Vis daugiau kelionių troškulio kamuojamų lietuvių iš naujo atranda kaimynines valstybes. Taupančius keliautojus vilioja ir kaimynų siūlomos pramogos, ir slidinėjimo trasos, ir trumpos ekskursijos. Pavyzdžiui, vienos dienos kelionė į už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos sienos esančius miestus ir miestelius nereikalauja nei daug laiko, nei pinigų. Pavyzdžiui, antram pagal dydį Latvijos miestui Daugpiliui aplankyti užtenka pusdienio, latviškoms lauktuvėms – kelių latų.
Netoli Lietuvos sienos gyvenantys latviai seniai atrado Zarasus ir tolimesnius šiaurės-rytų Lietuvos miestelius. Čia dešimtys automobilių latviškais numeriais traukia daugiausiai apsipirkti ir papramogauti, nes Lietuvoje latviams kainos draugiškesnės, nei dar gilesnės krizės krečiamoje jų tėvynėje.
Tačiau vos už kelių kilometrų nuo Zarasų esantį Lietuvos-Latvijos pasienį vis dažniau kerta ir mūsų šalies gyventojai. Tik už 25 km nuo Lietuvos esantis Daugpilis dažną vilioja praeitį menančia aura, įdomia, kiek chaotiška architektūra, didmiesčiui nebūdinga tvarka ir ramybe, taip pat gardžiais latviškais skanėstais.
Pakeliui – į J. Rainio tėviškę ir Eglių kalną
Kelionė iki Daugpilio nesudėtinga ir neilga, keliai – neblogi, automobilių srautai – bent jau savaitgaliais – nedideli. Litus į latus galima išsikeisti paskutinėje Zarasų degalinėje, nes kursas čia tik vienu kitu centu skiriasi nuo įprasto bankuose. Smulkių latviškų pinigų turėti patartina: prekybos centruose, didesnėse parduotuvėse galima atsiskaityti kortele – už jos aptarnavimą neimamas mokestis, tačiau daugelyje kavinių, turguje ir kitur laukiama tik grynųjų.
Pasienyje paprastai budi arba Lietuvos, arba Latvijos pareigūnai. Kaip taisyklė, jei budės pastarieji, būtinai būsite sustabdytas ir paklaustas, kuriuo tikslu vykstate pas kaimynus. Ir atvirkščiai – mūsiškiai lietuvius stabdo retai.
Pravažiavus pasienį visą laiką važiuosite tiesiu, kiek banguotu keliu iki pat Daugpilio. Gyvenviečių ir vienkiemių pakeliui nedaug, tačiau lankytinų objektų esama. Nutolę kelis kilometrus nuo sienos dešinėje pusėje pamatysite Berkenelės nuorodą. Pavažiavę kelis šimtus metrų siauru keliuku rasite senas kapines ir įspūdingos architektūros apleistą bažnyčią. Keliuko gale laukia garsaus latvių poeto Janio Rainio namas-muziejus, jį supantis jaukus parkelis, kurį puošia latvių menininkų darbai.
Grįžę į kelią ir pavažiavę dar šiek tiek, netoli Medumio (latv. Medumi) miestelio kairėje pusėje pamatysite nuorodą į Eglių kalną („Eglu kalns“). Žiemą čia veikia neprastos slidinėjimo trasos, tiek ilgiu, tiek kainomis panašios į mūsiškės Ignalinos, o kitu metų laiku smagu užlipti į medinį apžvalgos bokštą ir pasigrožėti nuostabiu Latvijos regiono Latgalės kraštovaizdžiu.
Daugpilio svečius pasitinka... kaliniai
Pirmas įspūdis, kirtus miesto riboženklį, nelabai smagus. Pirmasis pastatas, kurį pamatysite įvažiuodami į Daugpilio teritoriją, yra... kalėjimas. Kai teko lankytis šiame mieste pirmą kartą, buvo vasara, tad pro grotuotus langus, iškišę rankas į lauką, pravažiuojančias mašinas stebėjo kaliniai. Dar vienas kalėjimas įsikūręs kitoje miesto pusėje, netoli didelio tilto, kuriuo vos už kelių metrų žingsniuodami ir važiuodami miesto gyventojai ir svečiai taip pat gali „grožėtis“ skųstomis kalinių galvomis.
Tačiau be šitų nemalonių objektų daugiau Daugpiliui prikišti nelabai yra ką. Ant didžiausios Latvijos upės Daugavos kranto išdygęs miestas, įkurtas 1275 m., nedidelis (turi vos per 100 tūkst. gyventojų), tvarkingas ir jaukus.
Miesto centrą, kuriame verda gyvenimas – gal čia kiek per skambiai pasakyta, nes Daugpilyje visada gana tylu ir ramu, rasite lengvai, jei atidžiai seksite nuorodas. Palikti automobilį patogiausia netoli XX a. pradžioje įkurto Daugpilio universiteto (bent jau savaitgaliais – nemokamai) ir toliau keliauti apžiūrėti centrą pėsčiomis. Kitur centre bus sunku surasti vietą, nes tiek prekybos vietų aikštelės, tiek aplinkinių daugiabučių kiemai bent jau savaitgaliais sausakimši.
Turguje – ir lietuviški produktai
Netoli universiteto rasite jaukų parką su iki vėlyvo rudens veikiančiu fontanu, kurį 1882 m. įkūrė miesto meras Pavelas Dubrovinas. Beje, šiltuoju metų laiku žalumos mieste netrūksta – parkai, skverai užima apie trečdalį miesto teritorijos. Taip pat galite aplankyti šalimais esantį kraštotyros ir meno muziejų (bilietai atsieis keliasdešimt santimų, apie porą litų), arba keliauti tiesiai į Basanavičiaus gatvę kiek primenantį pėsčiųjų bulvarą – centrinę Rygos gatvę, apsuptą parduotuvėlių ir kavinių.
Perėję tramvajaus bėgius, pamatysite nuo vasaros remontuojamą neišvaizdų pilką pastatą. Tai garsusis Vienybės namas – kultūros, poilsio ir verslo centras. Pastatytas 1937 m., tuo metu jis buvo pats didžiausias pastatas Baltijos šalyse. Šiuo metu čia vyksta įvairūs renginiai, įsikūręs dramos teatras, turizmo informacijos centras (beje, savaitgaliais jis uždarytas), parduotuvėlės, kavinės, knygynas, biblioteka, sporto klubas ir kitos įstaigos.
Netoliese visu gražumu stūkso didžiulis stiklu dekoruotas Daugpilio viešbutis „Latgola“. Tiek architektūra, tiek aukščiu jis smarkiai skiriasi nuo aplinkinių pastatų. Tačiau daug labiau centro veidą bjauroja už jo esantis reklamomis aplipdytas prekybos centras – jis čia ne vienintelis, tačiau bene labiausiai krentantis į akis.
Nuo centrinio šio monstro įėjimo pasukę į kairę, už kelių šimtų metrų rasite miesto turgų. Jame yra visko, ko širdis ir skrandis geidžia – nuo dieviškai skanių latviškų sūrių iki... lietuviškos duonos, kondensuoto pieno. Beje, lietuviški produktai, nors ir kiek brangesni nei latviški, Daugpilio gyventojų itin gerai vertinami ir mėgstami. Kainos turguje daug mažesnės, nei vietiniuose prekybos centruose. Yra ir pigesnių produktų, nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, daugumos fermentinių ir varškės sūrių kaina be jokių nuolaidų neviršija 2 latų (10 litų), pigesnė mėsa bei jos gaminiai. O štai medaus Daugpilio turguje pirkti neapsimoka – jo kaina, priklausomai nuo svorio, svyruoja nuo 4 iki 10 latų (20-50 litų).
Tame pačiame pastate, kaip ir turgus, įsikūrusi vadinamoji mugė, primenanti Vilniaus halės turgaus paviljoną. Prekės čia labai panašios į mūsų Gariūnų, tačiau kainos gerokai aukštesnės nei Lietuvoje, Vokietijoje, Olandijoje ar Italijoje.
Paklausę vietinių gyventojų arba pasinaudoję žemėlapiu (tiek žemėlapio, tiek informacijos apie Daugpilį geriausia pasiteirauti dar Lietuvoje, Zarasų turizmo informacijos centre), galite aplankyti ir netoliese esantį nedidelį, bet smagų Daugpilio zooparką. Bilietas pigūs, o pažiūrėti yra į ką.
Daugpilis – rusų miestas
Centrinė Rygos gatvė nėra ilga – ji atsiremia tiesiai į tvarkingą geležinkelio stotį. Pastatų architektūra marga – nuo senovinių iki stiklinių, nuo restauruotų iki apsilupusių, tačiau didelės disharmonijos nesijaučia. Šioje pėsčiųjų gatvėje nemažai jaukių, tačiau labai sovietinius laikus primenančių kavinukių. Juose retai gausite meniu – padavėja arba barmenė visada maloniai ir draugiškai (kiek kartų teko būti Daugpilyje, nė karto nemačiau grubios ar paniurusios pardavėjos) papasakos, ko tądien gali pasiūlyti. Kainą sužinosite gavę sąskaitą, tačiau paprastai jos nedidelės – už sočius kelių patiekalų pietus sumokėsite ne daugiau, dažnai – net mažiau, nei Lietuvos valgyklose ar nebrangiose kavinėse. Brangios – nuo maždaug 15 litų – tik picos centrinės gatvės užkandinėse, o laukti jų tenka apie pusvalandį.
Beje, jei mokate rusiškai, susibendrauti Daugpilyje niekur nebus problema. Šiame mieste 54 proc. gyventojų sudaro rusai, 17 proc. – latviai, 15 – lenkai, 8 – baltarusiai, apie vieną procentą – lietuviai, likę – žydai, estai, kiti. Daugpilio gyventojai – draugiški, šnekūs, tačiau nepratę prie turistų. Neretai patyliukais nužiūrinėja jų miesto objektus įamžinti panorusius atvykėlius. Kartą fotografuojant senovinės cerkvės pastatą, priėjo popas ir pasakė, kad norint nufotografuoti šiuos maldos namus reikia gauti leidimą!
Beje, bažnyčių ir cerkvių Daugpilyje daug. Centrinėje Rygos gatvėje tiesiog privaloma aplankyti Šv. Petro bažnyčią, pastatytą 1848–1849 m. Ji įdomi tuo, kad be galo primena vieną švenčiausių pasaulio vietų – Šv. Petro Baziliką Vatikane. Taip pat tiesiog būtina aplankyti kiek toliau nuo centro esančią šventyklų kalvą – unikalią vietą, kur viena šalia kitos kelių šimtų metrų atstumu stūkso keturi skirtingų konfesijų maldos namai: įspūdingo dydžio Šv. Kankinių Boriso ir Glebo stačiatikių soboras, Švenčiausiosios Mergelės Marijos katalikų bažnyčia, Martyno Liuterio liuteronų bažnyčia ir 1-osios sentikių bendruomenės maldos namai.
Tvirtovė mena sovietmetį
Jei atvykote savo automobiliu, pasivažinėkite po miestą. Eismas čia gana saugus, ženklų netrūksta, vairuotojai – ne chuliganai. Didžioji miesto dalis, kurią sudaro 16 gyvenamųjų rajonų, įsikūrusi dešiniajame Dauguvos upės krante. Beje, upės krantinės nesutvarkytos ir praktiškai nepritaikytos poilsiui ar turizmui. Kairiajame krante – keturi gyvenamieji rajonai, vienas jų – Gryva – anksčiau buvęs atskiru miesteliu. Tiesa, jie nedidukai, tad atvykėliui sunku ir pastebėti jų ribas.
Atskiru rajonu laikoma ir viena pagrindinių Daugpilio įžymybių – tvirtovė, įrengta XVIII a. pabaigoje – XIX a., tačiau puikiai išlikusi iki mūsų laikų. Tvirtovės teritoriją galima apžiūrėti, įsigijus apie litą kainuojantį bilietą. Tiesa, kad taptų visaverčiu turistiniu objektu, daugelį statinių derėtų gerokai aptvarkyti. Vis dėlto labai įdomu paklaidžioti apleistais, apgriuvusiais tamsiais pastatais, paieškoti praeities vaiduoklių. Geriausiai išsilaikę sovietiniais laikais čia veikusios aviacijos mokyklos administraciniai ir kitokie pastatai. Kai kuriuose pastatuose matyti, kad gyvenama iki šiol, nors tai ir keista, nes teritorija kaip ir uždara.
Vaikščiojant po didžiulę aikštę, apžiūrint tuščias garbės lentas, užlipus ant buvusios tribūnos jautiesi tarsi sovietinių laikų parade.
Inara Gural
Daugpilyje daug gražiai sutvarkytų poilsio ir žaidimų vietų
Daugpilio centrinė gatvė
Daugpilio turgus ir mugė
Švenčiausiosios Mergelės Marijos katalikų bažnyčia
