Rodos šiandien visur deklaruojamas liberalumas kartais tiesiog ima ir pradingsta ten, kur pastarojo vaidmuo ir vieta, tūrėtų būti neabejotina. Tačiau jau nebestebina, kai principai ir koncepcijos interpretuojamos taip, kaip kažkam reikalinga, ar tai politinėm srovėm, ar tai tam tikriem visuomeninių ar religinių organizacijų judėjimam, siekiant sau palaikymo iš visuomenės. Sako, vienas demokratijos principų, tai daugumos atsižvelgimas į mažumą, bet šis principas labai greit ištirpsta, kaip tie, tirpstantys ledynai, ten, kur įgaliotieji sugeba manipuliuoti ir spekuliuoti informacija, taip daugumą nuteikdama prieš tą mažumą ir jos niekas neapsiima ginti, nebent patys ims ir stos į kovą. Ar ji bus donkichotiška, tik laikas parodys, o gal tiksliau ištvermė ir sveikata: kiek jos turėsi kovoti prieš sistemą.
Jau ne vieną dešimtmetį visose pasaulio bendruomenėse vis dar opi ir aktuali yra abortų temą. Mano galva, čia liberalumas turėtų būti įsmeigęs šaknis taip giliai, kad abejonių nekiltų. Tačiau visuomenė pasidalinus į dvi puses – už ir prieš. Argumentų ir kontrargumentų, rodos nebėra prasmės ir perrašinėti, kiekvienas jau turi pasirinktą poziciją ir gina ją kuom išgali, rodos kartais nukrypdami į radikalumus.
Štai Airijoje, kur abortai yra uždrausti, trys moteris, tarp jų viena ir lietuvė, stojo į kovą prieš šią, jų galvą, neteisybę, nes pasinaudodamos savo pasirinkimo laisve ir nusprendusios nepaleisti į pasaulį naujų gyvybių, turėjo vykti į Didžiąją Britaniją šiam sprendimui įgyvendinti. Kelionė sukėlė komplikacijų sveikatos atžvilgiu, dar priskaičiuokim ir patirtą moralinę žalą. Todėl moteris nusprendė kreiptis į žmogaus teisių teismą Strasbūre ir apskundė Airijos valstybę dėl pažeidinėjamų jų teisių. Airijos vyriausybė reagavo adekvačiai ir nusisamdė geriausius advokatus, ginti jų interesų ir užimamos pozicijos.
Sunku pasakyti, kas moteris iš ties gena atrodo į ilgą ir sekinančią kovą: noras pasipelnyti iš galimai priteistos kompensacijos ar noras kovoti už savo teises, taip paklojant pamatus ir kitoms moterims prie to prisidėti? Jei variantas ir pirmas – materialinė nauda, beabejo niekada to nesužinosim, tai niekada nebus viešai deklaruojama, nebent viešojoje erdvėje galėsime paskaityti interpretacijas ir versijas apie šią dvikovą. Kažkodėl nujaučiu, kad ji susilauks didžiulio atgarsio, ne tik iš medios, bet ir iš visuomenės.
Panagrinėjus plačiau moterų nurodytas priežastys kodėl jos pasirinko abortą, nejučia susimąstai.
Pirmoji deklaruoja, kad yra buvusi alkoholikė ir keturi jos vaikai jau yra atiduoti globai, abortą ji pasirinko tikėdamasi ateityje susigrąžinti atimtus vaikus, net pinigus šiai procedūrai skolinosi. Skamba tarsi, kaip to fenikso, pakilusio iš pelenų, tik šiuo atveju moters, pakilusios iš alkoholio liūno, susigrąžintas blaivus protas ir noras pradėti kurti gyvenimą iš naujo – atsakingai. Jei prielaida teisinga, tai be galo gerbtina, nes pažvelgus į dalelę Lietuvos moterų praktiką, jos ne tik, kad neapsikrauna savęs našta, skolintis pinigų abortui (jau nekalbu apie saugojimąsi atsitiktinių ar nuolatinių lytinių santykiu metu), o juk daug lengviau pagimdyti ir išmesti į srutų duobę ar i konteinerį. Nors kiekvieną kartą taip nutikus širdį apima apmaudas ir sielvartas, tačiau tai jau nebestebina. Kita dalis pasielgia „humaniškiau“ ir atiduodą vaikus rūpintis valstybei į globos namus, kurie ir taip perpildyti. Todėl, visi, esantys prieš abortą, meskit akmenį, į tą moterį, kuri norėjo atsakingai kurti gyvenimą iš naujo.
Antra moteris pastojo sirgdama viena iš vėžio formų, neturėdama pakankamai informacijos, nuogąstavo, kad liga gali progresuoti, o ir vaikelis gali gimti su komplikacijomis. Na pasakymas ganėtinai įtikina. Kiek žodžiuose yra realaus medicininio pagrindo, gali atsakyti tik medikai, kurie beabejo ir atsakys. Informacijos stoka, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų šiame rodos informacijos prieinamumo amžiuje, gali būti tikra. Vien dėl to, kad esant akivaizdžiai per dideliam informacijos srautui, žmonės nebesugeba atlikti katalizatoriaus funkcijos jos perleidžiant per save ir susisteminant. Jau nekalbu apie gebėjimą atsirinkti teisingos informacijos, nes esant tokiai didžiuliai interpretacijų pasiūlai neretai faktai taip išsikreipia, kad nebeįmanoma rasti fundamentaliojo pagrindo.
Trečia moteris nebuvo pasirengusi tapti vieniša motina, kaip pati teigia. Žinoma, galima mesti ir į šia moterį akmenį, kad pakankamai gerai neįvertino savo partnerio prieš santykiaudama su juo, juk buvo galima numatyti, ar partneris prisiims „tėvelio“ vaidmenį. Tačiau kažkodėl suprantamas ir šios moters „alibi“. Kodėl? Pradėkim nuo to, kad stipriai jaučiamas visuomenės ir valstybės spaudimas: dabar gerbtina ir priveligijuota yra tik pilna šeimos koncepcija (abu tėvai ir vaikai), kas nepakliūna į jos rėmus, lieka kaip sakant už borto, autsaiderių pusėje. Auginant vienai vaiką, netik kad reikės nešti moralinę naštą, bet neslėpkim ir finansinę. Kaip bebūtų pinigų kultas yra susiformavęs ir be jo ne išvietos. Atrodo jau praėjo tie laikai, kai kad užaugintum pilnavertišką žmogų reikėjo besąlygiškos meilės ir idėjinio tikėjimo. Dabar - reikia nike, adidas, dolce&gabana ir dar daug kitų prekinių ženklų, brangių prekinių ženklų, kad vaikas nebūtų žeminamas, atstumiamas ir nurašomas prie prastųjų. O kur dar visokia saviraiškos veikla: sportas, menai ar kita. Jei pastebi, kad vaikas gabus kokiem šokiam, reikia labai daug pinigų, kad galėtum leisti vaiką treniruotis: mėnesinis mokestis, kelionės, aprangą, įranga ir t.t. Ir kaip turi plyšti motinos širdis, kai ji neturi tų pinigų, nors vaiko potencialas matomas plika akimi? Juk dėl savo vaiko esi pasiryžęs viskam, todėl ir šiandien, neretai Lietuvos motinos važiuoja į užsienį dirbti, aukodamos galimybę formuoti savo vaikų asmenybes, pamatyti kaip eina per pasirinktą gyvenimo kelią, tik tam, kad galėtų suteikti tą materialųjį pasaulį, nors dvasinis ir skursta. Bet taisykles diktuoja visuomenė.
Nauja gyvybė – tai aštuntas pasaulio stebuklas, tačiau kai visuomeninė vertybių skalė taip radikaliai pasikeitusi, pasirinkimo laisvė yra būtina. Jei neturi ko duoti tam vaikeliui, kam jį paleistį į pasaulį? Arba keiskimės patys ir laužykim stereotipus arba nustokim teisti kitus ir netik deklaruokim liberalumo principus, bet juos ir realizuokim. Nes abortų draudimas, man asocijuojasi su MOG grupės dainos žodžiais: „daugėja motinų, daugėja ir vaikų namų globotinių“.
Indrė Nazarenko