Iš šių trijų šalių Rumunija buvo trečioji, kuri praeitą savaitę pareiškė norą prisijungti prie euro zonos. Kaip „Bloomberg“ įvardija, šios šalys yra skurdžiausios ES šalys. Prisijungimas prie euro zonos Bulgarijai, Kroatija ir Rumunijai leistų išlikti artimoms Europos Sąjungai, ypač kai kyla klausimai dėl tolimesnių ES struktūrinių fondų lėšų skirstymo.
Bulgarija valiutos pokyčiams pasiruošusi labiausiai – dar šią vasarą planuojama prisijungti prie Europos valiutų keitimo kurso mechanizmo (ERM–2). Šioje programoje šalis turi dalyvauti 2 metus, tad Europos Komisijos vicepirmininkas Valdžis Dombrovskis teigia, kad Bulgarijai iki įstojimo į euro zoną prireiks dar mažiausiai 3 metų.
Tuo tarpu Kroatija pereiti prie euro žada 5–7 metų bėgyje. Rumunija kol kas lieka vienintele nenusistačiusia tikslios datos, kada galėtų pereiti prie euro.
Įsivedus šioms šalis eurą, galėtų kilti pavojus
Doc. dr. Vincento Vobolevičiaus teigimu, Graikija – geriausias pavyzdys įrodantis, kad euro zona visuomet buvo politinis procesas. Štai graikai visiškai buvo nepasiruošę prisijungti į euro zoną, bet vis tiek buvo priimti. Tad, jo manymu, ir čia politika gali suvaidinti ne ką mažesnį vaidmenį. Nors ir bus užtikrinta, kad šalys būtų ekonomiškai pasiruošusios prisijungti prie euro zonos, pats procesas gali sukelti populistines nuotaikas ir atsisukti prieš visą Europos Sąjungą.
„Man atrodo, kad euro zonai politiškai naudinga, kad į ją kažkas nori stoti. Matome, kad Didžioji Britanija pasitraukė iš Europos Sąjungos, Italija su nauja vyriausybe euroskeptiškai nusiteikę. Ir štai trys šalys pareiškė, kad jos nori įsivesti eurą. Tai gera savireklama euro zonai. Iš kitos pusės, Graikijos pamoka skaudi ir dabar taip lengvai į euro zoną nepaims. Lietuva jau turėjo pereiti labai griežtą pasiruošimo etapą. Atsimename, kai pirmą kartą nepavyko įsivesti euro, nes trūko kelių dešimtųjų iki keliamų kriterijų. Tai tie griežti kriterijai ir toliau galios ir nežinia, kada tos šalys įsivestų eurą. Jei jos įsivestų, tada būtų pavojų. Kiltų politiniai pavojai euro zonai“, – pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas.
Pasak jo, turint omenyje, kad Kroatija, Bulgarija ir Rumunija yra skurdžios, yra nemaža tikimybė, kad praėjus kuriam laikui po euro įvedimo, kuris pareikalaus ir diržų pasitempimo, ir gyvenimo pagal išgales, rinkimus gali laimėti populistinės jėgos. Susidarytų panaši situacija, kaip Italijoje.
„Rizika reali, nes žmonės gyvena skurdžiai ir norint įsivesti eurą, dar labiau pagal išgales reikės gyventi. Tikėtina, kad toks diržų veržimosi procesas gali sukelti politinį atoveiksmį tose šalyse ir tada būtų panašiai kaip dabar vyksta su Italija. Daug mažų italijų būtų“, – teigia V. Vobolevičius.
Tačiau jei šios šalys ir prisijungusios išliktų stabilios, nauda dalintųsi visa euro zona – padidėtų teritorija, kur nereikia keisti valiutos, o tai palengvintų ir keliavimą ir prekybą. Šios šalys galėtų sulaukti daugiau investicijų, naujų technologijų, kurios po to plistų ir į kaimynines euro zonos šalis. Tačiau, kaip pabrėžia V. Vobolevičius, kol kas tai graži rožinė utopija.
„Turint omeny tų šalių bėdas, mažai tikėtina, kad ji realizuosis. Ir dar turint omeny tai, kad ES tikrai neskubės išskėtus rankas priimti, kad vėliau susilauktų tokių politinių rezultatų, kaip su Italija. Kol kas ES gauna pareiškimą. Trumpuoju laikotarpiu euro zonai įvaizdžio nauda. Ilguoju laikotarpiu abejoju, ar pavyks įstoti, jeigu taip būtų tai turėtų būti drastiškos reformos labai. Ir jei žmonės nepavargs nuo tų reformų ir į valdžią neateis kokios rumuniškos penkios žvaigždutės – tada gerai, gyvensime gražiai“, – tv3.lt komentuoja jis.
Kaip V. Vobolevičius spėja, šių šalių dar laukia ilgas – 10 metų kelias.
N. Mačiulis: prisijungti leis tik stabiliai šaliai
Tuo tarpu „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įsitikinęs, jog naujoms šalims prisijungus būtų išlaikytas euro zonos stabilumas. Pasak jo, taip šalys galėtų padidinti investicinį patrauklumą, sumažinti skolinimosi kainą.
„Norint prisijungti prie euro zonos vien gerų norų neužtenka. Reikia tenkinti visus Mastrichto kriterijus ir jų tenkinimas gana sudėtinga užduotis. Lietuva savo pavyzdžiu tą labai gerai iliustravo. Norėjo 2007 m. įsivesti eurą, bet nepavyko, nes buvo per didelis infliacijos rodiklis. Be jos dar svarbūs biudžeto deficito, skolos, valiutos kurso stabilumo ir skolinimosi kainos žemumo kriterijai, kuriuos visus tenkinti vienu metu gali tik valstybė, kuri jau pakankamai išsivysčiusi, gana stabili, vykdo atsakingą fiskalinę ir monetarinę policiją. Jie tikrina, kad palaida šalis turinti išbalansuotus valstybės finansus ir galinti kelti rizikos euro zonos stabilumui, negalėtų prisijungti prie euro zonos“, – komentavo ekonomistas.
Jo manymu, šių trijų šalių prisijungimas prie euro zonos nieko ypatingo likusioms valstybėms neatneštų. Didžiausia įtaka yra tai valstybei, kuri prisijungia prie euro zonos.
„Pirma tokia jaučiama įtaka – mažėjanti skolinimosi kaina. Prieš įstojant į euro zoną skolinomės 10 metų laikotarpiui už 4 proc. metinių palūkanų, dabar jos ir 1 proc. nesiekia. Gal kasdieniniame gyvenime žmogus to nemato, bet valstybės biudžetui milžiniška įtaka, nes nuolat mažėja skolos aptarnavimo išlaidos ir tuos pinigus galima nukreipti ar atlyginimų didinimui, pensijų didinimui, ar kitiems valstybės poreikiams“, – apie milžinišką naudą, kuria gauna prie euro zonos prisijungusi valstybė pasakojo N. Mačiulis.
