Gedimino kalnu besirūpinančio Nacionalinio muziejaus teigimu, dėl didelio kritulių kiekio ir toliau galime tikėtis nuoplovų ar nuošliaužų, tačiau padėtis nuolat stebima. Muziejui nerimą kelia rytinio šlaito zonoje padidėjęs grunto nuosėdis ir ten susiformavę grunto plyšiai.
Šiuo metu dedamos pastangos apsaugoti Aukštutinės pilies statinių liekanas nuo galimos griūties, sumažinti infiltracinio vandens patekimą į gilesnius kalno sluoksnius bei suvaldyti Gedimino kalno pietryčių šlaito nuošliaužą. Šios priemonės turi apsaugoti kalną žiemos ir pavasario periodu – tai yra labai palankus metas nuošliaužoms formuotis.
Blogiausias scenarijus – sugriuvęs kalnas
Paprašyta įvertinti dabartinę kalno šlaito būklę po praėjusią savaitę ramybės nedavusio lietaus, Lietuvos geologijos tarnybos darbuotoja Roma Kanopienė nedaugžodžiavo – būklė išties prasta.
„Prasta būklė, prasta. Reikia, kad pagaliau būtų kažko imamasi, reikia veiklumo“, - tv3.lt kalbėjo R. Kanopienė.
Inžinerinės geologijos skyriaus vedėja piktinasi, kad požiūris į ant Gedimino kalno susidariusią situaciją – nepakankamai rimtas, trūksta strateginio mąstymo ir ilgalaikių planų.
„Pirmadienį buvo susitikusi Ekstremalių situacijų komisija, bet nepilna sudėtimi, tai nieko negalėjome nuspręsti. Nebuvo nei vadovo, nei muziejaus normalių atstovų. Tai nežinau, kaip ten sprendimai priimami. Buvom susitikę penktadienį, tai nutarėme, kurios vietos pavojingiausios“, - sakė R. Kanopienė.
Paklausta, kas blogiausio galėtų nutikti, jeigu Gedimino kalno būklė nebus stabilizuota, ar tai reiškia, kad galime išvysti griūvantį kalną, R. Kanopienė atsakė – „laisvai“.
„Jeigu bus daroma taip, kaip iki šiol, daroma tik tam, kad darytų, kalnas laisvai gali nugriūti“, - neslėpė specialistė.
Tačiau apie medžių vaidmenį kalno grunto būklei R. Kanopienė kalbėti atsisakė. Jos teigimu, mes nepažįstame kalno grunto, todėl sunku pasakyti, ar jam pakenkė anksčiau ten augę klevai. Specialistės teigimu, gali būti, kad šlaitui pakenkė medžių šaknų sukelta erozija, tačiau tai tik kalbos be rimtų argumentų.
Nukirstus klevus dar nevėlu pakeisti
Gedimino kalno šlaitų būklės ir jų tvarkymo programos vertinimo ataskaitoje nustatyta, jog sprendimas apsodinti kalną klevais – klaidingas, nes jų šaknų sistema plati ir negili.
Ataskaitos rengėjai nurodo dvi priežastis, kurios galėjo sukelti nuošliaužas, tai – žmonių veikla (medžių pašalinimas, intensyvus transporto eismas) ir gamtiniai veiksniai (šilta lietinga žiema, kalno vidinės sandaros galimi pokyčiai).
Kaip teigia Lietuvos arboristikos centro direktorius Sigitas Algis Davenis, medžių pašalinimas nuo Gedimino kalno išties buvo skubotas žingsnis.
„Jie kaip tik ir padėjo tuos dešimtmečius sulaikyti. Kiek žinau, Gedimino kalno atodangų, kurios kartotųsi po kelis kartus per metus, nuošliaužų nebuvo. Ne veltui prieš 100 m. žmonės ten sodino medžius, apsodino Gedimino kalną. Dabar paskutinieji metai ir parodo, kad medžio šaknys sulaikė šlaitą“, - tv3.lt sakė S. A. Davenis.
Ar tikrai klevai buvo blogiausias sprendimas – neaišku. Pasak S. A. Davenio, anuomet, kai kalną nuspręsta apsodinti, klevai turbūt buvo geriausias pasirinkimas.
„Tais laikais klevas buvo išsigelbėjimas, jį sodino žinovai. Šiais laikais gal ir daugiau augalų įvežta į Lietuvą. Jeigu jau apželdinti, tai būtų galima ir kitus augalus pasiūlyti. Bet kokiu atveju, tokio stataus šlaito žolė tikrai nesulaikys. Tai turi būti rimtesni augalai, kurių šaknys įsiskverbia gerokai giliau ir kaip tinklas apraizgo visą kalną. Turime tokį džiaugsmą kaip kalnas, jį reikia nuolat prižiūrėti“, - tvirtino specialistas.
Kalną apsodinti vis dar nevėlu, mano S. A. Davenis, tačiau pirmiausiai reikia susirūpinti šlaito sutvirtinimu. Vėliau kalną galėtų sutvirtinti kalninės pušys. Anot S. A. Davenio, šie medžiai neaukšti, bet neilgaamžiai, todėl kas 50 -70 m. kalną reiktų apželdinti iš naujo.
Nuošliaužų būta ir anksčiau
Praėjusiais metais vilniečius sunerimti privertės Gedimino kalno šlaitas slinko ne pirmą kartą. Prieš daugiau nei dešimtmetį, 2004 m. kovą, kai kalną dar gausiai dengė medžiai, stiprios liūtys rytiniame kalno šlaite sukėlė pirmąją nuošliaužą. Po ketverių metų toje pačioje vietoje grunto deformacija atsinaujino.