Gabija Sabaliauskaitė, Ekonomika.lt
Ilja Laursas nepailsdamas dalijasi patarimais su jaunaisiais Lietuvos verslininkais ir sako, turintys idėją, bet verslo nepradėję – bijo to, ko nesupranta. Vis dėlto, Lietuvos „startup’ai“ vertinami pasaulinių milžinių, nors iš pradžių galima apsieiti ir be jokio finansavimo.
Esate sakęs, kad studentų auditorijos paklausus, kiek norinčiųjų turėti verslą, pakyla daug rankų, tačiau, paklausus, kiek daro kažką dėl to verslo – jų žymiai sumažėja, priešingai nei Amerikoje. Ar keičiasi Lietuvos jaunimo požiūris?
„Startup’ų“ judėjimas populiarėja, o visų iniciatyvų suskaičiuoti nė neužtektų rankų pirštų, tačiau nieko panašaus nebuvo prieš 5 metus. Stebėdamas naujus verslus ir sėkmės istorijas, matau, kad viskas keičiasi, iniciatyvų yra.
Vis dėlto, matyt, ne kiekvienas turintis idėją ryžtasi ją realizuoti, ko gi bijo lietuviai?
Žmogui būdinga bijoti, ko jis nežino, tokia jau psichologija, nors ir paprasta, atrodo neįveikiama. Pakeisti tai lengva – reikia komunikacijos, suplanuoti žingsnius, juk tai ne raketų mokslas, kai paaiškini, kas tai yra, baimė dingsta. Kolegos už vandenyno be problemų verslus pradeda būdami 16 metų. Tačiau Lietuvoje prisideda kol kas gana neigiamas stereotipinis mąstymas apie valstybę: yra ne visai gražių istorijų, kaip valstybinės institucijos kartais elgiasi su verslu – laukia kyšių ar baudžia už menkiausius nusižengimus. Jei kai kurie pareigūnai taip elgiasi, naivu tikėtis, kad tauta to nesužinotų, tokios istorijos gyvos. Kai valstybė įrodys, kad nori jaunų verslininkų, o ne jiems trukdyti, pasikeis ir požiūris, papildoma baimė išnyks, bet reikia ne vienerių ir ne dviejų metų.
Į kokias dar neužpildytas nišas vertėtų taikytis svarstantiems apie nuosavą verslą?
Verslas, pirmiausia, yra rizika. Jei būtų galima atspėti, kur investuoti, ko gero gyventume visai kitaip. Deja, to nematau ir tuo netikiu. Manau, kad tik įvairūs bandymai visose srityse berašant žaidimą ar kuriant elektroninę parduotuvę gali atnešti sėkmę. Galiu tik pasakyti, kad nepadarytų darbų žmonijai yra kur kas daugiau nei padarytų. XVIII a. pabaigoje JAV svarstyta uždaryti patentų biurus, esą viskas jau sugalvota ir nebeliko ką patentuoti, nors nebuvo nei kompiuterio, nei interneto, nei lėktuvo, nei erdvėlaivio. Taigi, galvoti, kad viskas padaryta, manyčiau, yra labai naivu.
Visi kalba apie technologijas, ar dar galima tikėtis sėkmės kuriant tradicinius verslus?
Manau, kad ne nulinės sėkmės tikimybė egzistuoja darant bet ką: nuo pyragaičių iki kėdžių ar erdvėlaivių. Vyrauja nuomonė, kad daug žada saulės energija, biotechnologijos, socialiniai tinklai, mobiliosios technologijos. Viena vertus, tokios rinkos neišvengiamai augs, todėl intuityviai norisi jomis pasinaudoti, kita vertus, taip mano dar dešimtys tūkstančių verslininkų, o tai reiškia, kad jie irgi imsis kažką daryti ir konkurencija toje rinkoje gali būti daug didesnė. Gal geriau atvirkščiai – grįžti, kad ir prie kėdžių, atrasti kažką nauja, ir pasiseks? Kai Richardas Bransonas ėmėsi „Virgin Atlantic“ avialinijų, daug kas klausė, kur jis kišasi, juk skraido „British Airways“ ir kiti, rinka pasidalinta. Tačiau matome ne tik „Virgin“ dominavimą, bet daugybę kompanijų, kurios keičia reikšmę gebėdamos keleiviams pasiūlyti kažką nauja: „Virgin“ – ypatingą patogumą, „Easy Jet“ ir „Ryanair “ – žemas kainas.
Nuo ko pradėti verslininkams, formuojantiems komandą, bekuriantiems organizaciją ?
Teoriškai galima daryti kaip nori, o praktiškai vieni variantai yra stipresni. Lietuvoje, kaip vadinu, komandos formuojamos iš apačios: studentas sugalvoja idėją, pasamdo kolegą, jei sekasi, kolega tampa vadybininku, pasamdo dar vieną draugą ir po truputį auga. Tačiau tokia kompanija nebus profesionali, nežinos, ką reiškia kompanijos, produkto ar projekto valdymas. Silpnais pamatais nepastatysi dangoraižio. Žinoma, Lietuvoje nėra tokio finansavimo kurti kompaniją nuo viršaus, kaip Amerikoje: pavyksta įgyvendinti idėjos prototipą, gaunamos investicijos ir galima samdyti kvalifikuotus žmones, būsimus viceprezidentus. Geriausi ir brangiausi viceprezidentai, išviliojami iš „Google“, „Yahoo!“, ar „Microsoft“, pasamdo viduriniąją grandį, ši – mažiau kvalifikuotą. Privalumas – kiekvienoje srityje komanda profesionali, trūkumas – brangu.
Kokiais finansavimo šaltiniais pasikliauti Lietuvoje? Juk rizikos kapitalas pasirodo kompanijai plečiantis, ne ankstyvojoje gyvavimo stadijoje.
Kaip keista bebūtų, toje fazėje, kai lietuviškas kapitalas pasiryžęs duoti pinigų, jau galima pritraukti išorinį kapitalą ir dar geresnėmis sąlygomis. Kuo toliau, tuo labiau mažėja įėjimo į rinką sąnaudos: anksčiau privalėjai samdyti buhalterį, rinkodaros specialistą, o dabar daug ką gali padaryti neišeidamas iš buto. Užtenka dviese kompiuteriu sukurti žaidimą, įdėti jį į platinimo platformą ir pirmą milijoną galima uždirbti neišėjus iš viešbučio kambario. Toks sąnaudų mažėjimas reiškia, kad iš pradžių, kol pasieki augimo ir pinigų etapą, gali apsieiti ir be išorinio finansavimo. Be to, Lietuva jau tampa pripažintu „startup’ų“ centru: stambiausi pasaulio investuotojai žiūri į Lietuvą ir prisideda jau ankstyvojoje fazėje. Dirbame su „Accel“, kuri investavo milijonus eurų į lietuvišką kompaniją.
Kaip derėtis su investuotojais, kokią dalį, saugumo dėlei, akcijų pasilikti idėjos autoriui?
Lietuviai dažnai bijo, kad jų idėją pavogs ir realizuos be jų, tačiau jei investuotojai norėtų kurti verslus tai ir darytų. Kaip taksistas vairuoja automobilį, o keleivis sako, kur važiuoti, taip kiekvienas turi savo darbą, kurį dirba geriausiai. Man neteko matyti nė vieno investuotojo, kuris taptų verslininku. Dažniausiai investuotojai prašo ne 80 ir ne 90, o 20 proc. akcijų – toks dydis optimalus ir neskausmingas verslininkui. Investicijos sėkmė priklauso nuo savininko motyvacijos, taigi, jei verslininkas turės 5 proc. akcijų, jo motyvacija bus mažesnė. Verslininkas dažnai linkęs pervertinti savo idėją, o išorinis investuotojas visada žino, kad ir kaip stebuklingai ji beatrodytų sumanytojui, yra tik viena galimybė iš dešimties, kad ji pasiseks. Verslininkas linkęs įdėti daugiau širdies ir pastangų, nei statistiškai reikėtų, o investuotojas tuo pasinaudoja, nes paima nedidelį gabalėlį, žino tikrąją sėkmės tikimybę, taigi jam gerau pasiimti 10 mažų gabalėlių iš 10 mažų kompanijų nei vieną didelį iš vienos. Statistika visus juos išlygins, kad ir ką bedarytum: pasiseka vienam iš dešimties.
Ar žvalgotės į lietuviškas kompanijas, į kurias galėtumėte investuoti?
Dairausi, sumą su šešiais nuliais esu išrašęs ne vienai lietuviškai kompanijai.
CV: Ilja laursas Pasaulyje pirmaujančios mobiliųjų programėlių „GetJar“ kompanijos įkūrėjas 2011m. Atėnuose gavo Europos verslo laikraščių asociacijos „Europos metų vadovo 2011“ apdovnojimą. 2009 m. I pripažintas vienu iš 40-ies įtakingiausių žmonių pasaulinėje telekomunikacijų industrijoje.
2002 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.
