą, mūsų bendruomenę... Bet įvertino todėl, kad mes visi susitelkdami, visos bendruomenės, seniūnijos, rajono administracija, sugebėjome padėti šiai šeimai.“
Vis dėlto seniūnas neslėpė, kad bet kam prireikus pagalbos, skuba pats pirmas: tai, sako A. Šakalys, jo darbo dalis. „Ar aš būčiau nominuotas, ar ne, niekas nepasikeistų. Jeigu bet kam reikėtų, pirmas bėgčiau ir padėčiau, kiek galėčiau, kiek išmanyčiau.“
