Į aukščiausią Lietuvos bažnyčią Anykščiuose kėsinosi ir karai, ir gaisras, ir žaibas, tačiau čia dirbusių dvasininkų ir parapijiečių dėka ji, nepraradusi savo didybės ir įstabaus grožio, išliko iki mūsų dienų. Dabar į šventovę žmonės eina ne tik melstis, bet ir iš paukščio skrydžio pažvelgti į Anykščius.
Religijos ir kultūros dermė
Gražiame gamtos kampelyje įkurtuose Anykščiuose, apipintuose legendomis ir eilėmis, turinčiuose daugybę lankytinų vietų, bene pats įstabiausias statinys – Šv. Mato bažnyčia. Raudonų plytų neogotikinė šventovė yra aukščiausia dvibokštė bažnyčia Lietuvoje (79 m).
Šie maldos namai traukia žmones ir savo ypatinga sakraline aura, ir kaip architektūros, istorijos paminklas. Nuo praėjusių metų liepos iš šios bažnyčios dešiniojo bokšto galima apžvelgti visą Anykščių miestą. Bokšte, 33 metrų aukštyje, yra įrengta apžvalgos aikštelė, į ją lankytojus veda 186 metaliniai laipteliai.
Juos įveikti nesunku. Pavargus galima stabtelėti trijose didelėse laiptų aikštelėse, apžiūrėti čia įrengtą ekspoziciją, kurioje pristatoma bažnyčios, miesto ir jo apylinkių istorija, nuotraukos.
Užkopus į viršų, į apžvalgos aikštelę, esančią po trim bažnyčios varpais, atsiveria nuostabi Šventosios upės slėnio panorama. Apžvalgos aikštelę administruojančio Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis sakė, kad aikštelė yra bendras Savivaldybės ir Šv. Mato bažnyčios projektas, jį įgyvendinti padėjo Europos Sąjungos parama. Beje, miestas irgi gerokai prisidėjo prie jos įrengimo.
Pasak direktoriaus, ateityje į apžvalgos aikštelę bus galima pasikelti liftu. Jo šachta jau yra.
Aikštelėje planuojama įrengti monoklį, kuris leis pasigrožėti ir tolimesnių apylinkių vaizdais. Pasikelti į bokštą ir apžvelgti miesto panoramą – smagi pramoga. Tačiau Šv. Mato bažnyčia visada buvo stiprus traukos centras.
Bokštai sumažėjo po karo
Anykštėnai sako, kad žemė, kurioje stovi bažnyčia, šventa. Mat čia ir seniau buvo Dievo namai.
Dabartinės bažnyčios statyba prasidėjo pačioje 19-ojo amžiaus pabaigoje – 1899 metais, kai buvo nugriauti senieji maldos namai. Parapijiečiai į ją nebetilpdavo. Iš pradžių mėginta bažnyčią praplėsti, tačiau, negavus leidimo, prieita prie išvados ją nugriauti ir statyti naują.
Parapijos gyventojai, kurių tada buvo apie 1200, surinko lėšų ir prasidėjo darbai. Jiems vadovavo meistras iš Latvijos Ansulis (Andzulis).
Anykščių savivaldybės išleistame Šv. Mato bažnyčios vadove rašoma, kad anykštėnai patys degė plytas, vežė statybines medžiagas, iš Latvijos gabeno geležį, rinko aukas.
Tada pamaldos būdavo senųjų kapinių koplyčioje, statytoje 1858 metais.
Bažnyčiai pastatyti prireikė dešimtmečio. Ji buvo baigta 1909-aisiais, bet konsekruota tik 1914 metais. Nuo tada Anykščių bažnyčia vadinama Šv. Mato.
Pastačius bažnyčią po kurio laiko mūro tvora buvo apjuostas šventorius. Varšuvoje buvo užsakyti brangūs vagonai, bet juos pastatyti sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
1915 m. liepos 28 dieną buvo susprogdinti karūnuotieji 84 metrų bažnyčios bokštai. Jų viršutinės dalys griūdamos aplaužė stogą ir skliautus. 1917 metais buvo pastatyti laikini mediniai žemi bokštai. Vėliau jie buvo atstatyti, bet jau paprastesnės formos, ne tokie puošnūs ir žemesni – 79 m aukščio.
Gaisras sunaikino didįjį altorių
1928 metų pavasarį bažnyčioje kilo gaisras. Sudegė didysis altorius, apdegė bažnyčios vidus, ugnis pasiglemžė dalį senojo parapijos archyvo. Po ketverių metų klebono Juozo Norvilos pastangomis už parapijiečių aukas buvo įrengtas naujas gotiško stiliaus altorius, bažnyčia buvo papuošta dekoracijomis.
Centrinis altorius padarytas iš pušies, nudažytas aliejiniais dažais, imituojant ąžuolo spalvą. Altoriaus centre yra smailioji arka, stovi Nukryžiuotojo skulptūra. Už jos – stilizuotas Žemės rutulys ir žvaigždėtas dangus.
Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius centrinį altorių papuošė savamokslio skulptoriaus Rimo Idzelio restauruotos Švč. Mergelės Marijos ir šv. evangelisto Jono skulptūros.
Šis menininkas bažnyčiai sukūrė ir Kryžiaus kelio stotis, jos laikomos vienomis iš įspūdingiausių Lietuvoje.
Didžiojo altoriaus šonuose, gotikinėse nišose, stovi šv. apaštalų Petro ir Povilo skulptūros. Virš nišų – angelų galvutės.
Centrinė altoriaus dalis viršuje irgi užbaigta trikampiu ornamentu, puoštu angelo galvute.
Nuo altoriaus į tikinčiuosius žvelgia Anykščių bažnyčios globėjo šv. Mato skulptūra, Lietuvos globėjo šv. Kazimiero figūrėlė.
Centrinis ir dar du šonuose esantys altoriai sudaro vientisą ansamblį, toks būdingas neogotikiniam architektūros stiliui.
Trečias išbandymas – žaibas
1956 metų birželio 10 dieną, per dainų šventę, pakilus audrai ir trenkus žaibui, užsidegė bažnyčios kairysis bokštas. Jis buvo atstatytas po metų.
1969-aisiais į Anykščius atvyko kunigas Albertas Talačka. Jis 26 metus – iki 1995-ųjų – buvo bažnyčios klebonu.
Šis dvasininkas pasižymėjo erudicija, mėgo meną. Jo pastangomis bažnyčia buvo išdažyta, papuošta meno kūriniais.
Bažnyčioje ir šventoriuje galima pamatyti daug originalių meno kūrinių. Joje stovi vyskupo A. Baranausko ir kunigo K. Sirvydo biustai, kunigo K. Kairio bareljefas.
Bažnyčios viduje erdvu ir šviesu. Baltos kolonos dar labiau sustiprina lengvumo įspūdį.
Įėjus į bažnyčią į akis krinta nuostabaus grožio vitražai. Juos sukūrė dailininkė A. M. Mackėlaitė.
Vitražai puošia 13 bažnyčios langų. Juose pavaizduoti septynių sakramentų, Dievo avinėlio, Šventosios Dvasios ir Dievo kūno simboliai.Saulei šviečiant ant bažnyčios sienų krinta pastelinių spalvų atšvaitai.
Monsinjoras A. Talačka soviet-mečiu susibičiuliavo su tuomet jaunais dailininkais ir jie bažnyčiai nutapė sakralinių paveikslų. Šoninėse bažnyčios navose dabar kabo Vaidoto Žuko paveikslai „Šv. Kazimieras“ ir „Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“. Krikštyklai jis sukūrė kompoziciją, perteikiančią krikšto esmę.
Iškilių Anykščių krašto žmonių biustus bažnyčiai sukūrė skulptoriai H. Rudzinskas, L. Žuklys ir kiti menininkai.
Senosios bažnyčios palikimas
Iš kadaise stovėjusios šventovės dabar Šv. Mato bažnyčioje liko dvi baroko stiliaus klausyklos, dekoruotos krikščioniškais ir liaudiškais ornamentais.
Zakristijoje kabo 1870 metais Vokietijoje pagamintas sieninis laikrodis. Manoma, kad zakristijoje kabantys 3 paveikslai, vaizduojantys nukryžiuotą Kristų, šventuosius Lauryną ir Augustiną, taip pat čia pateko iš senosios bažnyčios. Iš anų laikų išlikusi ir šv. Mišių taurė.
Parėmė alkoholio gamintojai
Pirmuosius vargonus Šv. Mato bažnyčia įsigijo tik 1934 metais. Juos pagamino Lietuvoje gyvenęs čekas vargonų meistras. Dabar šis nedidelis muzikos instrumentas nebenaudojamas, bet tebestovi bažnyčioje.
1999 metais tuomečiam klebonui S. Krumpliauskui pasirūpinus bažnyčioje sumontuoti įspūdingi 45 balsų, 3 manualų, 2600 vamzdžių angliški vargonai. Juos Anykščiams padovanojo Didžiosios Britanijos baptistai. Jų mažai bažnyčiai tokie vargonai buvo per dideli.
Vargonų pargabenimą į Lietuvą parėmė bendrovė „Anykščių vynas“. Vargonų specialistai teigia, kad Šv. Mato bažnyčios vargonai yra vieni geriausių Lietuvoje.
Varpams suteikti šventųjų vardai
1915 metais griūnant bažnyčios bokštams sudužę varpai pakeisti plieniniais. Trys varpai, pavadinti šventųjų Mato, Juozapo ir Jono vardais, skamba ir dabar.
Bažnyčios šventorius – erdvus ir didelis. Jį verta neskubant visą apžiūrėti, pradedant 20-ajame amžiuje pastatyta mūrine, neogotikine tvora su vartais ir kryžiaus kelio stočių koplytėlėmis, baigiant paminklais.
Medinių kryžiaus kelio stočių kūrėjas skulptorius R. Idzelis į jas įliejo tiek daug dvasios, kad, rodos, skulptūros tuoj atgis ir ims judėti.
Bažnyčios kieme stovi skulptoriaus A. Kmieliausko sukurta Šventosios Šeimos skulptūra, skirta žymių anykštėnų tėvams atminti.
Ant šventoriuje palaidotų dvasininkų kapų pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais pastatytos profesionalių dailininkų sukurtos skulptūros.
Šv. Mato bažnyčia neatsiejama Anykščių miesto kultūrinio gyvenimo dalis. Jau daugiau kaip dešimt metų joje kartu su Seinų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia organizuojami tarptautiniai jaunųjų vargonininkų festivaliai, rengiami kalėdiniai vaidinimai, dažnai gieda solistai ir chorai, koncertuoja žymūs muzikai, rengiamos parodos.
Parapijoje nuo seno garsūs didieji atlaidai – Šv. Onos (liepos 26 d., keliami į artimiausią sekmadienį) ir bažnyčios globėjo Šv. Mato (rugsėjo 21 d., keliami į artimiausią sekmadienį), taip pat švenčiami Šv. Kazimiero (kovo 4 d.) bei Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai (gruodžio 8 d.).
Inga SMALSKIENĖ
