Ilja Laursas – pasaulinės mobiliųjų aplikacijų korporacijos „GetJar“ įkūrėjas, kurio įtaka technologijų rinkoje neabejoja ir tarptautinė žiniasklaida, ir toliau nepailsdamas dalijasi savo partimi, žiniomis, kurių kažkada pristigo jam pačiam, saugo nuo klaidų, o, svarbiausia, skatina veikti Lietuvos jaunimą, į kurį jau atsigręžia pasaulinės milžinės. Su verslininku kalbėjomės apie „startupų‘ų“ klaidas ir sėkmę, pinigus ir idėjas, o kol kas – apie baimę, kuri kartais sukliudo puikią idėją įgyvendinti – nuo nesąžiningų galimybių peržengti geltoną liniją, iki neatsakingos paramos verslui.
Aktyviai dalyvaujate socialinėje veikloje, gerąja patirtimi dalijatės su jaunimu. Kiek jums tai kainuoja, ar tokia turėtų būti kiekvieno verslininko, turinčio, ką papasakoti pareiga ir savotiška privilegija?
Pats išaugau tokioje aplinkoje, kai laiku negavau vertingų patarimų, taigi, esu priverstas eksperimentuoti ten, kur išradinėti dviračio jau nereikėtų. Supratau, kad turint gerą idėją padaryti reikia dar labai daug. Dažnai tenka matyti, kai gera idėja netampa sėkme ne dėl to, kad ji būtų bloga, jos sumanytojas neturėtų patirties ar noro, bet todėl, kad pagrindinius dalykus padaro kiek kitaip ir viskas žlunga. Liūdna tai matyti, taigi nuoširdžiai noriu padėti, kad kitiems sektųsi geriau ir nereikėtų dešimt kartų kartoti klaidų.
Pamatinių žinių apie verslą Lietuvoje trūksta ne dėl mūsų tingumo ar tamsumo: rinkos ekonomikai vos 20 metų, taigi jos neatsirado savaime. Pavyzdžiui, JAV dvylikametis paauglys jau dirba „McDonald‘s“ ir žino, kas yra vadyba, būdamas kiek daugiau nei dvidešimties amerikietis jau gali kažko pasiekti, o štai lietuvis, kad ir turintis gerą idėją, dar neturi patirties, kuri leistų tai idėjai tapti kažkuo didesniu. Turiu tokį poreikį, nes pats išėjau mokyklą, man daug kas nebuvo žinoma, daug kas nebuvo duota. Taigi, matau problemą ir noriu tai pakeisti.
Antra priežastis labai paprasta: tikiu, kad sėkmė ir laimė yra subalansuotame gyvenime, kai darai ne kažką viena, o daugiau. Net ir psichologai teigia, kad patenkinus pagrindinius poreikius, atsiranda kitų. Nesakau, kad paaukoju kažką asmeniška, nes pats jaučiu malonumą, kai galiu matyti, kad žodžiai gali pakeisti nesvarbu ar vieno, ar dešimties, ar šimto žmonių gyvenimą. Pradėjau verslauti nuo anglų kalbos pamokų mokiniams, tada ir supratau, koks didelis asmeninis pasitenkinimas aplanko, kai esi atsakingas už vaiko žinias ir patirtį, tas jausmas yra be galo stiprus.
Lietuvoje dažnai samprotaujama, kad valstybė turi verslui padėti kurtis. Ką manote apie tokią rekomendaciją?
Laikausi nuomonės, kad geriausia, ką gali padaryti valstybė – netrukdyti ir visiems garantuoti vienodas sąlygas. Netikiu, kad ji turi padėti verslui jį finansuodama, kaip kartais elgiasi Europos šalys. Tai pretenzija ne Lietuvai, o Europai, nes vyrauja praktika, kad valstybė per fondus kartais tiesiogiai remia verslą. Aš manau, kad tai ir neteisinga, ir neveiksminga. Išeina taip, kad verslininkų bandymus apmoka mokesčių mokėtojai, bet naudą, jei pasiseka, gauna pats verslininkas, o nesėkmės atveju, kainą prisiima mokesčių mokėtojai, tai socialiai neteisinga.
Be to, dar svarbiau, aš netikiu, kad valstybės tiesogiai suteikiamą parama yra efektyvi. Žinau pavardes pareigūnų, kurių motyvacija dalijant pinigus paprasta: sudėti kryžiukus į kiek „startup’ų“ investuota. Jie nėra motyvuoti asmeniškai, jiems nei karšta, nei šalta, ar verslas pasiseks, nors tai yra rizikos kapitalas. Lygiai kaip ir kolūkių atveju: valstybės pinigai yra ne mano, panašiai ir šie pinigai, kai valstybė skiria pinigų vien todėl, kad atitiktų formalius kriterijus. Galima palyginti su privačiu modeliu, kai investuotojas už savo ar partnerio pinigus atsako asmeniškai: nesėkmės atveju jam nulėks galva, galas karjerai, taigi jis nuodugniai tikrina kompaniją dar prieš investuodamas. Nors yra 100 proc. įsitikinęs, kad maksimaliai padidins kompanijos galimybes, investavęs atsipalaiduoti neleidžia: stebi ir padeda, nes neduokdie, nepasiseks. Čia, jau kaip privačioje fermoje, o ne kolūkyje.
Taigi, viena iš didžiausių kliūčių verslui – nevienodos sąlygos. Realybė tokia, kad jei dvi įmonės gali konkuruoti nevienodai, apie verslą reikia pamiršti. Jei vienai įmonei nedraudžiama, toleruojama ar nuolankiai žiūrima į atlyginimų mokėjimą vokeliuose, o kita, norinti daryti verslą skaidriai, turi mokėti visus mokesčius, ji negali pardavinėti prekės viena kaina. Taigi, arba visiems vienodai, arba niekaip. Dažnai pasitaiko situacija, kad formaliai visi lyg ir vienodi, bet kai kuriais atvejais, pasirodo, vieni lygesni už kitus. Manau, kad tai blogiau nei anarchija, nes tokiomis skylėmis pasinaudoja verslą kuriantieji nesąžiningais metodais, o skaidrus verslininkas, besielgiantis pagal taisykles, to nepadarytų.
Kartais lankausi „Mandarino“ prekybos centre Vilniuje, ten yra paprastos automobilių stovėjimo vietos, o prie pat parduotuvės – patogios, pažymėtos geltona linija. Ties ja stovi prabangesni automobiliai, o ne tokie prabangūs – paprastoje aikštelėje. Manau, tai primena situaciją šalyje – geltona linija, formaliai lyg uždrausta, bet apsaugos darbuotojai nevaikšto, nekrato, ir nuoširdūs žmonės, kurie norėtų žaisti pagal taisykles, privalo automobilį statyti toli, įveikti atstumą per šaltį, sniegą ir lietų, o kiti, gauna visus patogumus. Taigi, geriau nebūtų geltonos linijos, tada visi turėtų tą patį šansą.
O kiek laiko reikia pasikeisti valstybei, kad tokios geltonos linijos išnyktų?
Tai ateis neišvengiamai, nemanau, kad tokia situacija gali būti ilgalaikė. Jei statai visuomenę ar valstybę ant neteisingų pamatų, daug aukštų pastatyti negali, ties penktu, šeštu aukštu viskas sugrius. Skaitant kai kurių ekonomistų mintis, pasigirsta nuomonė, kad yra šalių, pavyzdžiui, Meksika ar Kinija, kurios tiesiog negali pasiekti išsivysčiusių šalių lygio, nes jų pamatai paremti korupcija ir dvigubais standartais. Labai daug žmonių mano, kad nepaisant to, koks bebūtų darbo produktyvumas, priemonės ar investicijos, kol pamatai nėra teisingi, tol valstybė nebus išsivysčiusi.
Tikiu, kad Lietuvoje tai pakeičiama ir neišvengiama, bet turi pasikeisti bent dvi kartos. Viena jau pasikeitė, taigi, turime palaukti dar vienos.
