Loreta Glebavičiūtė
Jūsų gyvenimą galima pavadinti tobulu: ar jums dar ko nors trūksta?
Iš šalies svetimas gyvenimas visiems gali atrodyti tobulas, bet taip tikrai nebūna. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris 24 valandas per parą netvertų džiaugsmu, niekuomet nenubrauktų ašaros ir nesijaudintų dėl nesėkmių darbe ar asmeniniame gyvenime.
Kokius naujus projektus planuojate naktimis?
Kiekvienas projektas, kurio dar nesu įgyvendinusi, yra naujas. Vos pasibaigus vienam, gimsta kitas. Ypač daug jų atsirado po dešimtųjų mūsų su Dariumi vestuvių metinių. „Ledinės“ draugų vaiko krikštynos, gėlėtas sesers Vaivos gimtadienis, šventė pakrantėje su jūros gėrybėmis, baltomis pagalvėlėmis ir basakojais svečiais... Rugpjūčio pradžioje Kauno botanikos sode rengsiu „Rožines“ vestuves, o rugsėjį laukia obuolinės – šokoladinės – vestuvės. Mėgstu temines šventes ir stengiuosi, kad kiekviena detalė tai atspindėtų. Draugai juokauja, kad dekoracijų rasčiau net šventei Sacharos dykumoje.
Tiesa, kad namuose net virtuvės neturite: nereikia gaminti šeimai, o tik nusileisti į restoraną, kur maistą ruošia darbuotojai? Iš pavydo numirtų visos nusivylusios namų šeimininkės.
Na, tai irgi daugiau mitas nei tiesa. Tie, kas žino šeiminio verslo subtilybes, puikiai supranta, kad jei pats nestovėsi „prie puodų“, tikrai nepragyvensi. Būna tokių dienų, kai dirbu ir virėja, ir dekoratore, ir produktų tiekėja, ir padavėja.
Ar jūs pati vadovaujate trims restoranams? Kaip skirstotės darbais su šeima?
Mes viską darome kartu. Padeda net mažieji. Jie entuziastingai imasi lankstyti servetėles ir net aptarnauti svečius! Paduoda meniu, šaltą vakarą – pledus. Daug padeda ir vyriausias sūnus Nojus. Deja, trečias mūsų baras Vilniuje, dėl miesto valdžios sprendimo, šiuo metu neveikia.
Ar sėkmę ir turtus jums sunešė aitvarai? Ką pasakytumėte žmonėms, kurie nemoka gyventi?
Smagu būtų, jei atlyginimą atneštų aitvaras. O jei jis dar būtų ne vienas... Deja, norint uždirbti tenka dirbti. O tiems, kurie tik žvilgčioja į kitus, nieko patarti neįmanoma. Ar bandėte kada tai daryti? Ar jums pavyko?
Konservatorijoje baigėte masinių renginių režisūros specialybę – tai padėjo organizuoti visokius renginius?
Visos patirtys ir žinios gyvenime praverčia. Bet vien mokslų nepakanka. Matyt, reikia turėti kažką viduje. Juk yra daugybė žmonių, kurie bet kokio kūrybinio darbo kratytųsi, o man tai – aistra. Gaila, negalėjau pabaigti šių įdomių studijų, tačiau įsisukusi į verslą baigiau Verslo administravimo specialybę.
Ką veikia moterų klubas „Ad Astra“, kuriam vadovaujate?
Remiame talentingus jaunus vaikus, organizuojame miesto šventes, labdaros akcijas, įvairius apdovanojimus. Dažnai užsukame su dovanomis į kūdikių namus. Padėjome ligoninėje įrengti kelias neišnešiotiems kūdikiams skirtas palatas. Prieš keletą metų pakrikštijome 10 vaikučių iš kūdikių globos namų ir iki šiol negalime atsidžiaugti, kad visi 10 beglobių per metus buvo įvaikinti. Tikiu, kad įvyko krikšto stebuklas, kurio metu juos aplankė angelai sargai.
Ar pasiekėte tą gyvenimo fazę, kai galioja išmintis: „Dalinkis ir tau grįš dvigubai“? Bet dauguma verslininkų nelinkę užsiimti labdara...
Niekada to nesiekiau. Viskas vyksta savaime. Jei turiu – dalinuosi. Ir su draugais, ir su nepažįstamais. Žinoma, visų norų neišpildysiu. Nesu fėja. Bet nelaimės atveju nuo žmogaus nenusigręžiu.
Ar labdara išgelbės pamestinukus, kurių pilni vaikų namai? Juk ne daiktų jiems trūksta...
Į vaikų namus vežame tik tai, ko labai reikia. Arba tai, kas mažylius džiugina. Juk šokoladinių kiaušinių, ledinukų, balionų, tortų jiems taip pat reikia! Du kartus jau rengėme sauskelnių akciją. Šįmet jų surinkome net 8000 vienetų, kurių 51 globos namuose augantiems mažyliams užteks vos dviems mėnesiams! O pinigėlius, kuriuos globos įstaiga išleistų sauskelnėms, galės panaudoti kitiems pirkiniams.
Ar savo restoranų darbuotojams irgi esate dosni šeimininkė?
Stengiuosi, bet šefas turbūt niekada nebūna visiems geras? Juk darbuotojai – kaip šeima. Su jais praleidi didžiąją paros dalį. Vadinasi, nutinka visko. Ir gero, ir blogo. Nesu ideali. Subaru, pamokau. Bet jei būsi per geras, verslas tikrai žlugs. Kartą per metus, per Kalėdas, darome didžiulį pokylį su programa, prizais, dovanomis, kepame antis, geriame gerą vyną, dėkojame kiekvienam asmeniškai, kad dirba pas mus.
Dalyvavote TV projekte „Turtuolis – vargšas“: nepabūgote išeiti į gatvę apsimetusi nuskurdusia čigone. Ką patyrėte?
Liaudies patarlė sako, kad kratytis ubago lazdos negalima. Nežinia, kas gyvenime nutiks. Bet projekte įsitikinau, kad žmonės ne tik nelinkę vargšams duoti pinigų – jie net nenuperka bandelės. Nors prašiau ne pinigų, o maisto, visi stengėsi manęs nematyti, ignoruoti. Buvo skaudu. Vargšui tikrai išgyventi nelengva. Negaliu ramiai praeiti pro išmaldos prašantį senolį ar vaiką.
Kaip manote, ar daug žmonių jums pavydi? Ar neklijuoja tuštybės etiketės, kad neva rengiate šou iš savo gyvenimo ir demonstruojate vis naujas sukneles?
Manau, viską žinote puikiai: ir etiketes klijuoja, ir negražiai atsiliepia. Bet stengiuosi dažniau matyti teigiamai nusiteikusius žmones, nei tuos, kurie nežinodami šneka. Uždrausti kalbėti negali. Ir galvoti neuždrausi. Man svarbiau, kokią mane pažįsta draugai, artimieji. Jei jie mane vertina, vadinasi, gyvenu taip, kaip reikia.
Be jūsų neapsieina daugybė vakarėlių ir renginių, visi žino, kokį naują vonios kambarį namuose įrengė vyras ir pan. Jums labai reikia visų dėmesio ar tai tiesiog talentingos verslininkės ryšiai su visuomene?
Esu gana atvira ir draugiška. Asmeniškai pažįstu daug žurnalistų. Su kai kuriais bendrauju net šeimomis. Jie tikrai žino, kas vyksta mano namuose. Jei sugalvoja ką parašyti – nesiginu. Nuo jų žinias „pasigauna“ ir kiti. Taip viskas ir plinta. Pripratau prie dėmesio. Dabar jo nesikratau. Tik neteisybė skaudina.
Jums gyvenime teko patirti ir nepriteklių, anksti ištekėjote, išsiskyrėte su pirmuoju vyru ir likote su sūneliu Nojumi. Gal tai suteikė energijos visko siekti pačiai?
Na va, vadinasi, ne toks jau tas mano gyvenimas ir tobulas. Tik visi dažnai tą pamiršta, o aš – niekada. Tai iš tiesų darė įtaką ir šiandienai. Viskas, kas vyko praeityje, turi įtakos dabarčiai. Charakterį, poelgius lemia praeitis. Užgrūdina, pamoko.
Bet dabar jums tarsi ir nieko netrūksta, galite mėgautis gyvenimo švente. Kaip ir kodėl nusprendėte įsivaikinti septynmetį berniuką?
Kaip jau minėjau, rengėme dešimties kūdikių namų auklėtinių krikštynas. Iki to įvykio apie vaikus nieko nežinojome. Tikrai nebuvo svarbu, ką krikštyti – berniuką, mergaitę, sveiką vaiką, neįgalų... Tik bažnyčioje sužinojome, kad mums buvo skirtas Mantas. Įsimylėjome jį. Savaitgaliais lankėme kūdikių namuose, pasiimdavome į svečius. Berniukas mus papirko savo gerumu. Nebuvo lengva, bet nutarėme ištverti sunkumus. Dabar džiaugiamės. Mantas tikras mūsų šeimos narys. Jo gyvenimas pasikeitė. Žinoma, pasikeitė ir mūsų.
Ko gero, nebuvo lengva visiems priprasti prie naujojo šeimos nario ir padėti jam prisitaikyti prie kitokio gyvenimo? Buvo kantrybės išbandymų? Daugelis nesiryžta tokiam atsakingam žingsniui.
Žingsnis tikrai atsakingas. Šia tema galima kalbėti daug ir ilgai. Visko, ką jauti, kodėl ir dėl ko taip elgiesi, neaprašysi. Ne vienam draugui, pasiryžusiam pasielgti taip pat, esam pasakoję daug. Tiems, kurie yra patyrę globėjų dalią, visko dėstyti net nereikia. Jie puikiai žino. O nepatyrusiam visko neperduosi. Juk neįmanoma niekada nemylėjusiam žmogui papasakoti, kas per jausmas yra meilė. Taip ir čia. Nepapasakosi.
Koks jūsų būdo bruožas jums pačiai nepatinka?
Gal užsispyrimas? Kartais per daug atkakliai siekiu savo tikslo. Noriu būti tobula. Kartais manau, kad darbo už mane niekas geriau negali padaryti. Tai sunku, kai reikia kam nors perduoti užduotį.
Globojote Vienos balių. Kaip manote, kodėl žmonės priešiškai reaguoja į labdaringas puotas?
Priešiškai reaguoja ne visi. Kaip ir apie bet kokį reiškinį, taip ir apie Vienos pokylį, sklando visokių nuomonių. Manau, kad norinčiųjų daryti gera keli neigiami atsiliepimai internete neturėtų bauginti. Pasigirsiu (šypsosi) – pernai už šį darbą gavau Vienos ambasadorės titulą. Dabar esame trise – Juozas Olekas, įgaliotasis Austrijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje dr. Florianas Haugas ir aš!
Tiesa, kad nesidrovite dėvėtų drabužių parduotuvių?
Nesidroviu nieko. Šių metų Vienos pokyliui pigių drabužių parduotuvėje radau neįtikėtino grožio suknelę. Iš tiesų, jau vargino vieša nuomonė, kad į pokylį rengiasi turčiai pademonstruoti savo apdarų. Įrodžiau, kad tai – nesvarbu. Mažiau išleidau drabužiams – daugiau skyrėm labdarai.
Kaunas dar nuo Antano Smetonos laikų yra buržuazinio prabangaus ponių stiliaus miestas. Kaip jums atrodo, yra stiliaus skirtumas tarp Kauno ir Vilniaus ponių?
O jūs jį pastebite? Moterys puošiasi visuose miestuose. Skirtumo nematau. Gal esu naivi? Bet tiek Vilniaus, tiek Kauno ponios man tikrai gražios.
Ar yra Kaune ponių, kurios jūsų nemėgsta ar kiša pagalius į ratus?
O kaip jos gali trukdyti? Apšnekėti? Tegu. Manęs tai nedomina. Juk visiems geras nebūsi. O „ne gerbėjų“ yra visur. Ir nieko čia nepadarysi.
Atrodo, cepelinų nevalgote. Daug dėmesio skiriate savo išvaizdai, dietoms, sportuojate, lankotės grožio salonuose ir pan?
Cepelinus kartais valgau, ypač mėgstu su varške. Bet labiau mėgstu salotas, sriubas, žuvį. Dietų kaip ir dauguma moterų laikausi nuolatos, sporto klubuose nesilankau, laikausi tam tikrų savo mitybos principų, nevalgau jokių padažų, duonos, bulvių, kiaulienos, saldumynų ir geriu labai daug struktūrizuoto vandens. Taip pat mėgstu įvairias grožio procedūras, kūno korekcijos masažus.
Mėgstate keliauti. Kokia šalis mylimiausia ir kodėl?
Keliones tikrai mėgstu. Kai noriu pailsėti – skrendu į Egiptą, apsipirkti vykstu į Londoną, o kai noriu pasižvalgyti po nematytus miestus – renkuosi kruizus po Viduržemio jūrą. Per paskutinę kelionę kruizu susižavėjau nepaprasto grožio Madeiros sala. Rudenį plauksime į Izraelį, užsuksime į Aleksanriją, Kiprą, Graikiją. Puikus būdas per vieną kelionę aplankyti tiek daug skirtingų šalių.
Kas jums daugiau neša laimės: prabanga ar žmonės?
Šituo klausimu net nediskutuočiau. Prabangai nei pasiguosi, nei pasitarsi. Vėl priminsiu seną patarlę – geriau neturėk maišo pinigų, bet turėk šimtą draugų.
