Senus medžio, metalo dirbinius, knygas, dokumentus ir kitas vertybes naujam gyvenimui prikelia trys darbštūs ir kuklūs Panevėžio kraštotyros muziejaus restauratoriai.
Ne kiekvienam pasiseka patekti į Panevėžio kraštotyros muziejaus Restauravimo skyriaus patalpas ir pabendrauti su čia dirbančiais restauratoriais Žygimantu Mileriu, Birute Kaziukoniene ir Stanislovu Grubliausku. Darbuose paskendę meistrai nelabai turi laiko, o ir noro pokalbiams.
Bet įsiprašęs į svečius nepasigailėsi – gavęs progą susipažinti su restauratorių darbo vieta, jų naudojamais įnagiais, sukauptais archyvais, užrašais, įsitikinimais, pamatai, kad šis triūsas iš tiesų yra įdomus, prasmingas ir ypatingų gebėjimų reikalaujantis.
Numanomo nebūna
„Kruopštumas, tikslumas, tiesa“, – vienus svarbiausių restauratoriaus darbo bruožų atskleidžia skyriaus vedėjas S. Grubliauskas. Bet kaip šito atsakingo darbo dirbti negalima.
Bene svarbiausia restauratoriams – laikytis tikslumo. S. Grubliauskas rodo vieno eksponato restauravimo pasą. Jame aprašyti visi atlikti darbai, suklijuota daugybė nuotraukų. Pirmiausia matome seno paveikslėlio nuotrauką – tokio, koks jis buvo rastas: išblukusio, atsilupusio, dėmėto. Paskutiniame paso puslapyje įklijuota jau atnaujinto nuotrauka – kryžių nešantis Jėzus Kristus. Vaizdas paveikslėlyje gana ryškus, švarus, tačiau vienoje vietoje likusi balta dėmė.
Ant Kristaus apsiausto, ten, kur, atrodo, kiekvienam aišku, jog turi būti to apsiausto klostė, nieko nėra. Argi nebuvo galima tokiais pat raudonais, kaip apsiausto spalva, dažais atkurti tą klostę? Arba tiesiog nuspalvinti tą vietą raudonai? Juk aišku, kad nieko kito ten būti negalėjo. Bet S. Grubliauskas kategoriškas: „Nė vienas restauratorius to nedarytų. Kad čia turi būti klostė, reikia žinoti tiksliai, ir tik tada galima ją atkurti.“
Restauravimo skyriaus vedėjas pasakoja, kad gavus vertingus eksponatus, prieš imantis juos restauruoti pirmiausia ieškoma kitų analogiškų kūrinių, žiūrima, kaip jie pagaminti ar nutapyti. Analogų ieškoma visur, kur tik įmanoma, perverčiami įvairių muziejų, kolekcijų fondai.
Jeigu analogo nepavyksta rasti, visiškai išnykusios vietos paveiksluose, žemėlapiuose, knygose taip ir paliekamos baltos ir tuščios.
„Savivaliauti ir imtis atgaivinti tai, kas tik numanoma, – nevalia“, – sako restauratorius.
Garsių drožėjų dievai
Dauguma restauruotų eksponatų turi dokumentus – pasus. Juose aprašyta, iš kur eksponatas atkeliavo, kas jį restauravo, kokios procedūros buvo atliktos. Gausu visų restauravimo periodų nuotraukų.
Panevėžio kraštotyros muziejuje būtiniausi eksponatų konservavimo darbai buvo atliekami nuo pat muziejaus įkūrimo, bet specialus Restauravimo skyrius įkurtas 2000 metais.
S. Grubliauskas pasakoja, kad anksčiau daugumą darbų atlikdavo vienas ikonų restauratorius Remigijus Čerkauskas. Dabar čia dirba metalo dirbinių, medinės polichromuotos skulptūros bei dokumentų restauravimo specialistai. Jie restauruoja ir konservuoja eksponatus, prižiūri juos saugyklose, dezinfekuoja, tikrina ekspozicijų salių mikroklimatą, rengia parodas, konsultuoja, supažindina moksleivius su savo darbo specifika.
Edukacinių programų metu moksleiviai gali pamatyti, kaip restauruojami įvairūs muziejaus eksponatai, sužinoti restauravimo istoriją, svarbiausių darbų pagrindus.
Darbo muziejaus restauratoriams daug, nes metai nepraeina nepalietę ir muziejaus fonduose esančių eksponatų, tenka rūpintis ir naujai gautaisiais, o šie gali būti ir iš sovietinių laikų, ir iš pačios amžių glūdumos atkeliavę.
Restauratorius Ž. Mileris darbuojasi polichromuotos medinės skulptūros srityje. Jo darbus galima pamatyti šiemet Panevėžio kraštotyros muziejuje atidarytoje etnografinėje ekspozicijoje „Kryždirbystė Aukštaitijoje“. Visas eksponuojamas skulptūras naujam gyvenimui prikėlė šis muziejaus restauratorius.
Ekspozicijoje galima pamatyti garsiausių Vidurio Aukštaitijos dievdirbių darbų.
Ekspozicijoje atskleidžiama XVIII amžiaus antrajai pusei – XIX amžiaus pradžiai šiame krašte būdingos liaudies skulptūros, pristatomi garsiausių dievdirbių Vinco Svirskio, Ksavero Danausko, Igno Bieliausko, Silvestro Merkelio, Jono Valio ir kitų darbai.
Restauruojant skulptūras įdėta daug kruopštaus darbo. Kai kurios buvo net po keletą kartų perdažytos, tad restauratoriui teko milimetras po milimetro nuvalyti kelis, o vienai Dievo Motinos skulptūrai – net septynis sluoksnius dažų.
Prisilietė prie Maironio
Panevėžio vyskupijos kurijos archyve aptiktas iki šiol nežinomas poeto Maironio rankraštis – 53 puslapių poemos „Mūsų vargai“ septintoji ir aštuntoji dalys.
Kunigo, profesoriaus, žymiausio lietuvių romantizmo poeto Maironio kūryba yra plačiai žinoma, dažnai deklamuojama ir dainuojama. Tačiau Maironio kūrinių rankraščių išlikę nedaug. Didžioji jų dalis saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune.
Kūrinį „Mūsų vargai“ poetas rašė nuo 1911 iki 1919 metų. Dalis poemos pirmą kartą buvo publikuota 1912-aisiais, o visa ji išspausdinta po aštuonerių metų – 1920-aisiais. Kiek žinoma, šį kūrinį poetas vėliau koregavo, taisė, pildė, kai kurios poemos dalys buvo išskirtos kaip atskiri kūriniai ir į poemą nepateko. O štai viena rank-raščio dalis mus pasiekė tik dabar.
„Man teko prisiliesti prie Maironio“, – apie savo darbą pasakoja S. Grubliauskas. Jam šio rankraščio restauravimas buvo labai svarbi ir vertinga patirtis.
Bet restauratorius nesako, kad šis jo darbas buvo pats įdomiausias. „Visi man įdomūs. O ypač tie, į kuriuos reikia įdėti daug laiko, žinių, kantrybės“, – sako restauratorius.
Tarp įdomesnių savo darbų jis mini viename rūsyje rastą beveik sudūlėjusį partizanų atsišaukimą, taip pat ir senovinį žemėlapį, kuris šiuo metu kabo Rokiškio muziejuje.
„Teko padirbėti ir prie Karaliaus Mindaugo laiško. Įdomu, jog jis rašytas ant labai patvaraus, iš skudurų gaminto popieriaus. Dabar iš medienos gaminamas popierius gerokai nuo senojo atsilieka“, – pasakoja S. Grubliauskas.
Tarsi sustojęs laikas
Restauratorių darbo kabinetai yra sename, anksčiau savanorius, dar anksčiau sovietinius tardytojus glaudusiame pastate, nežinia kiek metų nemačiusiame nei remonto, nei renovacijos, nei restauracijos.
Kopiant keistais plačiais ir stačiais laiptais į viršų pasitinka prieblandoje skendinti neįprasta aplinka, savitas kvapas – pasijunti atsidūręs kažkur tarp praeities ir dabarties. Laikas aukštuose, įvairių neįprastų daiktų prikrautuose kambariuose tarsi sustoja.
Restauratoriaus darbas reikalauja išsilavinimo, žinių, atsakomybės ir didelio pasišventimo. Šaltose apleistose patalpose vos ne už menkiausią šalyje atlyginimą dirbantys meistrai – tikri savo darbo žinovai ir fanatikai.
Ir kruopštumas jų ypatingas. Po lapelį, po siūlelį, po dalelę ardo jiems patekusius eksponatus, valo juos, dezinfekuoja, plauna, tyrinėja, dėlioja iš naujo, siuva, klijuoja...Tiksliai taip, kaip buvo.
„Nedarome, kad daiktas atrodytų kaip naujas: svarbu, kad jis būtų išsaugotas“, – sako S. Grubliauskas.
Ar restauratoriai menininkai? Daugelyje šalių – taip. Ir Lenkijoje pripažįstama, kad restauratorius yra ir meno darbuotojas. Pas mus, deja, šis darbas paliktas tik techninio darbo rėmuose ir dėmesio sulaukia labai mažai. Visoje šalyje dabar dirba apie tris šimtus šios profesijos atstovų.
Netikėti radiniai
Iš stalčiaus restauratorius išima dar 1918 metais „moteria vardu Agnieška“ išduotą dokumentą, vadintą kilmės liudijimu. „Šitas nesenas“, – sako S. Grubliauskas ir rodo šio eksponato restauravimo pasą. Kiekvienas atnaujinimo darbas kruopščiai aprašytas, nufotografuotas.
Atkuriant dokumentus saviveiklos taip pat negali būti. Nusitrynusios raidės vietoje, jeigu tiksliai nežinoma, kokia ji turi būti, numanoma raidė nerašoma. Paliekama tuščia vieta.
Restauratoriai turi teisę nepaklusti įstaigos, kurioje jie dirba, vadovams, jeigu mano, kad gali pakenkti eksponatui. Vienoje šalies įstaigoje ir buvo kilęs konfliktas, kai restauratorius atsisakė paklusti direktoriui, reikalavusiam vinimi prikalti paveikslą.
Restauruojant praeities vertybes dažnai pasitaiko labai įdomių radinių, dar labiau žadinančių pomėgį darbui.
Įdomus ir sudėtingas darbas buvo tekęs restauratorei B. Kaziukonienei. Jai teko restauruoti stalelį-žvakidę. Tokių retų ir vertingų eksponatų šalyje yra tik du.
Po dalelę išardžius šį stalelį-žvakidę, tarp jų rado pusę nežinomo laikraščio puslapio. Restauratoriai nebūtų restauratoriai – tuoj pat ėmėsi kruopštaus tyrimo. Pavyko išsiaiškinti, kad tai daniškas laikraštis, 1938 metais išleistas Kopenhagoje. Pavyko sužinoti net jo numerį, spausdinimo datą. O štai kaip ir kodėl Lietuvoje rastame stalelyje atsidūrė daniškas laikraštis sužinoti greičiausiai nebepavyks.
Kaip nepaaiškės, kas į XVI–XVII amžiaus religinio turinio knygos kartoninį viršelį paslėpė pluoštą paslaptingų piešinių. Restauruojant religinę knygą ir vieną po kito atskiriant viršelio kartono lapus, iš jų iškrito paslėpti paveikslėliai anglimi nupieštais žaismingais velniukais.
V. Janeliauskienė
