Dažnai senjorai vaizduojami kaip nuolat besipiktinantys dėl mažų pensijų ir blogai išauklėtos jaunosios kartos, tačiau vis daugiau garbaus amžiaus sulaukusių žmonių kimba į mokslus ar įsitraukia į bendruomenių veiklą ir rymoti prie lango nebelieka laiko.
Pamiršta kasdienius rūpesčius
Dažnai senjorai vaizduojami kaip nuolat besipiktinantys dėl mažų pensijų ir blogai išauklėtos jaunosios kartos, tačiau vis daugiau garbaus amžiaus sulaukusių žmonių kimba į mokslus ar įsitraukia į bendruomenių veiklą todėl rymoti prie lango nebelieka laiko.
Rugsėjį mokyklinis skambutis į klases sugrįžti pakvietė ne tik moksleivius ir studentus, bet ir garbaus amžiaus panevėžiečius. Nors lietuviams Vakarų Europos senjorų galimybės nevaržomai keliauti po pasaulį dar nepasiekiamos, daugelis jų nenori sėdėti namuose ir megzti anūkams kojines. Tuo labiau kad sudarytos visos sąlygos mokytis, užsiimti širdžiai miela veikla ar tiesiog pasibūti bendraminčių būryje. Senjorų užimtumo galimybes gerokai praplėtė ir bendruomenių veikla.
Nors iki spalio vidurio, kada duris atvers Panevėžio kolegijos Aukštaitijos savišvietos akademija, dar nemažai laiko, tačiau akademijos durys neužsidaro – senjorai plūsta registruotis į mokymus, nes pavėlavusieji gali likti už borto.
Kaip pasakojo Aukštaitijos savišvietos akademijos vadovė Gema Umbrasienė, mokslai jau ketvirtus metus veikiančioje akademijoje, kurioje įvairių naujų dalykų gali mokytis garbaus amžiaus žmonės, populiarėja. Pernai į itin paklausias programas netilpo visi norintieji. Šiemet turėtų būti panašus antplūdis.
„Norinčiųjų mokytis tik daugėja, o galimybės – ribotos. Čia senjorus vilioja ne tik galimybė įgyti naujų žinių, įgūdžių, bet ir pabendrauti. Bendravimas vyresnio amžiaus žmonėms nepaprastai svarbus“, – „Sekundei“ teigė G. Umbrasienė.
Daugiausia studentų sutraukia užsienio kalbų – anglų, vokiečių, prancūzų – ir informacinių technologijų paskaitos. Senjorai nori ne tik internetu bendrauti su į svečias šalis emigravusiais vaikais, bet ir susikalbėti nuvykę į svečius.
Kiti pamėgo užsienio televizijų kanalus ar skaito knygas originalo kalba. Kai kurie senjorai ne tik sugeba suderinti kalbų mokymąsi, bet ir dainuoja chore ar mokosi kurti papuošalus.
Pavyzdžiui, prieš metus susibūręs iki šiol su muzika nieko bendro neturėjusių moteriškių choras nustebino net patį vyskupą Joną Kaunecką, mat senjoros savo dainomis bažnyčioje sugebėjo pavergti ne vieno tikinčiojo širdį.
„Nesistebiu, kad užsiėmimai turi tokią milžinišką paklausą. Kita vertus, kai žmonės yra užsiėmę, visur dalyvauja, jie laimingesni, nes pamiršta ir sveikatos problemas, ir kasdienius rūpesčius“, – įsitikinusi G. Umbrasienė.
Etikečių klijuoti negalima
Aukštaitijos savišvietos akademijos vadovės nuomone, senjorų užimtumo ir saviraiškos problema itin aktuali. Visuomenė sensta, vis didesnę jos dalį sudaro garbaus amžiaus žmonės. Todėl visuomenė turi rūpintis ne tik pensinio amžiaus sulaukusių žmonių sveikata, bet ir naujomis kompetencijomis, kurios atsigavus ekonomikai gali praversti.
„Jeigu ir toliau emigracijos mastai nemažės ar gimstamumas neaugs taip, kaip visi tikimės, senjorų patirtis bus labai naudinga. Jie turi ilgametį patyrimą, o mokydamiesi net ir sulaukę garbaus amžiaus įgyja kompetencijų ir žinių. Tokie žmonės – didelė vertybė, kurios atsigavus Lietuvos ekonomikai tikrai prireiks. Gal ne visų, bet dalies tikrai“, – net neabejoja pašnekovė.
G. Ubrasienės manymu, jokiu būdu negalima teigti, kad vyresnio amžiaus studentai yra mažiau imlūs naujoms žinioms ar jiems reikia daugiau laiko perprasti naujus dalykus. Bent jau į Aukštaitijos savišvietos akademiją ateina tokie žmonės, kurių energija tiesiog liejasi per kraštus ir amžius nėra rodiklis. Kita vertus, tuos pačius senjorus moko bendraamžiai, savo dėstomu dalyku sugebantys uždegti visą auditoriją.
„Nedrįsčiau daryti apibendrinimų, kad senjorai kaip studentai mažiau imlūs naujoms žinioms. Apskritai lipdyti etiketes yra ne tik negerai, tai kone nusikaltimas. Senjorų etiketė apskritai neegzistuoja, bent jau į akademiją ateinantys senjorai yra kaip ugnis. XXI a. senjoras yra energingas, apsiskaitęs, smalsus ir viskuo besidomintis, norintis tobulėti“, – kalbėjo G. Umbrasienė.
Pamatė sūnaus namus
Kompiuterių kursai pradedantiesiems ir jau pažengusiesiems miesto ir rajono bibliotekose organizuojami jau ne pirmi metai, tačiau eilės nemažėja.
Kaip pasakojo Panevėžio miesto viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja Gitana Navagruckienė, nors informacija apie kursų pradžią paskelbta tik pačioje bibliotekoje, jau dabar užimtos beveik visos vietos. Dažniausiai kompiuteriu išmokti naudotis nori 60–80 metų panevėžiečiai. Daugelio jų artimieji pakėlę sparnus į įvairias šalis, tad bendravimas internetu – kone vienintelė galimybė palaikyti šiltus santykius.
Taip pat nemaža dalis senjorų nori išmokti naudotis internetine bankininkyste ar užsiregistruoti pas gydytojus. O vėliau pradeda skaityti ir laikraščius internetu, ieško bendraminčių.
„Daugelis jų tik išmokę valdyti kompiuterio pelytę džiaugiasi kaip vaikai, o kai pramoksta elementarių dalykų, po truputį atsiveria akys ir stengiasi išnaudoti visus interneto teikiamus privalumus. Yra ir tokių, kurie į kompiuterinio raštingumo pamokas užsirašo tik norėdami susirasti bendraminčių, tiesiog pabendrauti“, – „Sekundei“ pasakojo G. Navagruckienė.
Senjorus su interneto platybėmis supažindinanti Informacijos skyriaus vedėja įsitikinusi, kad amžius – ne rodiklis.
Prieš kurį laiką į biblioteką užsuko 83-ejų vyras, kuris norėjo išmokti dirbti kompiuteriu tik tam, kad galėtų susipažinti su balandžius auginančiais žmonėmis, mat pats tuo daug metų domėjosi. Kai po pusmečio balandžių augintojas grįžo pasikonsultuoti su bibliotekos darbuotojomis, gerokai jas nustebino – tarp panevėžiečio internetinių draugų – balandininkai iš viso pasaulio.
„Šį pavasarį viena garbaus amžiaus moteris, atėjusi į biblioteką patobulinti savo kompiuterinių žinių, buvo gerokai sujaudinta, kai per „Google maps“ programą išvydo Čikagoje gyvenančio sūnaus namą ir net pro šalį marčios važiuojančią mašiną. Tąkart taip susijaudino, kad prireikė laiko ją įtikinti, kad tai kone prieš metus filmuotas vaizdas. Tačiau dabar ji pati sugeba užsiregistruoti pas gydytoją ir nebereikia prašyti sūnaus“, – neseną istoriją prisiminė G. Navagruckienė.
Svarbu noras
Pensininkų bendrijos „Panevėžio bočiai“ pirmininkas Kęstutis Vincas Šeškus įsitikinęs, kad visi senjorai, kurie tik nori, gali rasti sau įdomios veiklos.
„Panevėžio bočiams“ priklausantys garbaus amžiaus nariai šiltuoju metų laiku daug keliauja, o žiemą klausosi paskaitų įvairiomis temomis. Pirmininko teigimu, neapsiribojama tik savo miestu, senjorai yra pagrindiniai visų miesto ir valstybinių švenčių dalyviai. Taip pat organizuoja jas patys. Pavyzdžiui, spalio 1-ąją, Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, Panevėžys kviečia įvairius meno kolektyvus iš visos Lietuvos į šventę. „Viskas priklauso nuo pačių žmonių veiklumo bei noro ir, žinoma, organizacijos. Jeigu žmogus nenori tik sėdėti namuose, veiklos visada ras“, – įsitikinęs K. V. Šeškus.
Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos vadovė Grasilda Makarevičienė „Sekundei“ teigė, kad visada yra ir bus žmonių, kurie yra pasyvūs ir tik laukia, kad viskas būtų pateikta ant lėkštutės, tačiau jeigu žmogus nusiteikęs dirbti ir veikti, jokios kliūtys tam nesutrukdys. Renginių pasiūla tikrai didelė, senjorams taikomos įvairios nuolaidos į teatrus, parodas, kitas kultūros įstaigas, tad skųstis jie tikrai neturėtų.
„Renginių pasiūla didžiuosiuose miestuose tikrai didelė, kiek kitokia rajonų situacija. Čia viskas priklauso nuo valdžios. Tačiau kai yra noras, veikti tikrai yra ką ir visiškai nesvarbu, kur žmogus gyvena – didmiestyje ar kaime“, – mano G. Makarevičienė.
Nėra kada žiūrėti pro langą
Dar viena niša, kur garbaus amžiaus sulaukę žmonės gali pasireikšti – bendruomenės. Kaip pastebi Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkas Kazimieras Binkis, bendruomenės suvienijo ir suaktyvino senjorus.
Iki susikuriant bendruomenėms vyresnio amžiaus gyventojai susirinkdavo tik pasišnekučiuoti, o dabar užsiima daug platesne veikla: nuo jaunosios kartos mokymo, edukacinių projektų iki pagalbos kitiems bendruomenių nariams.
„Pagrindinį bendruomenių aktyvą sudaro senjorai, ir ne dėl to, kad jie turėtų daugiau laiko nei kiti. Manyčiau, kad tas aktyvumas ir noras yra ir savotiškas buvusios santvarkos palikimas, kai kone kiekviena gamykla ar darbovietė turėjo savo chorą ar šokių kolektyvą. Dalyvavimas saviveikloje jau tapo savotišku įpročiu, gyvenimo dalimi“, – mano K. Binkis.
Jo teigimu, senjorų nereikia kviesti įsitraukti į bendruomenių veiklą, nes visa iniciatyva jų rankose. Jie užsiima ne tik kultūrine ar švietėjiška, bet ir daug platesne veikla.
„Kaimo žmogui tikrai nėra kada nuobodžiauti ir žiūrėti pro langą, kartais veiklos tiek daug, kad net poilsio trūksta“, – sakė K. Binkis. Lina DRANSEIKAITĖ
