Jo sulaikymo operacijoje dalyvavo pagrindinės FNTT būstinės pareigūnai. Šių veiksmus atidžiai stebėjo tarnybos vadovybė.
Juk ne kasdien Lietuvoje yra sulaikomi ir sukčiavimu apkaltinami tokio aukšto lygio bei iš pažiūros solidžiai atrodantys verslininkai. Penktadienį Vilniaus apylinkės teismas spręs, kuriam laikui milijonų švaistytojui A. Urbučiui bus skirta kardomoji priemonė – suėmimas.
Tikėtina, kad tokiu nusikaltimu įtariamam A. Urbučiui kalinio duonos teks ragauti du tris mėnesius. Atrodo, jam teks išbandyti legendinio Lukiškių kalėjimo – tardymo izoliatoriaus gultus, kur dažniausiai yra kalinami ikiteisminiuose tyrimuose figūruojantys kaltinamieji asmenys.
Turtus sukrovė ir merdinčios įmonės
Patikimų Balsas.lt šaltinių teigimu, A. Urbutis su keliais kolegomis savo turtus gausindavo net ir įsigydamas visoje šalyje bankrutuojančių įmonių reikalavimo teises.
Žinomas ne vienas atvejis, kai apsukruoliams iš „Klaipėdos naftos“ kone pusvelčiui atitekdavo stambioms, tačiau finansinių sunkumų prispaustoms įmonėms priklausantis nekilnojamasis turtas.
Redakcija laukia galimai nuo A. Urbučio ar bendrovės „Naftos grupės“ nukentėjusių verslininkų atsiliepimų.
Rašykite mums e. paštu: [email protected]
----------------------------------
„Kas yra tikrieji „Klaipėdos naftos“ savininkai?“, - tokiu pavadinimu pasirodęs straipsnis, kuriame buvo rašyta apie šios dienos žiniasklaidos „herojus“ - „Naftos grupės“ vadovus ir jų giminiškus bei piniginius ryšius su „Klaipėdos nafta“ netruko sulaukti atgarsio. Jau po kelių dienų sulaukiau keisto skambučio. Įmonės atstovas labai norėjo išsiaiškinti, kodėl ėmiausi rašyti tokį straipsnį ir ar tai „ne konservatorių užsakymas“.
Ramiai toli nuo valdžios institucijų naftos pinigus žarstę vaikinai buvo rimtai sunerimę. Pasikeitus šalies valdžiai, iškilo grėsmė jų nešvariai žarstomiems milijonams. Reikėjo kažkaip apsidrausti. Nafta - gerai, bet ne prasčiau ir kitas, pasaulyje kone pelningiausiu laikomas šiukšlių verslas, tad „Naftos grupės“ vyrai paskutiniu metu šturmavo Lietuvos atliekų perdirbimo rinką. Jie ruošėsi statyti atitinkamas gamyklas trijuose Lietuvos miestuose – Klaipėdoje, Panevėžyje ir Alytuje, be to, pastaruoju metu vykdė aktyvią biodegalų gamybos propagandą.
Nežinia, kaip jiems toliau klostysis „rubikoninis“ verslas, nes šiandien dalis jo sumanytojų - „Naftos grupės“ direktorius Antanas Urbutis bei bendrųjų reikalų ir tiekimo skyriaus vadovė Svetlana Popova - atsidūrė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) rankose. „Įtariama, - rašo Generalinė prokuratūra. - kad bendrovės pagrindinis akcininkas, subūręs organizuotą grupę, atlieka fiktyvias operacijas, panaudojant užsienio bendroves, mažiausiai nuo 2008 metų. Nelegalias operacijas jam padeda atlikti jo artimi giminaičiai.“
Įtariama, kad ši grupė pasisavino daugiau nei 30 mln. litų ir legalizavo daugiau nei 20 mln. litų lėšų.
Iki šiol „Naftos grupėje“ šeimininkavo trys broliai Urbučiai. Oficialiai ji lyg ir priklausė suimtojo direktoriaus broliui Artūrui. Šio žmona yra ilgus metus „Klaipėdos naftai“ vadovavusio Jurgio Aušros geriausio draugo Andrejaus Vaičiulio duktė.
Urbučių vadovaujama bendrovė buvo viena pagrindinių „Klaipėdos naftos“ klienčių.
Aukščiau minėtas A. Vaičiulis – A. Urbučio uošvis - nebuvo eilinis J. Aušros draugas. Abu siejo ir bankinio darbo patirtis – kažkada J. Aušra darbavosi Industrijos banke, o A. Vaičiulis vadovavo „Lietuvos valstybinio komercinio banko“ Klaipėdos filialui. O šiuo metu pastarasis yra „Šiaulių banko“ Klaipėdoje filialo valdytojas.
Jie draugauja, kalbama, dar nuo tų laikų, kai pirmasis socdemų buvo paskirtas Klaipėdos apskrities viršininku, o antrasis – Neringos meru. Laikas parodė, kad draugystė kai kam davė apčiuopiamos naudos.
Pirmiausia „Klaipėdos nafta“ buvo viena svarbiausių banko, kuriam vadovauja A. Vaičiulis, klienčių. Čia buvo laikomos svarbiausios bendrovės sąskaitos ir visos finansinės operacijos vykdomos tik per „Šiaulių banką“, derinami procentai ir žaidžiami kitokie žaidimai, kurie naudingi ne valstybei priklausančiai įmonei, o tik kai kuriems asmenims ir partijoms.
Mano kalbinti Klaipėdos verslininkai neslėpė, kad A. Vaičiulis už tam tikrą mokestį tarpininkaudavo tiems, kurie norėjo dirbti per „Klaipėdos naftą“: kam reikia, suteikdavo paskolas, laiduodavo už juos.
„Šiaulių bankas“ finansavo ir visus A. Vaičiulio žentui priklausančios „Naftos grupės“ ekspedijuojamus krovinius.
Kalbama, kad ši Urbučių firma „Klaipėdos naftoje“ turėjo tokias galias, kad nauji klientai pasinaudoti terminalo talpomis galėjo tik tuo atveju, jei bendradarbiauja su „Naftos grupe“.
Verslininkai neslėpė, kad iš klientų, dirbančių per „Klaipėdos naftos“ terminalą, buvo renkama savotiška duoklė – tam tikra suma už kiekvieną perkrautą toną. Rinkliavos dydis keisdavosi, tačiau ji gyvavo ilgai. Mano pašnekovai nebuvo informuoti, kur tie pinigai nutekėdavo – ar į valdžios kišenę, ar į įmonėje stipriai įsitvirtinusių socdemų partijos kasą, ar dar kur nors. Tačiau galvą buvo galima guldyti, kad tikrai – ne į valstybės...
Pačioje „Klaipėdos naftoje“ kol kas „už nenaudingas įmonei sutartis“ šiltą vietą prieš mėnesį prarado tik Komercijos direktorius Ričardas Milvydas. Reikia tikėtis, kad bus ir tęsinys.
