– Ką tik praėjo jūsų jubiliejinis koncertas, į kurį surinktos gražiausios nueito kūrybinio kelio akimirkos. Daug nuveikėte, pasiekėte ir dabar dar dirbate intensyviai. Ar nekyla noras šiek tiek sumažinti krūvį, skirti daugiau laiko sau? – „Balsas.lt savaitė“ teiravosi I. Milkevičiūtės.
– Kartais kyla tokių minčių, ypač kai būnu pavargusi. Tada ir pagalvoju, gal reikėtų jau ir stabtelėti, mažinti krūvį, bet geriau išsimiegojus tokios mintys savaime išgaruoja.
Matyt, dar negaliu kitaip. Kita vertus, žinau, kad jei sustosiu, tai ir sustosiu, o dar norisi būti naudinga.
Privalėjo būti egoiste
– Jūsų profesijos žmonės paprastai atiduoda save scenai, bet buvote dar ir mama, kuri augino du vaikus Ar dar pamenate, kaip viską suderindavote?
– Kai 14 metų išvažiuoji iš namų, iš gimtojo kaimo ir esi priversta užsidirbti ir duonai, ir drabužiams, ir visam kam, išmoksti planuoti savo laiką. Gyvenimas mane išmokė skaičiuoti minutes ir kartu rasti laiko poilsiui, nes pailsėti įpareigodavo mano darbas.
Dainininkas privalo tausoti save ir balsą, kitaip rezultato nebus. Aišku, manau, kad šeima dėl mano profesijos savotiškai buvo nuskriausta. Turėjau būti šiek tiek egoiste, kai to reikėdavo dėl profesijos. Niekada nebuvau ta žmona, kuri lydi vyrą į pobūvius ir skiria jam visą dėmesį.
– Su antruoju vyru operos solistu Gehamu Grigorianu buvote puiki pora scenoje, bet išsiskyrėte. Ar dėl to, kad negalėjote aukotis šeimai?
– Dėl nieko nebūčiau gyvenime galėjusi aukoti savo specialybės, nes tai – mano gyvenimas. Be savo profesijos jausčiausi niekas.
Žmona būti yra gerai, mama – dar daugiau, bet ką būčiau nuveikusi dėl vaikų būdama vien mama? Aišku, dirbčiau, dėstyčiau kur nors kankles, nes vis vien man būtų reikėję išlaikyti šeimą.
Operos dainininkės profesija man leido daug daugiau, galėjau ir finansiškai vaikams padėti, ir muzikos mėgėjams teikti džiaugsmo, ir pati būti be galo laiminga.
Scenoje – jau ir anūkai
– Dukra A. Grigorian eina jūsų keliu. Ar dėl to esate laiminga?
– Man tai laimė, o kartu ir didelis pergyvenimas, nes žinau, kokia sunki ši specialybė. Čia nėra nei sekmadienių, nei naktų, nei dienų, kai ruošiesi scenai, kai turi išmokti skirtingas partijas.
O ji mokosi partijas vieną po kitos, daug važinėja. Labai džiaugiuosi, kad ji yra įvertinta ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, ir kitose šalyse. Recenzijos, atsiliepimai apie ją puikūs, bet sielojuosi, kad visa tai atlaikytų.
Meldžiuosi, kad jai užtektų jėgų, ištvermės ir sveikatos tiek auginant vaikelį, tiek jos profesijoje.
– Anūkas Nojus, Asmik sūnus, jau irgi bando savo jėgas scenoje?
– Manau, kad taip. Nojus gražiai dainuoja, neseniai su „Ąžuoliuko“ choru atliko solo partiją. Galiu juo didžiuotis.
Jis – ne vienintelis mano anūkas, kuris gražiai dainuoja ir mokosi muzikos. Sūnaus Irvido vyresnieji vaikai taip pat muzikuoja.
Panašumų su dukra maža
– Dukrą Asmik švelniai vadinate lietuvišku vardu Astutė. Kodėl?
– Kai rinkome vardą, dukros tėvas G. Grigorianas norėjo, kad jis būtų armėniškas. Aš, kaip visada, neprieštaravau. Tiesa, giliai širdyje norėjosi, kad dukros vardas skambėtų lietuviškai. Radau atitikmenį – Astutė.
Pase ji – Asmik, bet aš ir dar daugelis kitų ją vadiname Astute. Ji dėl to neprieštarauja, nes mano, kad ir šis vardas turi gerą reikšmę.
– Koks jausmas, kai dainuojate su dukra?
– Labai didžiuojuosi ir labai jaudinuosi ir dėl savęs, ir dėl jos. Bijau suklysti, nes jei aš klysiu, ir Astutei bus sunku, bet šiaip tai pats geriausias jausmas.
– Jūsų dukros žvaigždė dar kyla. O ar prisimenate save, kai jums buvo tiek metų, kiek jai dabar?
– Būdama tokio amžiaus tik pradėjau dainuoti. Turėjau jau ir vaikelį, kurį reikėjo išlaikyti. Man nebuvo laiko galvoti apie nieką daugiau, išskyrus darbą.
Pirmus metus teatre dirbau dar ne visu etatu, todėl važinėjau ir į Kaišiadoris. Žodžiu, buvau labai užimta, o pailsėti mėgdavau viena.
– Dukra nepanaši į jus?
– Nėra visai nepanaši. Kartais atpažįstu save jauną iš jos interviu, iš kai kurių pasisakymų, bet vis viena Astutė daugiau panaši į tėvą. Panašus jų charakteris, požiūris į daugelį dalykų sutampa.
Štai kad ir man, reikia vienai pabūti po koncertų, o tiek G. Grigorianas, tiek dukra geriausiai pailsi su draugais, tarp žmonių. Nors dabar po koncerto Astutė kartais ateina miegoti pas mane. Žino, kad mano namuose ramu ir kad pavargus po koncertų čia geriausia pailsėti.
Mėgsta stebėti žmones
– Tai jūsų namuose neslegia vienatvė?
– Gyvenu su tėveliu, kurį turiu globoti. Anksčiau galėdavau turėti žmonių, kurie man padėdavo, o dabar pati tą darau.
– Ką mėgstate veikti grįžusi namo po koncertų, repeticijų?
– Namie visada randu ką daryti: paskaityti, paklausyti iš savo fonotekos operų įrašų. Tai neišsemiami dalykai, o kai pasiilgstu žmonių, einu į gatvę, pavaikštau, nueinu į bažnyčią.
Labai mėgstu stebėti žmones, kurių nepažįstu. Visada malonu, kai jie šypsosi. Mėgstu ir prie Vilnelės pasivaikščioti – kartais viena, kartais su drauge. Kavinėse, restoranuose nesilankau, nemėgstu triukšmo.
Nesigaili likusi Vilniuje
– Turėjote galimybę dainuoti užsienyje ir likti Maskvos didžiajame teatre. Kodėl nesusigundėte iškeisti Vilnių į platesnes erdves?
– Po to, kai sėkmingai pasirodžiau Michailo Glinkos ir Piotro Čaikovskio konkursuose, man siūlė pakeisti išvykusią operos solistę Galiną Višnevskają Maskvos didžiajame teatre, nes „Traviatai“ reikėjo tokio tipo balso kaip mano.
Atsisakiau todėl, kad mane visada gąsdino dideli miestai. Gąsdino ir svetima kalba, ir kultūra. Juk čia, Vilniuje, kiekviena gatvė sava, žmonės ramesni, visa atmosfera sielai yra sava.
Gal ir pralošiau, nes nuo Maskvos būtų atsivėrę keliai į didžiuosius teatrus, bet šiandien dėl nieko nesigailiu.
– Kas gražiausia buvo jūsų profesinėje veikloje?
– Džiaugiuosi visomis gastrolėmis. Tikrai negaliu skųstis, kad gyvenimas man nebuvo dosnus. Gera, kad galėjau ir „Metropolitane“, ir „La Scaloje“ dainuoti, kad teko dirbti Ukrainoje, Varšuvoje, Maskvoje, Latvijoje ir kitur.
Kada tu esi reikalinga kitur, žinai, kad daug esi padariusi savo profesijoje. O tai ir yra gyvenimo prasmė.
– Kokių dar norų turite?
– Vienintelis dalykas, ko norėčiau, kad sektųsi mano vaikams ir anūkams, kad viskas būtų gerai ir kad žemėje to gerumo būtų daugiau. O pati neturiu ypatingų norų, priimsiu viską, ką duos Dievas.
Tik faktai:
I. Milkevičiūtė – garsi pasaulio dainininkė (sopranas), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, dainavusi didžiausiose pasaulio scenose, pelniusi daug žymių apdovanojimų. Tarp jų – M. Glinkos konkurso pirma vieta, tarptautinio P. Čaikovskio konkurso diplomas.
Dainininkė buvo ištekėjusi du kartus. Antroji santuoka – su žinomu Lietuvos ir Armėnijos tenoru G. Grigorianu, Asmik Grigorian tėvu.
Dainininkė užaugino du vaikus, turi penkis anūkus. Visa šeima – muzikali. Sūnus Irvidas yra baigęs obojaus klasę, dukra Asmik – žinoma dainininkė (sopranas).
Elvyra ŽVIRBLIENĖ
