Jų meilės istorija prasidėjo gana banaliai – internete. Tadas parašė Rūtai, ji atsakė… Kai jis ją pakvietė susitikti, Rūta atšovė, kad yra neįgali ir jokių draugysčių neieško. Tada Tadas net pyktelėjo: nerūpi man ta tavo negalia, nėra ko dėl to susireikšminti. Tuomet Rūta susidomėjo: kas gi čia toks drąsuolis, kuris nori eiti į pasimatymą su neįgaliojo vežimėlyje sėdinčia mergina? Susitiko, išsikalbėjo, vėl susitiko. Ir jau septynerius metus kuria gyvenimą kartu, augina gražuolę dukrelę Miglę.
Tadas prieš susipažindamas su Rūta dirbo neįgaliųjų mokykloje ir sako jau tada pamatęs, kad neįgalieji niekuo nesiskiria nuo kitų: mokosi taip pat, bendrauja taip pat. Vyras ir dabar nesureikšmina Rūtos negalios: „Esame šeima, dalijamės visus darbus kartu, nėra pas mus jokių nuolaidų ar išimčių: va dabar tu neįgalus, aš tavęs pagailėsiu...“ Rūta juokiasi, jog kartais net erzina, kad Tadas užmiršta apie jos negalią – būna, kad nustumia kur nors neįgaliojo vežimėlį, paskui pasiek jį kaip nori… Kita vertus, tuo ją vaikinas ir patraukė – su juo nejaučia savo kitoniškumo. „Negalią pajuntu tik tada, kai susiduriu su aplinkos kliūtimis. Pavyzdžiui, blogai jaučiuosi, kai negaliu dukros nuvesti į būrelį, į draugės gimtadienį, nes ten yra laiptai. Bijau, kad jos ateityje dėl to neskriausčiau“, – prasitaria moteris. „Tu jos neskriausi – aš ją nuvesiu“, – paprieštarauja Tadas.
Pora neslepia, kad iki šiol tenka susidurti su aplinkinių dėmesiu. „Kai Miglę vežiodavome, net atsisukę žiūrėdavo į vežimėlį, ar ne monstriukas. Dabar, kai pamato jau paaugusią dukrelę, visai kitaip reaguoja“ – dalijasi įspūdžiais Rūta. Netgi jos tėtis, kai Tadas piršosi, jam sakė gerai pagalvoti – juk išrinktoji neįgali, bus labai sunku. Tada Tadas griežtai pasakė, kad viskas bus gerai. „Aplinkiniai netikėjo, kad mes susitvarkysime. Bet mes dar labiau norėjome tai įrodyti“, – prisimena Tadas.
Liga nesutrukdė tapti savarankiškai
Rūta gimė turėdama sudėtingą genetinę ligą osteogenezę, kuri dar vadinama trapių kaulų liga. Ji sako pati nebesuskaičiuojanti, kiek kartų buvo lūžę jos kaulai, kiek operacijų ištvėrė, kiek laiko praleido sugipsuota ar gulėdama lovoje, kad tie kaulai greičiau sugytų… Dėl to ir į vežimėlį teko atsisėsti. Bet visa tai jau praeitis ir jos prisiminti nelabai norisi. Visa laimė, kad moterims paauglystėje kaulų lūžiai sustoja. Na, ne visai taip – paskutinį kartą Rūtos koja buvo lūžusi visai neseniai, kai laukėsi Miglės. Bet iš tokių nutikimų ji tik juokiasi: „Ai, vis tiek nevaikštau. Puikiai sugijo.“
Rūta džiaugiasi, kad dalyvaudama projekte „Draugystė veža“ susipažino su moterimi iš Latvijos, kuri yra įkūrusi osteogenezės klubą. Sužinojo daug naujos informacijos apie šią ligą, apie jos gydymo būdus, susipažino su sergančių žmonių istorijomis. Lietuvoje tokios informacijos labai trūksta – osteogeneze serga vos 5 žmonės. Rūta džiaugiasi, kad klube moterys dalijasi ir savo motinystės patirtimis. Tokios informacijos jai labai reikėjo tuomet, kai svajojo apie vaikelį, kai laukėsi. Juk osteogenezė – genetinė liga, todėl prieš ryžtantis gimdyti buvo daug baimių ir nerimo. Juolab kad ir aplinka, ir medikai į tokią galimybę žiūrėjo skeptiškai. Tačiau noras susilaukti vaikelio buvo didesnis už visas baimes. Tam ruošėsi labai atsakingai, atliko ne vieną genetinį tyrimą.
Rūta kurį laiką gyveno Rusijoje, Kurgano mieste. Ji prisimena, kad nepaisant dažnų lūžių vaikystėje niekas jos nesaugojo kaip kiaušinio – kaip visi ir indus plovė, ir grindis siurbė, ir lygino. „Nebuvo tokio jausmo, kad esu neįgali – tėvai augino kaip sveiką vaiką. Tik močiutė gal labiau pagailėdavo – kotletukų į lovą atnešdavo, – prisimena Rūta. – Gal todėl ir užaugau tokia savarankiška. Visiems tėvams linkiu, jei vaikas turi negalią, leisti jam kuo daugiau padaryti pačiam, neuždaryti jo namuose.“
Ir išties – užaugusi Rūta atvažiavo į Lietuvą, kur gyvena jos tėtis, įstojo į universitetą, baigė bakalauro, vėliau ir magistro studijas. Studijuodama buvo aktyvi studentų sąjungos narė, daug nuveikė, kad pagerėtų sąlygos Vytauto Didžiojo universitete studijuoti negalią turintiems studentams. Dabar Rūta džiaugiasi motinystės rūpesčiais, tvarkosi namuose. Ko Rūta imasi, tas jai puikiai sekasi – ar tai būtų rankdarbiai, ar siuvimas, ar konditerija. Vienas jos siūtas žaislas puošia netgi „Akropolį“, o tortams pagyrų negaili visi, kas jų paragavo.
Pamatėme, kad viskas įmanoma
Projektas „Draugystė veža“ Rūtai ir Tadui prasidėjo jau pernai. „Eurovizijos“ fanai esame labai seniai. Pagalvojome, kad užpildysime anketą ir gal pavyks laimėti. Po kelių dienų sulaukėme skambučio, kad patekome į pirmą etapą“, – prisimena Rūta. Laukė daugybę įspūdžių padovanojusi kelionė po Lietuvą. „Tai buvo tokia atgaiva! Gyveni rutinoje: darbas, namai, darželis. O kelionėje daug pamatėme, susipažinome su puikiais žmonėmis, su kuriais palaikome ryšį iki šiol“, – jai pritaria Tadas.
Pora pasivažinėjusi po Lietuvą nustebo, jog maži miesteliai, kurie nelabai reklamuojasi, kartais yra geriau pritaikyti negalią turintiems žmonėms negu didmiesčiai. Atrodytų, kas ta Lietuva – Vilnius ir Kaunas. Tikrai ne – yra daug puikių vietų, nuostabių žmonių. „Grįžome labai įkvėpti, supratome, kad kelionės aplink Lietuvą brangiai nekainuoja, bet tiek įspūdžių gauni!“ – džiaugiasi Rūta. Pora prisipažįsta, kad negalią turintys žmonės nėra linkę drąsiai keliauti. Visą laiką reikia apgalvoti, ar bus pritaikyta, ar ne. Juk nesmagu rezervavus restoraną pamatyti, kad jis kur nors rūsy. Rūtos manymu, tokios kelionės daug duoda ne tik neįgaliems žmonėms, bet ir pastatų savininkams – jie gali įsivertinti padarytus pritaikymus, išbandyti juos.
„Pernai po kelionės per Lietuvą pagalvojome, kad mes jau laimėjome. Važiuoti į „Euroviziją“ net ir nebenorėjom“, – prisipažįsta Tadas. Ir dar – pernai viename interviu Rūta su Tadu prasitarė, kad labai svajoja apie savo butą, o šiemet jau planuoja persikelti į nuosavą būstą Marijampolėje. Ta kelionė porą tarsi padrąsino, parodė, kad viskas įmanoma.
Jau kraunasi lagaminus į Izraelį
Šiemet dalyvaudami projekte „Draugystė veža“ Rūta su Tadu turėjo daugiau ambicijų – atsirado noras laimėti didžiąją kelionę. Rūta pasakoja, kad „Euroviziją“ žiūri nuo 1989 metų: „Mama su patėviu pasakydavo: kol tvarkos nebus, tol nežiūrėsi „Eurovizijos“. Turbūt 2 mėnesius stengdavausi, kad galėčiau pažiūrėti tą „Euroviziją“. Rusijoje ji vykdavo naktį, po 12 valandos.“
Pernai į pasiruošimą konkurso peržiūrai buvo įtraukta visa šeima: pasipuošė pavėsinę, vėliavą atsinešė, visus darbus pasidarė iki koncerto. „Kažkada svajojau stebėti „Euroviziją“ per televizorių, o kad pavyks pačiai nuvažiuoti... Nerealu. Negaliu patikėti, – neslepia emocijų Rūta. – Dalyvavome Lietuvos „Eurovizijos“ finale, buvo toks pliūpsnis gerų emocijų, tai kaip bus Izraelyje?“
Džiaugsmas dar didesnis dėl to, kad iki šiol kartu su Tadu jie niekur į užsienį nebuvo išvykę. Rūta sako jau sugalvojusi, kokią suknelę „Eurovizijai“ siūs. Užsisakė medicininę pažymą, kad ramiai įveiktų patikros punktus. Pora sako esanti pasiruošusi visiems netikėtumams, kurių kelionėje neišvengiamai gali kilti. Ir jau dabar nekantrauja, kada galės įgyvendinti savo svajonę.
Straipsnio autorė – Aurelija Babinskienė.
Taip, yra daug pritaikytų rinkimų apylinkių, neįgaliesiems užtikrinta teisė balsuoti namuose.
Ne, dauguma neįgaliųjų neturi galimybės balsuoti savarankiškai.
Nežinau, man tai neaktualu.
