Pora ne tik verčiasi augalininkyste bei gyvulininkyste, bet ir kruopščiai puoselėja savo sodybą.
Pasiskirstę darbus
Mockabūdžiuose Ieva ir Rokas gyvena maždaug šešerius metus. Atsikėlę į gana apleistą sodybą, jie turėjo gerokai pavargti, kol ją sutvarkė. Maždaug 1,5 ha plote plušėjo ne tik patys sodybos šeimininkai, bet ir giminės, artimieji, draugai.
„Čia augusias kriaušes ir obelis išrovėme, o jų vietoje iškasėme kūdrą. Visur kitur užsėjome pievelę. Atsikraustę radome begriūvantį kluoną, tad skubėjome jį restauruoti“, – pasakojo R.Šlivinskas.
Šiandien aplinkos tvarkymo darbai dar toli gražu nėra baigti. Jauna šeima ketina restauruoti ir seną namą.
(Susijusi nuotraukų galerija)
„Jau pernai ar užpernai būtume jo ėmęsi, tačiau grūdų derlius ūkyje nebuvo pats geriausias, tad visus statybų darbus atidėjome ateičiai. Šiemet dar prieš javapjūtę planuoju įsigyti naują kombainą, tad pinigų namui vėl greičiausiai neliks. Vis dėlto naujas namo projektas jau paruoštas, rudenį tvarkysime pamatus, o pavasarį, kad ir kas atsitiktų, pradėsime statybas“, – šypsojosi Rokas.
Jis juokavo, kad ir toliau didžiąją dalį uždirbto pelno investuotų į ūkį, tačiau žmona spaudžia pagaliau sutvarkyti namus. Būtent Ieva jų šeimoje rūpinasi namų jaukumu, aplinka. Jos puoselėjamoje teritorijoje yra ne vienas širdžiai mielas kampelis.
„Esame tarsi pasiskirstę darbus. Aš prižiūriu aplinką, Rokas pluša ūkyje. Jis puikiai žino, kaip reikia tvarkytis, tad aš jam kokių nors patarimų duoti negaliu. Pati daug metų gyvenau mieste, todėl čia atsikrausčius man daug kas buvo nauja ir labai įdomu. Iš pradžių kartu su Roku važiuodavau ir grūdų kulti, ir žemės arti“, – šypsojosi Ieva.
Ūkyje sukasi nuo mažens
R.Šlivinskas savarankiškai ūkininkauti pradėjo 2009-aisiais. Iš pradžių jaunas vyras žemę dirbo 40 ha plote, dabar jau valdo apie 250 ha. Tiesa, jau keletą metų Rokas vadovauja ir tėčio Arvydo ūkiui, tad bendras dirbamos žemės plotas dar didesnis – maždaug 420 ha.
„Daugiausia užsiimu augalininkyste: auginu kviečius, rapsus, žirnius, kvietrugius, kukurūzus. Pastarieji skirti mėsinių galvijų bandai. Kasmet parduodu apie 30 bulių. Šiuo metu turiu apie šimtą mėsinių galvijų, bet jų bandą ketinu padvigubinti. Planuoju ateityje kasmet jų parduoti bent pusšimtį. Galvijai atrodo išties įspūdingai, pravažiuodami žmonės neretai sustoja ir fotografuojasi prie jų. Turiu ir du sportinius žirgus, bet pats jais nejodinėju. Laikau dėl grožio. Vienas iš jų net nusifilmavo lietuviškame filme „Patriotai“, – pasakojo R.Šlivinskas.
Oficialiai ūkininkauti Rokas pradėjo prieš devynerius metus, bet iš tikrųjų ūkyje sukasi nuo mažens. Kaip pats sakė, žemę ardavo jau būdamas 6–7 metų.
„Mane nuo mažens tėtis ruošė gyvenimui. Ir dabar su juo dažnai pasikonsultuoju, nes jis yra sukaupęs milžinišką patirtį. Tiesa, kartais mūsų požiūriai išsiskiria. Tėčiui atrodo, kad tiek daug žemių nereikia, o aš galvoju priešingai: jeigu būčiau gimęs šiek tiek anksčiau, jau turėčiau kokį tūkstantį hektarų. Tik dabar išsinuomoti ar nusipirkti žemės beveik neįmanoma“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Svarbu mėgti darbą
Rokas svarstė, kad šiais laikais pradėti ūkininkauti nuo nulio būtų praktiškai neįmanoma. Ir apskritai ne kiekvienas sugalvojęs verstis žemdirbyste tai sugebėtų – reikia mylėti gamtą, mėgti darbą, būti nusiteikusiam aukoti savo laisvalaikį.
„Būna, kad vasarą draugai kviečia prie jūros ar ežero, o išvykti negaliu, nes laukia darbai. Klaidingai mano tie, kurie įsivaizduoja, kad ūkininkų gyvenimas yra lengvas, o jie patys aptekę pinigais“, – sakė R.Šlivinskas.
Anot Roko, ūkininkavimas – verslas, susijęs su nemaža rizika. Visų pirma, dėl nenuspėjamų gamtos sąlygų. Pavyzdžiui, prieš porą metų žieminiai pasėliai iššalo, o vasariniai nebuvo tokie, kokių tikėtasi. Pernai didžioji dalis derliaus viršijo lūkesčius, tačiau dalis javų nukentėjo dėl užklupusių liūčių. Šiemet javams grėsmę kelia pernelyg didelė sausra – grūdai noksta per anksti.
„Kol kas sunku pasakyti, koks bus derlius, tačiau tikiuosi bent 6,5 tonos iš hektaro. Dalis javų dėl sausros atrodo šiek tiek išdegę. Tačiau tokių plotų nėra daug. Panašu, kad šiemet javapjūtė prasidės bent dviem savaitėmis anksčiau nei pernai. Rapsus kulti, ko gero, pradėsiu jau liepos viduryje“, – prognozavo R.Šlivinskas.
Paprastai ūkininkas visus nukultus grūdus iš karto veža į supirkimo punktus. Jis yra susibūręs su keliais draugais į savotišką kooperatyvą, tad visiems kartu lengviau išsiderėti geresnes supirkimo kainas.
Visuomeninė veikla
Nors ūkyje darbų netrūksta, jaunieji Šlivinskai randa laiko ir savo pomėgiams. Ieva labai mėgsta šokti. Pastaruoju metu jai teko pamiršti šią aistrą, tačiau dabar, tikino, vėl bandys ieškoti galimybių grįžti į šokių aikštelę.
Rokas taip pat turi pomėgį, į kurį po vasaros darbų pasineria visa galva. Jis – krepšinio komandos „Perlas“ įkūrėjas ir vadovas. Pernai ši ekipa sėkmingai debiutavo Lietuvos regionų krepšinio lygoje (RKL), kurioje kovas baigė tik atkrintamosiose varžybose. Būtent tokį tikslą ekipa ir buvo išsikėlusi. Iki šiol nė vienas Vilkaviškio rajono krepšinio klubas nebuvo dalyvavęs tokio lygio varžybose. Kitiems metams „Perlas“ ruošiasi dar intensyviau ir pamažu ima svajoti apie RKL finalinio ketverto kovas.
„Šiemet įgijome daug vertingos patirties. Prieš sezoną galvojome, kad susirinkusi draugų kompanija galės šturmuoti RKL. Deja, realybė pasirodė kiek kitokia, todėl teko stiprinti jėgas. Kitam sezonui taip pat jau esame nusižiūrėję keletą naujų krepšininkų. Aišku, norėtųsi išlaikyti dabartinį komandos branduolį, bet būtina 3–4 pajėgiais sportininkais sustiprinti startinį penketą“, – ateities planus vardijo komandos vadovas.
Jis teigė turįs vilčių, kad išliks visi dabartiniai komandos rėmėjai, o prie jų prisidės ir naujos Vilkaviškio rajono įmonės bei verslininkai. Į „Perlo“ ekipą Rokas investuoja savo ūkyje uždirbtus pinigus, o visą kitą darbą atlieka visuomeniniais pagrindais. Jaunasis ūkininkas tikino, kad taip elgiasi norėdamas paskatinti žmonės ateiti žiūrėt „Perlo“ rungtynių.
„Iš dalies per sportą siekiu suvienyti rajono gyventojus. Šiemet komandą palaikė nemažai žmonių, jautėme didelį postūmį žaisdami namuose. Tiesa, norėtųsi, kad Vilkaviškyje pagaliau būtų pastatyta sporto salė. Neabejoju, kad tuomet sulauktume dar didesnio žiūrovų palaikymo. Kiek žinau, salė turėtų būti baigta statyti 2020 metais. Jei viskas bus gerai, galėsime galvoti apie dar aukštesnio lygio varžybas“, – svarstė R.Šlivinskas.
Mėgsta keliauti
Be šokių ir krepšinio, jaunieji Šlivinskai prieš kelerius metus atrado dar vieną aistrą – keliones. Iš pradžių trumpos išvykos pas Roko brolį į Norvegiją pamažu virto ilgesnėmis atostogomis Ispanijoje ar Egipte. Nors poros požiūriai į poilsį šiek tiek skiriasi, tai netrukdo jiems priimti bendrus sprendimus.
„Rokas labiau mėgsta poilsines keliones, aš – pažintines. Tiesa, ištisą dieną gulėti prie jūros jis negalėtų, o man tai nebūtų sunku. Dirbdama Vilkaviškio rajono savivaldybėje daug bendrauju su žmonėmis, tad kartais norisi ramybės. Galėčiau pasiimti knygą ir su ja praleisti visą dieną. Rokui – priešingai. Jam nuolat reikia draugų kompanijos. Iš tikrųjų mes puikiai papildome vienas kitą: aš, kai reikia, jį pristabdau, o jis priverčia mane išlįsti iš namų“, – juokėsi Ieva.
Šiais metais, laukuose pasibaigus tręšimo ir purškimo darbams, o javapjūtei dar neprasidėjus, jauna pora irgi rado šiek tiek laiko atsikvėpti – neseniai ilsėjosi lietuvių pastaruoju metu itin pamėgtoje Kretoje.
