Atostogų romano tęsinys. Pirma dalis – čia.
Kitą dieną nusprendžiau pasišlaistyti po salą.
Pirmoje pasitaikiusioje sankryžoje stovėjo policininkas. Kad jis policininkas suprasti buvo galima tiktai iš to, jog jis stovėjo sankryžoje ir kartkartėmis keistai sumosuodavo rankomis. Jokių skiriamųjų atpažinimo ženklų jis nedėvėjo, išskyrus keistą, į Che Guevaros beretę panašų blyną ant galvos ir kailiu pamuštą lakūno striukę. Kovas vietiniams – dar gili žiema, nors termometras ir rodo dvidešimt penkis laipsnius karščio. Policininko ausys buvo tokios didelės, kad vėjui pūstelėjus, jis pavojingai suvyruodavo ir jo rankų nurodymų laukiantys eismo dalyviai, pasinaudoję atokvėpio valandėle, spausdavo akseleratorius iki dugno. Kaip jie sugeba kas sekundę nesusidaužti – absoliuti mįslė. Valandą stovėjau prie pėsčiųjų perėjos ir jau atrodė, kad patekau ne į Graikiją, o į Gruziją. Nors graikai labiau panašūs į azerbaidžaniečius. Tik riebesni.
O žvelgiant ne mizantropo, bet imlaus ir geranoriško turisto akimis - įspūdis neįtikėtinas. Kiekviename žingsnyje istorinės vertybės. Ant kiekvieno akmens būtų galima parašyti kainą ir pardavinėti. Gali būti, kad dar po šimto metų taip ir bus. Kai Europos šiaurėje stovės vien dangoraižiai, snobai važiuos į pietus, lupinės su nagų dildėmis istorinius akmenis ir čiulps juos kaip trenktas pajūrio Homeras. Ir mals šūdą apie savo šaknis ir panašiai.
Greitai man tie visi taurūs griuvėsiai nusibodo. Kartais net pagalvodavau, kad tie griuvėsiai tyčia padaryti. Iš kartono ir nurašytų karinių dažų. Muliažai idiotams. Labai jau kažkokie jie netikri, kolonos sudėliotos iš skirtingų akmenų, olimpiniai stadionai niekuo nesiskiria nuo mano vidurinės mokyklos stadiono, tik vietoj sulūžusių medinių suolelių – ištrupėję akmeniniai, o grakščiai išlenktame amfiteatre dar nespėję išdžiūti cemento siūlės.
Paskui užėjau į pirmą pasitaikiusį barą pakrantėje. Užsisakiau degtinės. Išgėręs trečią stiklą pamačiau, kad baro savininkas – tas pats olandas, kuris ne vyras, o moteris, nors niekuo nesiskiria nuo vyro. Užkalbinau ją kaip senas pažįstamas.
- Ar turkai smėlio dar negražino?
- Sara, - ištiesė ranką baro savininkė ir, matyt, šiuo sezono metu, kai lankytojų beveik nėra, dar ir barmenė.
- Odisėjas, - atsakiau draugiškumu, nors draugiškumas man atrodo pati bjauriausia veidmainystės forma. Nenuoširdus žmogus būna impulsyviai, natūraliai, nepasirengęs. Ima ir lepteli ką nors nenuoširdaus, ką nors šiurkštaus, o štai nuoširdus jau iš anksto parengia savo nuodingos gerumo energijos dozę ir taip dažną apkvailina.
- Tu ne graikas, – kone triumfuodama pasakė Sara.
- Graikas, - linktelėjau ir paprašiau įpilti dar.
- Graikai degtinės negeria.
- Kodėl negaliu būti netikęs graikas, kuris geria degtinę? Juk mano bendravardis bastėsi velniai žino kur dešimt metų – galėjo visokių piktų manierų prisirankioti.
Mačiau, kad olandės neįtikinau. Aš ir nesirengiau įtikinėt.
Motina buvo teisi – su tokiu kvailu vardu kvailai jausiuosi net Graikijoj. Jeigu aš Sarai pasirodyčiau panašus į graiką, ji turėtų būti dar aklesnė už Homerą.
- Mano tėvui kažkada labai patiko graikai, - atsakiau vis labiau grimzdamas į girtą kvailumo ir abejingumo pasauliui liūną. – Kai aš buvau štai tokio didumo, - ir parodžiau į šalia baro gulintį graikinį riešutą.
Tėvą aš nelabai mėgstu. Motiną galiu pakęsti, o štai tėvas... Dėl jo malonės nuo vaikystės man nuolat tenka nešiotis kokį nors dokumentą, nes niekas Lietuvoj netiki, kad žmogui galima prikabinti tokį kvailą vardą – Odisėjas. Gerai, kad nesugalvojo pavadinti Mefistofeliu. Tada mane reiktų kiekvieną dieną šventinti kaip kokį okeaninį lainerį – su kunigais, kilmingais šunsnukiais ir šampano buteliu.
- Ką tavo tėvas veikia? – pasidomėjo moteris. Akivaizdu, aš jai patikau. O ji man – nelabai. Ji svėrė kokius du šimtus kilų, galva buvo didesnė už sėdynę, o sėdynė – už gaublį, kuriuo Čaplinas žaidžia filme „Diktatorius“. Geriau mylėtis su volu, negu su ja. Sara Road Roller – jai toks vardas būtų kaip sykis.
- Mano tėvas dažniausiai laka kaip galvijas. Kai prasiblaivo – rašo.
-
Rašytojas? – olandės balse pasigirdo kažkas panašaus į pagarbą.
- Jis pats taip mano, - mostelėjau ranka ir gurkštelėjau alkoholio.
- O tu ką apie jį manai?
- Kaip ir visi sūnūs, - gūžtelėjau pečiais ir ėmiau kuistis kišenėje cigarečių, leisdamas suprasti, kad man ši tema neįdomi.
- Na, ir ką gi mano visi sūnūs? Aš buvau vienturtė, neturėjau brolių nei seserų. Papasakok man. – Sara Kelio Volas buvo nesupratinga, bet iš nuobodulio velniškai smalsi.
- Visi sūnūs anksčiau ar vėliau supranta, kad situacija „tėvas ir sūnus“ yra tipiška daktaro Freudo anekdotų iliustracija, - atsakiau nenoriai. – Bet tai visiškai nieko nereiškia. Visi turi problemų: vieni su religija, kiti su tėvais, tretiems maistas kruša smegenis, alkoholis, narkotikai, pinigai, nėra žmogaus, kuriam kas nors nedulkintų smegeninės. Net ir tie, kurie sakosi, kad jų galvoje tuščia, t.y. įvairūs nušvitėliai, guru, magai, ateiviai iš kitų planetų ir panašiai, net ir jų galvas kas nors kruša, na, kad ir ta pati tuštuma. Mūsų smegenys taip pagamintos. Tai nuolat veikiantis užknisančių daiktų reproduktorius, nenuilstanti problemų gimda. Problemas veisiančios įsčios - štai kas mūsų smegenys!
Saros antakiai pakilo taip aukštai, kad, jeigu ji nebūtų turėjusi kuokšto tamsiai rausvų plaukų ant galvos, tai jos antakiai tikrai būtų persiritę per pakaušį ir nusileidę ant jos masyvių, tamsiai rudų pečių.
Akivaizdu, kad tokių nesąmonių moteris nebuvo girdėjusi nuo seksualinės revoliucijos laikų.
Tiesą sakant, tėvų ir vaikų tema man iš tiesų nebuvo įdomi. Ji man pasibjaurėtina. Kalbėt su pagyvenusiom bobom apie savo tėvą, kuris rašo šūdinas knygas ir įsivaizduoja esąs genijus – kas gali būti siaubingiau šiame gyvenime. Prieš porą metų jis šventė savo šešiasdešimtmetį, susirinko krūva kretinų, kurie bučiavo jam užpakalį ir šlykščiausiais būdais veidmainiavo, girdami jo kūrybą. Apsivemti galima.
- Sūnau, tau jau trisdešimt, - tą vakarą pasakė jis man, gerokai susidrumstęs nuo alkoholio. – Metas susimąstyti. Turėtum imtis kokios nors rimtos veiklos. Aš tavo metų...- ir taip toliau ir panašiai. Amžinas visiems tėvams būdingas mėšlas. Jeigu jau tau trisdešimt, vadinasi, tu turi susimąstyti. O ką, anksčiau negali susimąstyti? Gal aš susimąsčiau būdamas septynerių ir viską supratau. Supratau, kad nė velnio gero iš šio pasaulio laukti neverta. Bet jis ne – „Metas susimąstyti“ „Metas ko nors imtis“. Rašytojas, o mąsto kaip sumautas miesčionis. Pats visus vadina silpnapročiais, o elgiasi kaip paskutinis mulkis. Dievaži, nors imk ir užsirašyk savanoriu į karą. Juk kur nors visada vyksta koks nors karas, kad būtų patenkinti tokių tipų kaip aš poreikiai.
Kai Sara nugėrė pusę butelio tekilos, jai irgi „pramušė“ tėvo tema.
- Aš savo tėvo beveik neprisimenu. - Moteris atsirėmė stambiom alkūnėm į barą ir apvalų smakrą įrideno tarp dubenėlius su grikių koše primenančių delnų. Ją būtų galima eksponuoti egiptologijos parodoje. Prie kokios piramidės: „Sara-Sfinksė. Neįspėsi mįslės, sutraiškys sėklides“. Kita vertus, kuo toliau, tuo labiau ji man patiko. Pats nežinau, kodėl. Galbūt jau buvau nusitašęs, o gal vėl koks nors Freudas – pasiilgau šilumos, artumo ir panašiai.
- Jis buvo jūrininkas. Dingo be žinios. Taip pranešė motinai. Nuplovė nuo denio milžiniška banga. Tarsi jis būtų buvęs banano žievė. Man tada buvo tiktai vienuolika metų. Ar tu esi matęs žmogų, panašų į banano žievę, Odisėjau? - olandės balse galėjai išgirsti ką nori, tik ne džiugesį.
Velnias, kaip mane žavi tokios moterys. Ateini į barą nuplauti istorinių įspūdžių, o ji ima ir įvaro tau depresiją. O kai depresija, iš karto turi pasiteisinimą, kodėl, užuot vykdęs programą „relax and enjoy“, tu sėdi vos apšviestoj skylėj ir laki šiltą vodką, intymiai bendrauji su šarvuotą karo techniką primenančia būtybe.
Eidamas namo, paprašiau Saros, kad duotų man kokį nors vaisių, kuris būtų kietas. Ilgai svarstėme, ar graikinis riešutas yra vaisius, ar uoga, tada paėmiau nedidelį avokadą ir atsisveikinau.
Pamačiau Homerą sėdintį jau kitoje vietoje, tačiau akmenis sau į burną jis grūdosi taip pat energingai, kaip ir vakar. Kada jis spėja pailsėti? Į šį klausimą atsakytų tik rėksniai mistikai iš Ato kalno.
Avokadas buvo panašus į akmenį, netgi įprastai būdinga kriaušės forma šiuo atveju buvo vos pastebima. Atsargiai priėjau prie Homero ir padėjau vaisių, kad senis galėtų jį pasiekti ranka.
- Kas čia, - išpūtė šnerves aklas senis ir pakraipė galvą į šalis.
Įkvėpiau pilną krūtinę oro ir, neišleidęs nė garso, nuspūdinau keletą žingsnių į šalį.
- Kas?! - paklausė Homeras dar sykį ir jo balsas suvirpėjo. Jis dar norėjo kažką pasakyti, bet paskui užsidengė delnais veidą ir ėmė tyliai niūniuoti. Dar po poros minučių tęsė savo ritualą.
Ieškodamas jau kokio penkto akmens, Homeras apčiuopė mano padėtą avokadą.
Atsargiai pakėlė jį prie burnos, pauostė. Įsidėjo į burną, pavartė liežuviu, paskui ėmė murmėdamas čiulpti, susikeikė, supratęs, kad tai ne akmuo, piktai jį išspjovė ir vėl suriko mano pusėn:
- Kas tu? Kas?!
- Niekas! – šuktelėjau piktai jo pusėn, - Niekas! Niekas! - ir apsisukęs nuėjau.
Nebuvo taip jau linksma kaip tikėjausi. Senas kvailys, būtų bent jau suvalgęs avokadą. Vitaminai ir visa kita. Išspjovė. Matyt čia akmenys labai maistingi.
Grįždamas pajūriu į viešbutį užlipau ant banano žievės ir pagalvojau: reiktų pasakyti Sarai, kad radau jos tėvą. Ši mintis pralinksmino. Eidamas pro rašytojo dano duris pasibeldžiau – velniškai užsimaniau pabendrauti, norėjau pasakyti jam, kad aš visai ne čiuvašas, pasamprotauti apie moteris ir tėvynės meilę, bet tas pasipūtėlis nesiteikė atsiliepti. Matyt rašo. Arba krušasi. Su kambarinėmis, albanėmis ir rusėmis. Koks iškrypėlis.
Nuogas prie lango su butelio mineralinio vandens rankoje, tyliai murmančios Egėjo jūros akivaizdoje prisiekiau, kad rytoj pat susirasiu partnerę. Jeigu ne dėl romantikos, tai bent jau dėl nepadorių santykių.
Bus daugiau.
