Elvyra Žvirblienė
Inga, dabar susikaupkime ir pakalbėkime apie rimtus dalykus. Juk ne viena šių dienų mergina iš tiesų sako, kad antspaudas pase nieko nekeičia. Ar tikrai taip yra?
Kai man buvo dvidešimt, ir netgi trisdešimt, irgi tą patį sakydavau ir manydavau. Juk buvo ir meilių, ir draugysčių. Nepasipiršo. Ir gerai, nes jei ir būtų kuris piršęsis, greičiausiai būčiau pasakiusi „ne“. Atėjo laikas, atsirado gyvenime tas žmogus, kuris ir turėjo atsirasti. Tada jau nebegalvoji, ar tas antspaudas kažką reiškia, kiek jis svarbus, tiesiog elgiesi taip, kaip liepia širdis, kaip susiklosto situacija. Kai jausmai tikri, visi pasvarstymai lieka kažkur paskutiniame plane. Pavyzdžiui, nuomonė, kad gal jau esi per sena veliumui – kai kam ir taip pasirodo. Man tai neįžeidu, nes kiekvienas sprendžia pagal save. Bet kiekvienas ir elgiasi taip, kaip jam atrodo geriausiai.
Turbūt internete prisiskaitėte komentarų apie veliumą?
Išaugau iš jų ir senokai nebekreipiu dėmesio, tik artimieji dar vis kartais jautriai sureaguoja. Kuo galiu juos nuraminti? Kaip norėjau, taip ir atrodžiau. Man buvo labai gerai (juokiasi).
Dėmesys ir kalbos – populiarumo kaina. Ar nepavargstate nuo pastovaus dėmesio, juk esate viena labiausiai matomų aktorių. Štai neseniai skaičiau, kad Inga Norkutė po dietos neteko 14 kilogramų.
Dieve, kada jų netekau (juokiasi)? Prieš ketverius metus, o gal net penkerius. Nuo to laiko nebepriaugau, bet kažkas vis prisimena ir parašo kaip naują biografijos faktą arba pasiekimą. Man tai nerūpi. Ir dėmesys nevargina. Tai, kad žmonės šypsosi ar pakalbina, tikrai netrukdo. Kita vertus, jei jau įbridau į šitą upę, turiu ir taikytis su viskuo. Žinojau, kur einu, juk neįpuoliau į kokią politiką, sau visai svetimą dalyką. Kur norėjau būti, ten ir esu, ir viskas man buvo ir yra gerai.
Ar jus vis dar tapatina su Meda iš serialo „Moterys meluoja geriau“?
Dar ir kaip... (juokiasi). Sako, kad esu šlykštaus charakterio, bloga, vulgari. Kodėl bjauraus charakterio, iki šiol nesuprantu. Meda yra kovinga ir optimistė, bet ne bjauri. Bet optimizmas lietuviams nelabai būdingas, gal dėl to ir nepatinka mano herojė. Jeigu būtų gero būdo našlaitėlė, kenčianti, kantri, nelaiminga, tada turbūt tikrai patiktų (juokiasi).
Ar kartais pasižiūrite per televiziją tuos serialus, kuriuose tenka vaidinti?
Žinokite, nežiūriu. Ne dėl to, kad nepatinka mano vaidmenys ar serialai, o todėl, kad laikas netinkamas. Serialus paprastai rodo tada, kai aš repetuoju teatre.
Esate kritiška sau profesine prasme?
Per daug savęs nekritikuoju, bent jau iš proto tikrai neinu, kad galėjo būti kitaip, geriau. Kas būtų, jei būtų... Neverta. Kas yra televizija? Gražus purslas. Šiandien sublyksėjo, šoktelėjo į viršų, o rytoj to purslo jau nebėra.
O teatre?
Teatre kitaip. Teatre galima pakartoti.
Pusė Lietuvos, jei ne daugiau, pažįsta jus kaip Ingą Norkutę iš televizijos, o juk esate ir puiki Šiaulių dramos teatro aktorė. Papasakokite apie savo teatrą ir save teatre.
Kaip tik šiuo metu teatre repetuoju naują vaidmenį. Režisieriaus Raimundo Banionio spektaklyje pagal Nikolajaus Leskovo apysaką „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Vaidinsiu pagrindinį vaidmenį. Spektaklis apie meilę. Esu labai laiminga, kad man pasiūlė šį vaidmenį. Ką dar galiu pasakyti? Labai intensyviai repetuojame ir procesas vyksta puikiai. Koks bus rezultatas – nuspręs žiūrovas. Teatre turiu daug vaidmenų ir savo gerbėją, teatro žiūrovą. Labai smagu, kad žmonės mato mane teatre visai kitokią nei televizijoje. Dar smagiau, kad kai kurie ir nusistebi: „Ooo!“ Televizija, kinas, teatras – visiškai skirtingi dalykai. Bet teatras man visų artimiausias.
Ar scenoje šį kartą susitiksite su savo vyru aktoriumi Aurimu Žviniu?
Šiame spektaklyje mano partneris bus visai kitas aktorius, kolega. Bet Aurimas irgi vaidina.
Ar niekada nesate tarpusavyje konkuravę su Aurimu? Juk abu teatro žmonės.
Niekada nekonkuravome. Manau, kad vien dėl to, kad jis – vyras, o aš – moteris. Namuose apskritai mažai apie teatrą kalbame. Užveriame teatro duris ir kuriam laikui pamirštame, jokių diskusijų. Nesame tipinė menininkų šeima. Abu normalūs, paprasti žmonės, galvojantys, ką pavalgyti, apie buitį (juokiasi)... Taip jau pas mus nuo seno viskas susiklostę, susistygavę.
Ar tiesa, kad jūsų vestuvių „kaltininkė“ – būrėja Vaiva Budraitytė – paskatino jus su Aurimu kuo greičiau po sužadėtuvių susituokti?
Šiek tiek kitaip viskas buvo. Kai Aurimas pasipiršo, jau dirbau laidoje „ Būk mano meile.“ Atėjau į televiziją su žiedeliu ir pasidžiaugiau Vaivai, kad susižadėjau. Po kurio laiko Merūnas Vitulskis man prasitarė, kad jis prieš tuokdamasis pasiteiravo astrologų, kokia data tiktų jo vestuvėms, – mane tai suintrigavo. Pamaniau, kodėl mes su Aurimu negalėtume pasidomėti, tuo labiau, kad šalia Vaiva. Nepatiks data, nesituoksime, palauksime palankios. Juk niekur neskubame. Bet, kai Vaiva pasižiūrėjo ir pasakė datą, mums ji visai patiko. Būtent tą pačią dieną turėjome išskristi į Egiptą, o kelionė buvo jau seniai suplanuota ir bilietai nupirkti. Taigi, kitos datos ir nebeieškojome ir nebelaukėme, tiesiog ėmėme ir nušovėme vienu šūviu du zuikius.
Gal ir negražu taip lįsti į „dūšią“, bet turbūt būsiu ne pirmoji, kuri klausia: vestuvės praėjo, o kada laukti trečiojo asmens judviejų šeimoje?
Vaikeliui visi keliai atidaryti. O toliau – kaip Dievas duos...
Niekada nesvarstėte – karjera ar vaikas?
Karjera pasiekta, dabar reikia tik vaikelio laukti. Jei ir nebūtų pasiekta, kokie gali būti svarstymai: praeis metai, dveji, ir vėl atgal į teatrą.
Ar negąsdina, Inga, bėgantys metai? Juk aktorystė tokia trapi, o karjera – ne gydytojos, kuri gali dirbti, kad ir iki 70 metų.
Manau, kad balerinų karjera trapi ir laikina, o aktorei viskas susidėlioja etapais: 40 metų aktorei – pats gražiausias laikas. Vėliau bus dar gražesnis (juokiasi)...
Aktorės dažnai pasiskundžia, kad po keturiasdešimties tenka vaidinti tik mamas.
Nėra vieno bendro dėsnio, tai labai asmeniški dalykai. Sėkmės faktorius, ar laiku įšoksi į greitai važiuojantį traukinį, ar atsidursi tinkamoje vietoje, kur tave pastebės, pakvies... Pavyzdžiui, dabar „Ledi Makbet“ vaidinu mylinčią moterį, o būdama trisdešimties tegalėjau pasvajoti apie tokį vaidmenį. Kartais gali visą gyvenimą lauki savo vaidmens, o gauni jį tik būdama penkiasdešimties. Kad ir aktorė Aldona Janušonytė iš televizijos serialo „Motina ir sūnus“. Iki tol jos net nežinojau, o dabar stebiuosi – kokia puiki aktorė. Ką tada reiškia aktorės metai?
Ar buvo jūsų aktoriniame gyvenime tuščių etapų, kai vaidmens tekdavo ilgokai palaukti?
Nebuvo. Gal kam ir atrodo, kad Šiaulių dramos teatras – provincija, bet kai baigusi Muzikos ir teatro akademiją atvažiavau į Šiaulius, nebuvo tokių metų, kad sėdėčiau ir laukčiau vaidmens. Baigėme Vlado Bagdono kursą, atėjome į teatrą – iš karto vaidmenys, darbas. Teatro akademiją ir baigi tam, kad dirbtum, o ne kad liktum Vilniuje ar dar kažkur, lauktum vaidmens. Atvažiavau į Šiaulius, nors visada turėjau kažkokią nuojautą, kad dar grįšiu į Vilnių. Dabar važinėju iš Šiaulių į Vilnių, iš Vilniaus į Šiaulius ir jaučiuosi puikiai. Turėjau galimybę baigusi likti Vilniuje. Kas žino, galbūt ten dar ir dabar kokioje nors teatro kavinėje dirbčiau, laukdama savo vaidmens, ir iki šiol būčiau nesulaukusi. O Šiauliuose ir režisieriai keičiasi, bet vis tiek nelieku nepastebėta. Taigi, manau, kad jauniems, ką tik baigusiems teatro studijas, visai nebūtina Vilniuje pasilikti. Yra ir kitų gerų teatrų: Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių...
Bet jauni žmonės bijo provincijos?
Ko čia bijoti? Nesuprantu. Drąsiai sakau: „Esu Šiaulių dramos teatro aktorė.“ Ir ką? Vilniuje pilna privažiavusių iš kaimo. Ar jie visi jau tokie vilniečiai? Visada sakiau ir sakysiu, kad man gražiausias miestas – Lietuva.
Kaip su Aurimu Šiauliuose mieliausiai leidžiate laisvalaikį?
Jau dabar svajojame apie vasarą. Apie poilsį, apie keliones. Vasarą bus mano dukterėčios vestuvės Italijoje, mudu su Aurimu į jas esame pakviesti. Įdomu bus sudalyvauti Itališkose vestuvėse. Kai vis gyveni bėgime, didelis malonumas pabūti namuose – pasigaminti kažką skanaus, pažiūrėti namų kiną... Mes su Aurimu šeimyniški. Nuvažiuojame pas vienus tėvus, pas kitus, bet, kai nieko nereikia veikti, labai gera ir namuose pabūti.
O ar tiesa, Inga, kad neturite draugių?
Neturiu. Mano draugai paprastai būna tie, su kuriais tuo metu dirbu. Su kuo repetuojame, praleidžiu daugiausiai laiko. Tie žmonės man tampa artimiausiais draugais. Baigiasi vaidmuo, pradedu repetuoti naują, atsiranda nauji draugai. Toks jau gyvenimas. Draugėms reikia turėti laiko, su jomis kavutę gerti, paplepėti (juokiasi). Nėra kada. Dabar turiu dar ir vyrą. Aurimas - pats geriausias mano draugas.
Visada supranta ir išklauso?
Išklauso ir supranta, be to dar turiu ir mamą. Ji mane labiausiai supranta. Vyras – tai petys, į kurį galiu atsiremti, o mama – moteris ir draugė, kuri viską apie mane žino, dar ir pakontroliuoja, pabara. Ir taip iki šiol. Man net nereikia klausti jos patarimo. Pati paskambina, pasako savo nuomonę. Ir tai man ir įsakymas, ir įstatymas. Labai pasitikiu mama.
