Sunkus Sizifo darbas ridenti akmenį į kalną visą amžinybę. Iki šiol jis tą akmenį Hade ridena. Panašiai kaip Lietuva vis tempiasi savąją problemą – struktūrinį nedarbą. Tik Lietuvai, priešingai nei Sizifui, laikui bėgant akmuo tampa vis sunkesnis.
Vis dar gerėjant šalies ekonominiams rodikliams, atrodytų, daugiau žmonių turėtų susirasti darbą. Tačiau ekonomistai vis dažniau prabyla apie tai lemiančią problemą, kuri tik aštrėja, – apie struktūrinį nedarbą.
Mažėjantis gyventojų skaičius
„Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžė, kad pagrindinė struktūrinio nedarbo priežastis – demografinė.
„Mažėjantis darbo jėgos skaičius kuria tokias aplinkybes, kad tampa iš esmės neįmanoma užtikrinti, jog toliau užimtumas didės, – kalbėjo ekonomistas. – Darbingo amžiaus gyventojų kiekvienais metais vis mažiau.“ Anot jo, palyginti su 2005 metais, jau yra beveik 15 proc. mažiau darbingo amžiaus gyventojų.
„Palyginti su 2015 metais, 2019-aisiais darbingo amžiaus gyventojų jau bus net 20 proc. mažiau“, – apie vis labiau aštrėjančią problemą kalbėjo N. Mačiulis.
Deja, liūdnoji statistika yra daugiau nei išraiškinga. Pasaulio banko duomenimis, Lietuva daugiausia gyventojų turėjo apie 1990 metus – maždaug 3,75 mln. Ir nuo to laiko skaičius tendencingai mažėja. Taigi struktūrinio nedarbo problema taip pat tendencingai turi polinkį augti. Galima paminėti, kad panaši gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencija būdinga visoms Baltijos sesėms. Tiesa, tik Estijos gyventojų skaičiaus kreivė krenta mažesniu greičiu.
Nors lietuvės artimiausiu metu milijono vaikų, deja, tikrai neprigimdys, vis dėlto spręsdami struktūrinio nedarbo problemą nesame tokie bejėgiai. Šiuo atveju prie silpnėjančios darbo jėgos, didėjančio pensinio amžiaus gyventojų skaičiaus ir, galų gale, vis mažėjančio skaičiaus gyventojų, kurie savo mokesčiais pildo valstybės biudžetą, Lietuvos ekonomika privalo prisitaikyti.
Disbalansas švietimo sistemoje
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas leidiniui „Ekonomika.lt“ teigė, kad švietimo sistemoje yra nemažas disbalansas. Tai reiškia, kad paruošiamas netinkamas dabartinei darbo rinkai reikalingų specialistų skaičius.
„Visgi pastaruoju metu matome, kad vyksta korekcija į geresniąją pusę – populiarėja technologinės specialybės“, – teigė A. Izgorodinas. Problemų švietimo sistemoje pastebi ir kiti savaitraščio kalbinti pašnekovai.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo socialinės politikos ir teisės departamento direktorė Dovilė Baškytė teigė, kad sprendžiant struktūrinio nedarbo problemą verslas vis intensyviau įsijungia į bendradarbiavimą su universitetais.
„Darbdaviai rengia bendras programas, kad būtų paruošti būsimi specialistai“, – leidiniui „Ekonomika.lt“ pasakojo departamento direktorė. Pasak jos, problemą galima spręsti ir didesnį dėmesį skiriant darbuotojų perkvalifikavimui.
„Dalis perkvalifikavimo yra ir įmonių atsakomybė, – teigė D. Baškytė. – Įmonės nevengia tai ir apmokėti, prisiimdamos visą riziką dėl darbuotojo patikimumo.“
Ekonomistas N. Mačiulis dar pastebi, kad Lietuvoje studijos pernelyg užtęstos.
„Universitetai finansavimą studijoms gauna priklausomai nuo to, kiek laiko studentas studijuoja, – kodėl užtęstos studijos yra problema, aiškino „Swedbank“ vyr. ekonomistas. – Tai aiški motyvacija daryti ištęstas studijų programas.“ Jis atkreipia dėmesį, kad, pvz., Bolonijos procesas seniai iškėlė tikslą sutrumpinti studijas iki 3 metų.
Paradoksaliai didelis nedarbas
Lietuvoje šiuo metu nedarbo lygis siekia apie 12 proc. Remiantis N. Mačiulio prognozėmis, bedarbių skaičius kitais metais vis dar viršys 100 tūkst. Vis dėlto beveik pusė šių bedarbių – ilgalaikiai, t. y. neturintys darbo daugiau nei metus. Jau minėjome priežastis, kodėl bedarbiai gali neužpildyti laisvų darbo vietų. Tačiau problema neapsiriboja tik demografinėmis problemomis ar nesubalansuota švietimo sistema. Nemaža bedarbių dalis yra labiau linkę mėgautis pašalpomis, užuot ėję į darbą ir mokėję mokesčius valstybei.
„Kai kuriems bedarbiams neapsimoka eiti į darbą, – aiškino A. Izgorodinas. – Pašalpų dydis nėra labai aukštas, tačiau jas susumavus įmanoma kaip nors pragyventi.“ Jam pritarė ir D. Baškytė.
„Susiradęs darbą jau buvęs bedarbis netenka šildymo kompensacijų ir panašiai“, – apie motyvacijos dirbti slopintojus kalbėjo Verslo socialinės politikos ir teisės departamento direktorė.
N. Mačiulis taip pat pastebi, kad neretai bedarbiai gyvena tuose miestuose, kur nėra naujų darbo vietų.
„Jie nenori kraustytis į kitus rajonus“, – apie darbo vietų regionuose trūkumą kalbėjo „Swedbank“ vyr. ekonomistas. Taip pat, pasak jo, pasitaiko atvejų, kai bedarbių motyvacija nedirbti kyla todėl, kad jie turi šešėlinių pajamų ir, be to, dar gauna socialines išmokas.
Tačiau D. Baškytė teigė matanti išeitį iš šios situacijos.
„Palengvinti įsiliejimą į darbo rinką galėtume iš karto automatiškai nenutraukdami socialinių pašalpų ir garantijų mokėjimo, buvusiam bedarbiui susiradus darbo vietą“, – siūlo Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo socialinės politikos ir teisės departamento direktorė. Jos teigimu, sprendimo racionalumą pagrindžia ir tai, kad dirbdamas žmogus vis tiek moka mokesčius ir tai iš dalies padengia jam mokamas socialinės garantijas.
„O darbo užmokestis vis tiek pildo valstybės biudžetą“, – leidiniui argumentavo D. Baškytė.
Grįžkime prie jau anksčiau straipsnyje ekonomisto N. Mačiulio įvardytos problemos – apmirusių regionų. Mūsų leidinys pasidomėjo, kaip sekasi spręsti šią problemą VšĮ „Versli Lietuva“. Tik pradėjęs eiti „Verslios Lietuvos“ vadovo pareigas interviu leidiniui „Ekonomika.lt“ Mantas Nocius tvirtino, kad vienas jo veiklos prioritetų bus naujų darbo vietų regionuose kūrimas.
„Galima paminėti jau pradėtą vykdyti pameistrystės programą“, – teigė M. Nocius. Ji įgyvendinama, pasak įstaigos vadovo, remiantis Vokietijos pavyzdžiu. Ši programa leidžia darbuotojui darbo vietoje gauti ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, taip įgyjant paklausią kvalifikaciją. Taip pat programa siekiama padėti Lietuvos įmonėms išsiugdyti kvalifikuotų darbininkų. Projektas įgyvendinamas Vilniuje ir Šiauliuose.
„Tikimės, kad programa turės sniego gniūžtės efektą“, – kalbėjo M. Nocius.
Nedarbo lygis ES
Palyginti su praeitais metais, nedarbo lygis padidėjo 13-oje valstybių narių, sumažėjo taip pat 13-oje, o toks pat išliko Austrijoje ir Slovėnijoje.
Žemiausias nedarbo lygis užfiksuotas Austrijoje (4,9 proc.), Vokietijoje (5 proc.) ir Liuksemburge (6,1 proc.).
Didžiausias – Graikijoje (28 proc.) ir Ispanijoje (25,8 proc.).
