Maskva koneveikia Vašingtoną, bet tikrasis pavojus prie Rusijos artėja ne iš Vakarų, tvirtina Prancūzijos dienraštis „Le Figaro“.
Neseniai Rusija ir Kinija surengė karines pratybas, kuriose apsilankė abiejų šalių vadovai – Vladimiras Putinas ir Hu Jintao. Nepaisant to, neverta tikėtis, kad abi valstybės pradės formuoti strateginį aljansą, nes būtent Kinija kelia rimčiausią strateginę grėsmę Rusijai, nors Kremliaus vadovai atkakliai nenori to pastebėti ir toliau demonstruoja agresyvų elgesį Jungtinių Valstijų ir apskritai Vakarų atžvilgiu, dienraštyje paskelbtame straipsnyje tvirtina Maskvos Strateginių tyrimų centro direktorius Andrejus Piontkovskis.
Sutinkamai su oficialia Kinijos pozicija, daugelis Rusijos Tolimųjų rytų regionų viso labo tėra „atskirti“ nuo jos. Kinijos teritorinės pretenzijos Rusijai dažnai pateikiamos mokykliniuose geografijos vadovėliuose, kuriuose visa eilė su Kinija besiribojančių Rusijos regionų pavaizduoti kaip Kinijos teritorija.
Pasak politologo, tokios pretenzijos visiškai atitinka Kinijos strateginę „gyvybinės erdvės“ koncepciją, apimančią visas tautos strateginės veiklos sritis – sausumoje, vandenyje, po vandeniu, ore ir kosmose.
Šios gyvybinės erdvės ribas apibrėžia šalies ekonominės, mokslinės, techninės, socialinės ir gynybinės galimybės, kitaip tariant, Kinijos „kompleksinė galia“. Kinijos teoretikų teigimu didelės valstybės gyvybinė erdvė gali nusidriekti toli už jos sienų, tuo tarpu mažiau įtakingas šalis riboja jų strateginės galimybės, kurių geografinė išraiška nebūtinai turi atitikti jų valstybines sienas.
Šiandien Kinija reiškia teritorines pretenzijas 11 iš 24 su ja besiribojančių šalių – tarp jų Rusijai, Indijai, Japonijai, Vietnamui ir Filipinams. Karinės jėgos panaudojimo galimybė buvo ir tebėra svarbi Kinijos santykių su šiomis šalimis sudedamoji dalis, pažymima „Figaro“ paskelbtame straipsnyje.
2006 m. rugsėjį Kinijos liaudies armija Pekino ir Šenjano karinėse apygardose surengė precedento neturinčius milžiniškus manevrus. Tai dvi pačios svarbiausios iš 7 Kinijos karinių apygardų. Šenjano apygarda ribojasi su Rusijos Tolimųjų rytų, o Pekino – su Sibiro karine apygarda.
Šių mokymų metu Šenjano karinės apygardos kariuomenės daliniai 1000 kilometrų prasiskverbė į Pekino apygardos gilumą ir ten vykdė bendras kovines operacijas.
Karo analitikų požiūriu tokie kinų kariuomenės manevrai buvo labai panašūs į potencialius puolamuosius veiksmus prieš Rusiją, nes paprastai tokios apimties karinės pratybos rengiamos finaliniame ne vienerius metus trunkančios mokymų programos etape, kai kariuomenė mokosi atlikti ypatingas strategines ir operatyvines užduotis. Šių mokymų vieta ir jų puolamasis pobūdis leidžia manyti, kad „potencialaus priešininko“ vaidmuo buvo skirtas Rusijai. Toks jėgos demonstravimas – tradicinis Kinijos politikos metodas, tvirtina politologas.
Tuo metu, kai Rusijos vadovai svajoja atkurti savo hegemoniją „artimajam užsienyje“ (Ukrainoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse) ir kitose buvusios Sovietų sąjungos respublikose, Kinija vis labiau elgiasi su Rusija kaip su savo „artimuoju užsieniu“. Ar Kremlius kada nors suvoks tokią realybę? – klausiama „Figaro“ paskelbtame straipsnyje.
Prieš 36 metus Richardas Nixonas ir Mao Zedongas pakeitė istorijos eigą pripažinę, kad Jungtinės Valstijos ir Kinija nekelia pavojaus viena kitai, ir kad būtent Sovietų sąjunga yra didžiausia grėsmė joms abiem. Vladimirui Putinui praverstų Nixono įžvalgumas. Kvaila vykdyti traukimosi nuo Vakarų strategiją, kai kur kas didesnis ir ilgalaikis pavojus Rusijai kyla iš Rytų, tvirtina autorius.
