„Per šventes visuomet skubu namo į šeimą, pas tėvelius, į Kauną. Šventės man yra ypatingas metas, kuriuo reikia būti su savo šeima. Aš jau 23-osios dienos naktį skubėsiu važiuoti namo, kad Kūčių rytas jau būtų Kaune. Su visa šeima per šventes ruošiame patiekalus, gaminame, močiutė man atneša spanguolių kisieliaus, kurį aš dievinu, o ji dėl manęs vienos jį specialiai gamina.
Na, o Kalėdos irgi bus puikios – mano gimtadienis per jas, šokių projektas, daug visko bus. Aš labai noriu visur suspėti – ir pabūti su šeima, ir su draugais, ir pašokti, dabar toks metas, kai visko norisi. Per Kalėdas mūsų šeimoje būtinai visada būna zrazų ir dar visokių suktinukų bei kukuliukų su baravykais – be to tikrai negalėčiau įsivaizduoti Kalėdų. Po visų valgymų būna taip, kad sunku nuo kėdės atsistoti, bet aš žinau, kad taip ne kasdien bus, todėl nesivaržau (juokiasi).“
Naujųjų metų šventimo mergina teigė neplanuojanti, nes , anot jos, geriausiai pasilinksminti pavyksta tada, kai nebūni nieko suplanavęs.
„Naujųjų metų dar neplanavau, kažkaip galvoju viskas pavyks ekspromtu. Aš tokią net taisyklę turiu – kuo ilgiau planuoji, tuo blogiau išeina, todėl neplanuoju. Aišku, tą dieną pradedu su šampanu, smagiai, o tada iš pasiūlymų išsirenku, kur labiausiai tą akimirką traukia širdis ir dažniausiai neprašaunu. Beje, per Naujuosius turiu tokią tradiciją – vienoje kišenėje laikau vaisių, kitoje – saldainį ir po dvyliktos valandos abu suvalgau, nes tikiu, kad vaisius ateinančius metus suteiks sveikatos, o saldumynas – asmeninę laimę moteriai: meilę, jausmus, emocijas“, – įsitikinusi mergina.
Dovanų I. Kazlauskaitė prisipažino dar nenupirkusi, mat niekaip neištaiko tam laisvo laiko: „Kokia gėda prisipažinti, bet neturiu dar nė vienos dovanos! Būna taip: ryte važiuoju į darbą – dar niekas nedirba, po darbų – jau vėl viskas uždaryta, galėtų mūsų prekybos centrai dirbti visą parą – aš labai atsiprašau ten dirbančių žmonių už šį pareiškimą. Seniau jau mėnesį prieš šventes pradėdavau pirkti dovanas, jeigu ir paskubomis, tai vis tiek stengdavausi nepirkti bet ko, ko žmogus nenorėtų – iš anksto pradėdavau rinkti informaciją apie norus, net užsirašydavau.
Pati specialių užsakymų dovanoms neteikiu, nebent žmogus labai primygtinai klausia, ko noriu. Šiaip man džiaugsmą teikia net pati mažiausia dovanytė – kad ir atvirukas. Stengiuosi neapsunkinti žmonių ir neliepiu eiti rinkti man žibučių žiemą.“
Pasirodo, Livetos ir Petro Kazlauskų dukra Kalėdų Seneliu tikėjo ilgai, mat šeima labai stengėsi mergaitę įtikinti tuo – nuvalgydavo seneliui skirtą skanėstą, kad atrodytų, jog šis naktį tikrai lankėsi ir net padarydavo iš sniego rogučių vėžes, vedančias iki pat durų. „Aš ilgai tikėjau Kalėdų Seneliu, nes mane tėvai labai šauniai apgaudavo – palikdavau iš vakaro seneliui laišką ir saldėsį, o ryte rasdavau jį prakąstą, laišką – atplėštą ir atneštas dovanas, o prie durų būdavo net specialiai rogių vėžės padarytos iš sniego, tai aš iki išprotėjimo džiaugdavausi, kol pirmoj klasėj močiutė man pasakė, kad senelio nėra“, - savo šventiniais prisiminimais dalijosi I. Kazlauskaitė.
