Tiesa, net pradėjęs kaupti žinias medicinos srityje, Laurynas nepamiršo ir savo aistros muzikai, kuri, kaip teigia 20-metis, padeda atitrūkti nuo darbų ir ten patiriamų toli gražu ne visada teigiamų emocijų.
„Šiuo metu mano darbas yra visiškai pasikeitęs. Skubios pagalbos skyrius yra padalintas į dvi dalis. Vienoje zonoje – karščiuojantys pacientai, o kitoje – žmonės, kurie atvykę dėl kitų problemų.
Kol kas dirbu zonoje, kur gydomi koronaviruso simptomų neturintys žmonės. Žinoma, bet kada situacija gali pasikeisti, tad stengiuosi būti pasiruošęs“, – teigė L. Maciulevičius.
Nelengvas iššūkis
„Dar prieš pradėdamas studijuoti medicinoje įsidarbinau pagalbiniu darbuotoju, slaugytojo padėjėjo. Tos pareigos išlikusios iki šiol. Tiesa, mano skyrius dėl COVID-19 buvo uždarytas. Taip nuo kovo mėnesio pabaigos atsidūriau skubios pagalbos skyriuje.
Reikėjo priprasti prie visko – naujo kolektyvo, kitokios darbo specifikos, kitokio išsidėstymo. Turėjau išsiaiškinti, kur yra elementarūs prietaisai. Čia patenka pacientai su traumomis, o tai nėra lengva. Sunkiausia buvo apsiprasti su darbo specifika“, – pasakojo L. Maciulevičius.
Vaikinas neslepia, dirbti pamainą su apsauginiu skydu, kauke, chirurginiu chalatu, gausesne medicinine ekipuote yra sudėtinga ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai.
Bet skųstis Laurynas neketina, o tam ir laiko per daug nėra. Aišku, vaikinas apgailestavo, jog kai kuriose Lietuvos ligoninėse pasitaikė pavyzdžių, kai gydytojai neturėjo net menkiausių apsaugos priemonių:
„Visi medicinos darbuotojai jau anksčiau supratome, kad su COVID-19 plitimu bus reikalų. Bet plačiau apie tai neturiu, ką komentuoti. Ten, kur aš dirbu, jaučiuosi saugus. Nors pasitaikė ir negražių pavyzdžių kai kuriose gydymo įstaigose.
Skubios pagalbos skyriuje pakartotinai nenaudojame infekuotų, užterštų drabužių. Apsaugos priemonių netrūksta, bet noriu akcentuoti, kad visada reikia kalbėti ir ieškoti sprendimų. Dažnai yra neprašoma tos pagalbos, kuri galėtų būti suteikta. Dabar kaip niekada reikėtų susivienyti, dirbti kaip vienas kumštis.“
Vis dėlto, jaunam medicinos srities specialistui dažnai tenka susidurti ir su klišiniu požiūriu: „jaunas“, „nepatyręs“, „nežinantis“, „nemokantis“.
„Amžius nėra esminis rodiklis, kai žmogui reikalinga pagalba. Bet, žinoma, didesnis įvertinimas yra tada, kai esi pastebimas už tai, ką darai, o ne už tai, ką kalbi“, – savo požiūrį apibūdina Laurynas.
Skirtingi žmonės
L. Maciulevičius pasakoja, kad nepaisant to, šalyje paskelbta pandemija ar yra įprasta situacija, žmonės yra labai skirtingi: „Žmonių yra labai daug ir visi tam tikrose situacijose reaguoja skirtingai. Vieni yra labiau pakantūs, kiti net ir bandant paaiškinti nesiklauso, kodėl negali būti priimti tą pačią akimirką.
Stengiesi būti pakantus. Žinoma, būna ir nemalonių kontaktų, kai nenori suprasti, kodėl viskas vyksta ne taip greitai. Tada daug emocijų būna. Pati pradžia man nebuvo lengva, bet toks darbas duoda labai gerų pamokų. Mokaisi elementaraus pakantumo.
Mes medicinos personalas taip pat esame žmonės. Tad pradinės reakcijos gali būti karštesnės, gali susierzinti. Bet stengiesi viską užgniaužti. Pacientas ir taip jaučia stresą, vien todėl, kad jis pateko į ligoninę. Jei parodysime savo emocijas, tai viską tik pabloginsime. Geriausia yra nereaguoti į blogas emocijas ir pabandyti nuteikti žmogų pozityviai.“
Vis dėlto, pamiršti darbe susikaupusias emocijas ne visada yra paprasta. Bet čia galima sugrįžti prie Lauryno kitos aistros – muzikos:
„Medicinoje reikia kažką šalia turėti, kad galėtum pabėgti, atsipalaiduoti. Pirmas dalykas, ką pabandai padaryti išėjęs iš darbo, tai pasakyti sau, jog viskas – darbas yra baigtas, turi atsiriboti, palikti viską. Grįžęs bandai pamiegoti arba užsiimti veikla. Didžiausia pagalba man – muzika.“
Anot Lauryno, jei žmonės griežtai laikytųsi visų rekomendacijų, liktų namuose, tai su koronavirusu kova vyktų sparčiau ir sėkmingiau:
„Viskas prasideda nuo to, kad kartais žmonėms stinga sąmoningumo. Informacijos yra tikrai labai daug, todėl kartais kažkiek pasimetama, nesuprantama, kodėl reikia elgtis kitaip nei esame įpratę.
Norisi, kad visi suprastų, jog kiekvienas darbas yra svarbus. Visų profesijų atstovai turi būti lygūs ir vienodai saugomi. Svarbiausia daryti savo darbą su meile, tada aplinkui daugiau žmonių taps laimingais.“
