Talentinga, patraukli, seksuali, šmaikšti, išdidi, aikštinga ir nuoširdi... Šį epitetų sąrašą, tinkantį šiuo metu bene populiariausiai aktorei ir dainininkei vilnietei Ingai Jankauskaitei (28), galima tęsti. Kokia ji iš tikrųjų? Kas slepiasi po išdidumo ar ironijos kauke?
- Esi viena iš populiariausių ir geidžiamiausių artisčių. Šį žodį parinkau neatsitiktinai, nes jis talpesnis negu žodis "aktorė". Juk tu ir vaidini teatre, ir dainuoji, ir vedi LNK "Žvaigždžių duetus" bei kitus renginius, ir kuri pagrindinį moters vaidmenį populiariajame televizijos seriale "Nekviesta meilė". O kur dar naujasis "Domino" teatro spektaklis "Vilnius-Dakaras", į kurį neįmanoma gauti bilietų. Taigi dirbi išsijuosusi. O ar pastebi, kad jau nubarstė žiedus pavasaris?
- Prisiverčiu pastebėti, nes tai neišvengiama, kaip ir kvėpuoti, kaip miegoti ar valgyti. Kartais būtina save priversti pamatyti, kuo šiandien gyveni, dėl ko verta džiaugtis, kas yra svarbu ir reikšminga. Kuo daugiau darbų, tuo geriau, nes toks aktoriaus gyvenimas, bet reikia neužmiršti vienos iš banaliausių tiesų: dirbi, kad gyventum, o ne atvirkščiai.
- Kiek visko reikia turėti savyje, kad sugebėtum įkūnyti ir karalienę Mariją Stiuart, ir aikštingąją Mėtą iš "Nekviestos meilės" ar Džuljetą jausmingame miuzikle "Meilė ir mirtis Veronoje"? Ir dar žinau, kad rašai eilėraščius, kuri tekstus dainoms, kurias pati atlieki. Dievas tau davė tikrai daug: ir talentų, ir grožio.
- Dėl grožio aš visada sakau tą patį - kad vieniems galiu būti graži, o kitiems pikta ir nesimpatiška. O už savo sugebėjimus ar, kaip jūs sakote, talentus turiu būti dėkinga Aukščiausiajam ir tėvams. O talentas - ar dovana, ar kryžius, aš nežinau. Nemanau, kad žmogus su savo duotybėmis gali toli nuvažiuoti. Jos yra tik pirma stotelė, kurioje žmogus gali ir įstrigti, o tai ja gana pavojinga. Aktorystė yra ne vien tik talentas. Tai profesija, kurią, kaip ir kitą amatą, reikia išmanyti.
- Bet juk aktorius - tai solistas mišriame chore. Tik ne visiems lemta jais tapti.
- Tikrai taip. Nesu tikra ar atrastą savyje pojūtį, norą vaidinti galima vadinti aktoryste, nes tobulėjimui nėra ribų. Tai, kas man yra duota, aš turiu nuolat treniruoti, panašiai kaip raumenis. Antraip jie atrofuosis. O idėjos ateina tada, kai jos žino, kad bus įgyvendintos. Tai nepajudinama mano gyvenimo tiesa.
- O kaip tada yra su įkvėpimu?
- Įkvėpimas? Kas tai yra? (Juokiasi.) Juk reikia vaidinti tada, kai repertuare yra spektaklis, o ne tada, kai ateina įkvėpimas. Tai yra nuolatinis nesibaigiantis procesas - laukti įkvėpimo per didelė prabanga. O tai, kad pavyksta atlikti keltas užduotis, žiūrovas tavimi patiki, vadinasi, kad esu savo vietoje. Skausmingas dalykas gyvenime neatrasti savo vietos. O juk kiek matome ne savo vietoje dirbančių padavėjų, pardavėjų, mokytojų ir net gydytojų. Taip ir norisi jų paklausti: "Kodėl jūs užimate kažkieno kito vietą?" Aš esu siaubingai jautri ir neatlaidi dėl šitų dalykų. O dar baisiau, kai žmogus nuolat skundžiasi ir niurzga, kad jam darbe nesiseka.
- Pačiai nepatinka niurzgliai?
- O kam jie patinka?
- Inga, o tu kartais nepasijunti verkianti ant kurios nors iš draugių peties?
- Aš esu iš tokio paties molio kaip ir kitos moterys, su visais savo pliusais ir minusais. Kartais ir paverkiu ar kitaip pasiguodžiu, bet dažniausiai stengiuosi į viską žvelgti su humoru ir dėl savo nesėkmių jokiu būdu nekaltinti kitų žmonių. Visur ir visada reikia kautis pačiam, nes problemos neišsisprendžia, jeigu jas užkrauni ant kitų pečių. Neginčijama tiesa, kad visiems įdomiau bendrauti su laimingais žmonėmis.
- Save tikriausiai skiri prie laimingų?
- Tikrai taip. Man viskas gerai.
- Ar turi daug draugų?
- Bičiulių tarp kolegų ir tų, su kuriais esu nuo vaikystės, turiu nemažai, o į draugus žmones įsileidžiu atsargiai. Mano mokytojas režisierius Jonas Vaitkus labai gerai išmokė griežtai ir kategoriškai atskirti tai, ką darai su žmogumi scenoje, nuo partnerystės gyvenime.
- Man regis, kad tau su partneriais ir televizijoje, ir teatre tikrai pasisekė.
- Nesiskundžiu. Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad teko dainuoti su Česlovu Gabaliu, Mantu Jankavičiumi. O dabar "Domino" teatro spektaklyje kartu su Vytautu Šapranausku pusantros valandos ne vaidiname, o tiesiog smagiai žaidžiame. Ten jau dabar atsirado tokių dalykų, kurių žiūrovai nematė pirmuose spektakliuose. Režisierius Kostas Smoriginas nė nesapnavo kai kurių pasikeitimų, bet mums yra pasakyta, kad mumis pasitikima, todėl toji kūrybinė laisvė - didžiulė dovana ir mums, ir, tikiuosi, žiūrovams.
- Ką tau pačiai duoda tas nerimtas, tiesiog komiškas vaidinimas?
- Kodėl nerimtas?.. Pas mus kažkodėl manoma, kad vienintelis vertas scenos žanras yra tragedija. Nieko panašaus, prajuokinti publiką yra be galo sunku ir tikrai jaudina, kad tai pavyksta padaryti. Pajunti savyje valdžią ir tai jaudina. Tik dabar pajutau visai kitą aktorystės pusę, žaidimo scenoje skonį. Ir dar man labai smagu patirti, kad kiekvieno Lietuvos miesto publika juokiasi iš labai skirtingų dalykų. Manau, kad mūsų duetas su Šapru pavyko, nes spektaklis gyvas ir kaskart kitoks.
- Eina kalbos, kad jūs su Vytautu Šapranausku susikukavote ne tik scenoje.
- Iš kur jos eina, tegul ten ir nueina. (Juokiasi.)
- Inga, ką apskritai galvoji apie tai, kad žiūrovai linkę suporuoti tuos, kurie vaidina ar dainuoja kartu scenoje.
- Sąžiningai pasakius, negalvoju apie tai, nes tai ne mano sugalvoti žaidimai ir aš visai nenoriu jų žaisti.
- Ankstesniame mudviejų interviu esi prisipažinusi, kad gyveni gražiame gamtos kampelyje Valakupiuose, kad namų židinį kūreni kartu su sūneliu Kostu. Kas pasikeitė tavo gyvenime per tuos kelerius metus?
- Beveik niekas. Tik va sūnus jau pusšeštų metų ir jau bando būti labai savarankiškas.
- Pati esi namų žmogus?
- Namų, namų...
- O kada randi laiko romansams, eilėms?
- Specialiai jiems laiko nereikia ieškoti, nes tai mano gyvenimas, mano oras, mano vanduo.
- Pasiilgai vasaros?
- Žinoma, pasiilgau normalaus poilsio, nes tokios vasaros kaip pernai, kai tekdavo dirbti beveik be poilsio dienų, daugiau nebenoriu. Tikrai pasiilgau laiko skirto tik sau.
- Esi viena iš televizinių blondinių, kurios kiekvieną vakarą per "Dviračio žinias" negailėdamos traukia per dantį visokias žvaigždutes. O gyvenime ar supranti humorą, tau pasiūlytas žaidimo taisykles?
- Manau, žmogui, o ypač moteriai, svarbu gyventi žaidžiant. Bet nereikia to painioti su lengvabūdiškumu. Tiesiog manau, kad rimtų dalykų ir rimtų situacijų, dėl kurių verta graužtis, yra nedaug. Tas pasakymas, kad laikas gydo žaizdas, mano nuomone, nieko vertas. Laikas nieko negydo. Tik žmogus per laiko atstumą pamato situaciją kitaip. Pamato ją tokią, kiek ji buvo verta, be papildomo dramatizmo, į kurį daugiau ar mažiau esame linkę visi. O humoro jausmas yra apskritai vienintelis būdas žiūrėti į pasaulį ir neišsikraustyti iš proto. Mane nuo viso to perdėto rimtumo, kuris yra aplinkui, truputį pykina. Tikra tiesa, kad didžiausios pasaulyje nesąmonės daromos rimtais veidais.
Giedrė Milkevičiūtė
