Trečią kartą – nuo nulio
Anglija.lt tęsia temą apie grįžtančius į Lietuvą emigrantus. Praėjusios savaitės straipsnio herojė Dalia papasakojo apie savo optimistiškus įsikūrimo Lietuvoje planus. Tačiau kitos lietuvių šeimos, pasidalijusios savo istorija su portalu anglija.lt, grįžimas į Lietuvą nebuvo sėkmingas. Mariaus ir Dovilės šeima jau trečią kartą savo gyvenimą pradeda nuo nulio. Pirmąsyk emigravę į Angliją ir užsidirbę pinigų, tautiečiai grįžo į Lietuvą, o paskui – atgal į Angliją.
Pirmąjį kartą pora susidomėjo galimybe vykti į Angliją prieš aštuonerius metus. Čia gyveno keli draugai, kuriems gerai sekėsi, to paties tikėjosi ir studijas kolegijoje baigę jaunuoliai. Marius į Angliją atvyko pirmiau už Dovilę – įsikurti ir apsižiūrėti. „Atvykau nusiteikęs sunkiai dirbti, turėjau porą šimtų svarų pradžiai, susimokėjau už kambarį, reikalingus kursus ir turėjau išlaidoms, kol gausiu visus leidimus dirbti statybose. Gyvenome trise viename kambaryje, dirbau sunkiai, pagalbiniu, gaudavau vos daugiau kaip du šimtus svarų per savaitę“, – taip metus pirmuosius žingsnius svetimoje šalyje žengė Marius.
Kai vyras pasitaupė pinigų, pasikvietė atvykti Lietuvoje jo laukusią Dovilę. Pora išsinuomojo atskirą kambarį, Dovilė ėmė ieškotis darbo. Pirmasis jos darbas irgi buvo sunkus, už nedidelį atlygį ji dirbo kambarine viešbutyje. Pora tikina per trejus metus sutaupiusi pakankamai pinigų, išsinuomojusi atskirą butą. Abu rado geresnius darbus – Marius kilo karjeros laiptais statybų sektoriuje, o Dovilė įsidarbino viešbučio registratūroje.
Į Lietuvą – dėl vaiko
„Vėliau gimė dukrytė ir mes pradėjome svarstyti, kad norime vaiką auginti Lietuvoje. Jai buvo beveik dveji metukai, kai pradėjom kurti rimtus planus apie gyvenimą Lietuvoje. Kaip ir nemažai lietuvių, norinčių gyventi tėvynėje, mums rūpėjo vaiko ateitis, norėjome, kad dukrą suptų artimieji. Grįždavome į Lietuvą kas pusmetį, man taip norėjosi būti šalia artimųjų, trūko lietuviško bendravimo. Kelios draugės augina vaikus Lietuvoje, atrodė, kad tai įmanoma“, – apie pasiryžimą susikurti gyvenimą Lietuvoje pasakojo Dovilė.
Tuo metu, kai šeima nusprendė grįžti į Lietuvą, Dovilė nedirbo – prižiūrėjo dukrą. „Nebuvo kur jos palikti, dar per maža vesti į darželį, o samdyti auklę neapsimokėjo – geriau jau tada aš būnu su savo dukryte. Pašalpų irgi daug negaudavome – vyro uždarbis buvo per didelis, kad gautume pagalbą iš valstybės. Lietuvoje planavau susirasti darbą, turėjo būti lengviau dėl vaiko priežiūros – abi močiutės buvo pasirengusios padėti“, – planus vardijo pora.
„Lietuvoje viską pradėjome iš pradžių. Išsinuomojome butą Vilniuje, pradėjome ieškoti darbų. Vyras galvojo apie savo verslą statybų srityje, tačiau susidūrė su problemomis, apskaičiavo, kad greito pelno nebus, o laukti ilgai negalėjome, juk vaikas auga. Aš ieškojau darbo pagal specialybę – verslo administravimo ir apgyvendinimo srityje, kur turėjau patirties“, – sakė Dovilė ir pridūrė, kad gauti darbą šioje srityje jai trukdė nepakankamos rusų kalbos žinios.
„Supratau, kad darbo rinkai Lietuvoje nesu reikalinga. Vyras rado vidutiniškai apmokamą darbą pastatų renovacija užsiimančioje įmonėje, bet po kelių mėnesių pamatėme, kad iš to mums trims išgyventi Vilniuje nepavyks“, – portalui anglija.lt sakė nusivylę lietuviai.
Šeima teigė, kad tikėjosi daugiau valstybės, organizacijų paramos. „Per televiziją, žinias girdėdavome apie skatinimus grįžti, sėkmės istorijas, bet realiai sugrįžę pasigedom netgi elementarios pagalbos. Ką daryti, kur kreiptis, nuo ko pradėti, kad greičiau įsikurtume? Nueini į kokią įstaigą su savo klausimais, atsako taip, kad pasijunti be reikalo duris pravėręs. Anglijoje, net idealiai angliškai nekalbant, taip nebūna, bent stengiasi padėti. Ieškojau informacijos internete sugrįžusiems emigrantams. Nieko naudingo, tik gražūs žodžiai ir abstraktūs ateities planai“, – prisiminė Dovilė.
Antra pradžia Anglijoje – nelengva
Beveik metus praleidę Lietuvoje, Dovilė ir Marius teigė supratę, kad per greitai apsisprendė palikti Angliją. „Vis dėlto mūsų Lietuvoje niekas nelaukė, tik artimieji. Vėl sukrovėme mantą, išsiuntėme autobusiuku į Angliją, o patys sėdome į lėktuvą. Buvo liūdna, kad taip nepasisekė, netgi gėda. Bet jei jauti, kad esi ne savo vietoje, geriau daryti ką nors, negu laukti pagerėjimo“, – svarstė Dovilė.
Tačiau ir ši šalis antrą kartą juos priėmė ne taip lengvai, kaip šeima tikėjosi. „Galvojome, kad bus daug lengviau. Juk mes čia jau gyvenę, kalbą mokame geriau nei prieš tai atvažiavę. Pirmas mėnuo buvo tikrai sunkus. Nežinau, kas kišo koją. Gal mūsų viltys, kad turi būti geriau, nei pirmąjį kartą? Be to, dabar esame šeima, nebegalime gyventi bet kur ir bet kaip. Tenka susidoroti ir su tuo nusiteikimu, kad mums nepavyko, kad turime vėl iš naujo kurtis ne savo šalyje.“
Sugrįžus į Angliją šeimai vėl tenka kurtis iš pradžių. „Reikia nemažai laiko ir pinigų, kad vėl turėtume tai, ką turėjome prieš parvykdami į Lietuvą. Tie metai Lietuvoje mums buvo didelis nuostolis. Parsivežėme užgyventą turtą į Lietuvą, tai kas netilpo, palikome, padovanojome, pardavėme už centus. Dabar reikia viską nusipirkti. Tačiau vis tiek galiu drąsiai pasakyti, kad čia jaučiamės tvirčiau nei jautėmės Vilniuje.
Per tris mėnesius čia pasiekėme daugiau nei per metus Lietuvoje. Marius rado panašų darbą, kokį turėjo prieš išvykdamas į Lietuvą, bet vis dar galvoja apie savo verslą, kurį įkurti Anglijoje mato daugiau galimybių. Aš prižiūriu dukrą ir noriu toliau mokytis, kad vaikui paaugus galėčiau lengviau rasti darbą pagal specialybę“, – ateities planus Anglijoje vardijo Dovilė.
